Praeitis, suverta posmų karoliukais

Mes, žmonės, kuriems praeities likę daugiau nei ateities, kartais versdami albumo su senomis nuotraukomis lapus, vėl susitinkame su anų dienų dingusiu pasauliu. Rusnės poetės Bronislavos Birutės Enikaitės-Gaigalienės aštuntoji eilių knygelė „Skambanti tyla“ – sugrįžę iš laiko šešėlių vaizdai ir melancholiški jausmai.

Romualdas MAŽUTIS

Žmonės sensta, bet yra nesenstančių temų: tėvynė, gimtinė, meilė artimui, gerumas, teisingumas, ilgesys. Savo noru į Sibiro tremtį 1954-ųjų vasarą paskum mylimą ūkininkaitį, būsimą gamtos mokslų daktarą Kazimierą Gaigalą gulbele išskridusi Lietuvos šaulio dukra Birutė knygelėje „Skambanti tyla“ tarsi vaikystėje veria ant smilgelės žemuogėles – šviesius prisiminimus. Skaidrūs, akvareliški paveiksliukai, iššaukti kylančių iš atminties klodų gyvenimo epizodų, kaimiškos buities detalių – žaliaakės gimnazistės pėdos ryto rasose. Mergaitiškos svajonės ir viltys supasi žaliame gamtos rojuje, naktyse su žvaigždėtais tiltais, sulėtekiuose. Poetės nuoširdžiausi rimai, kuomet apdainuoja tuos besikeičiančių metų laikų spalvotus vaizdus, bėgantį laiką, žmogaus pojūčius.

Siauroj gatvelėj
Obuoliai
Tylon rasoton
Krenta.
Rausvi rugsėjo

Vakarai
Lyg paveikslėlis
Šventas.

Mokydamasi vidurinėje mokykloje, Birutė giedojo Linkuvos bažnyčios (Pakruojo r.) chore. Krikščioniškai auklėtai mergaitei tikėjimas – šviesą spinduliuojantis užutėkis, sielos ramybės uostas kaip Linkuvos bažnyčia ant stataus molio kalno. Savo eilėraščiuose Birutė dažnai grįžta praeitin, kaip pati sako „laiko būtojo ieškodama“…

„Skambančią tylą“ B.Gaigalienė dedikavo savo tėvelių šviesiam atminimui. „Išėjusiųjų balsai ir vėl kaip paukščiai grįžta“, – švelnia rauda skamba ši eilutė. Birutės žodynas – pastelinių spalvų pynės: šermukšnių vynas, krištoliniai vandenys, balta vyšnia, gelsvi sodai, samanoti akmenys. Bet yra ir draminių potėpių, pavyzdžiui, eilėraščiuose „Pilėnai“, „Legenda“, skirtų lietuvių kovoms už laisvę su pavergėjais iš Vakarų ir Rytų. Patriotinė tema – ne tokia dažna viešnia, kaip norėtųsi. Pagoniškoji senovė, kai baltų giminės gynėsi nuo kryžininkų ir kalavijuočių ordinų – dideli aruodai rašytojams romantikams, norintiems priminti tautai, jog kadais žemaičiams bei aukštaičiams netrūko nei narsos, nei meilės savo kraštui. Senosios Lietuvos istorija dėl to nekelia abejonių. Kitokia, deja, šiandiena, kai, berods, kas penktas tautietis skursta, o praturtėję skęsta pramogose ir nesuka galvos dėl kitų, į vargą papuolusių. Jaunimas dumia iš šalelės mylimos ieškoti laimės užsienin. Poetų negali neveikti tokie skauduliai – jie tam jautresni. B.Gaigalienė „Skambančią tylą“ baigia ne švelniomis eilėmis, o proza, pamąstymais, vaizdeliais apie piktus, besispardančius paauglius, urmu griūvančius į autobusą stotelėje, aplenkiant senelius, moteris, apie vienų išponėjimą, kitų – bedalystę, apie susvetimėjimą, godumą, neteisingumą. Bet ir apie tuos dvasios juodulius ji rašo tikėdama, kad bus atsitokėta, sugrįžta prie laiko ir istorijos patikrintų tikrų moralinių vertybių. Visuomet, kai Lietuvą apnikdavo piktybės, tamsa, dainiai pirmi tai pastebėdavo ir savo taikliais žodžiais, neretai net satyriškais tarsi šaltu šulinio vandeniu perliedavo niekadėjus, versdavo žmones atsitiesti, nubraukti voratinklius. Prisiminkime kunigus Antaną Strazdą, Joną Mačiulį–Maironį, Praną Vaičaitį, Julių Janonį, Teofilį Tilvytį ar kitus.