Praėjusiais metais, minint Šilutės 500 metų jubiliejų, Šilutės muziejus surengė mokslinę konferenciją. Joje mokslininkai bei praeities žinovai pasidalijo savo naujausiais tyrinėjimais apie Šilokarčemą, Šilutę, miestiečius bei buvusį šio krašto gyvenimą.

Nepaprastai įdomų pranešimą – pasvarstymą apie galimą naują požiūrį į mūsų miesto pradžią perskaitė Klaipėdos universiteto istorijos mokslų daktaras docentas Vacys Vaivada. Jis pasiūlė atsiriboti nuo iki šiol vienintele laikoma 5011 metų J.Talat‘o versija ir pažiūrėti į šį kraštą kitokiu kampu. Šis pranešimas yra išspausdintas tik ką Šilutės muziejaus išleistame leidinyje „Šilutė ir jos 500 metų istorija“. Autoriui sutikus šiek tiek sutrumpinę pranešimą siūlome ir „Šilainės sodo“ skaitytojams.

Savo svarstymuose autorius vadovaujasi žinomų praeities autorių Johann Sembritzki, Arthur Bittens, Gertrude ir Hans Mortensen istorine medžiaga.

Doc. dr. Vacys VAIVADA, Klaipėdos universitetas

Buvę tyrinėjimai

Šilutė 2011 m. iškilmingai pažymėjo savo pirmojo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose 500 metų jubiliejų. Dar gerokai prieš iškilmes buvo kilusių diskusijų dėl ankstesnės datos galimybių. Jau tada buvo konstatuota, kad kol kas tam per menki esami istoriniai tyrimai. Kita vertus, reikia pripažinti, kad net ir atliktieji dar nėra deramai apibendrinti, dėl ko sunku nustatyti vykusių procesų tikimybių kontūrus, kas leistų kryptingiau formuluoti tyrimų tikslus bei atlikti tam reikalingų šaltinių paiešką.

Būtent paskutinė aplinkybė vertė pasiaiškinti, ar istorikų darbuose nurodomos Šilutės apylinkių apgyvendinimo pagrindinės tendencijos XV-XVI a. pr. leistų ieškoti platesnio tikimybinio šių teritorijų apgyvendinimo konteksto. Toks tikslas formuluojamas neatsitiktinai. Tarp istorikų jau yra nusistovėjusi Šilutės atsiradimo, ar gal tiksliau – šių vietų apgyvendinimo ar įsisavinimo, aktualizacijos mintis. Anot jos, pagrindinis Šilutės atsiradimo stimulas – komunikacinio aktyvumo tarp Tilžės ir Klaipėdos išaugimas, ypač XVI-XVII a., be kita ko, ji labai sėkmingai šiuo metu eksploatuojama virtualioje erdvėje: <…> Miesto įkūrimo istorija skaičiuojama nuo 1511 m., kai pusiaukelėje tarp Klaipėdos ir Tilžės pradėjo veikti smuklė. Vietovė vadinosi Šilokarčema, kurioje pailsindavo arklius arba apsistodavo keliautojai tarp šių dviejų miestų. Tokia mintis susaistytų Šilutės atsiradimo motyvus tik prie išorinių, nuo jos pačios nepriklausomų aplinkybių ir nebepaliktų galimybių nagrinėti vietinių galimybių ir specifikos. Ar tik tokias galimybes gali pasiūlyti esami istoriniai tyrimai? Čia aš pabandysiu apžvelgti tik pagrindines tendencijas, kol kas nesigilindamas į detalesnę atskirų galimybių analizę, kuri dar reikalauja atidesnio istoriografinio tyrimo bei šaltinių paieškos ir analizės.

Reikia pasakyti, kad istoriografija Klaipėdos krašto apgyvendinimo klausimu šiek tiek intensyviau vystėsi XX a. pirmoje pusėje. Būtent tada pasirodė ne tik J.Sembritzki, A.Bittens, bet ir G. ir H.Mortensen  darbai. Pastarųjų įdirbis dar ir dabar aktyviai dirgina lietuvių istorikų dėmesį. Šalia jų čia gal reikėtų paminėti ir Jenny Kopp, parašiusią Tilžės apskrities istoriją ir išleidusią ją 1918 m. Savaime suprantama, kad čia paminėjau ne visus tuo laikotarpiu aktyviais istoriniais tyrimais užsiiminėjusius istorikus. Tarp minėtų istorikų būtinai reikėtų įtraukti ir Paul Karge, šiaurinės Klaipėdos krašto apgyvendinimo dalies klausimus aptarusį atskiru darbu. Po Antrojo pasaulinio karo iš didesnio dėmesio sulaukusių darbų reikia išskirti vokiečių išeivio H.A.Kurschat darbą, skirtą Klaipėdos kraštui. Lietuvių išeivijoje labai populiarus buvo B.Kviklio žinynas ,,Mūsų Lietuva“, kurio ketvirto tomo dalis buvo skirta atskirai ir Mažajai Lietuvai. Iš paskutiniu metu išleistų populiariųjų darbų čia galima būtų pridėti ,,Mažosios Lietuvos enciklopediją“. Čia toli gražu nepaminėjau visų darbų, pasirodžiusių netgi po nepriklausomybės atkūrimo laikotarpio. Bet kad ir ši, net ir trumpai pateikta, istoriografija yra palikusi daug spragų, rodo ir 2005 m. pasirodžiusi S.C.Rowell publikacija „Klaipėdos krašto apgyvendinimas XV a. pab.-XVI a. pr.“. Kiek matyti iš tyrimų raidos, mes stovime toli gražu ne šių tyrimų paskutiniuose etapuose. Jei visą šią literatūrą apibendrintume, galėtume grįžti prie anksčiau išsakytos minties, kad istoriografijoje jau yra įsitvirtinusi nuostata, jog „Šilutės išaugimui didelį vaidmenį turėjusi vaidinti jos geografinė padėtis – buvimas pusiaukelėje tarp Klaipėdos ir Tilžės“. Bet ar tik šias tendencijas, kurios apibendrinamuosiuose darbuose buvo taip generalizuotos, istoriniuose tyrimuose galima būtų įžvelgti?

Iš anksto reikia pasakyti, kad jei į XIII-XIV a. dabartinio Klaipėdos krašto raidą žiūrėtume mechaniškai, ko gero, išvados labai atitiktų jau minėtas istoriografijos nuostatas. Kodėl? Priežastis būtų labai paprasta – istoriografija seniausiais vokiečių ordino apgyvendintais taškais nurodo buvus Klaipėdą (1252 Memelburg) ir Ragainę (apie 1275 Raganita, 1289 Landeshut, vėliau Ragnit), Tilžę (1289 Schalauenburg?, 1360 Nuvvehus, 1411 Newe Hus). „Didžiųjų“ miestų, esančių šioje erdvėje, buvimas savotiškai nustelbia ir psichologiškai suvaržo Šilutės-Rusnės apylinkių savaiminių ir savitų raidos galimybių buvimo išryškinimą. Juo labiau kad žiūrint į kitas istoriografijoje ryškėjančias tendencijas galima būtų suprasti, jog tiek Klaipėdos apylinkių, tiek ir Ragainės-Tilžės apylinkių apgyvendinimas ryškiau aktyvėti pradeda tik XV a. pab.-XVI a. pr., o tai reiškia, kad jei XIII a. šiose vietose ir buvo susiformavusios kokios nors struktūros, tai jos XV a. viduryje buvo visiškai sunykusios ir negalėjo daryti įtakos vėlesnėms raidos tendencijoms.

Kaip tipišką nuostatą šiuo atveju galima būtų paminėti G. ir H.Mortensen teiginį, kad vokiečių ordino užimtos teritorijos dėl vienokių ar kitokių priežasčių buvo likusios visiškai be ankstesniųjų gyventojų. Tiesa, čia reikėtų pridėti, kad P.Karge šiek tiek prieštaravo ,,visiškai tuščios teritorijos“ minčiai. Jo manymu, vietinių gyventojų likučiai išsisklaidę galėjo išlikti vietinėse giriose. Tad remiantis P.Karge mintimi galima būtų daryti prielaidą, jog tam tikra, kad ir silpno nenutrūkstamo apgyvendinimo, galimybė istoriografijoje yra pripažįstama. Čia reikia pridurti, kad bandant pasiaiškinti ,,karčemos šile“ atvejį, man visiškai nesvarbus tik autochtonų buvimo faktas. Temai daug svarbiau – bet kokio apgyvendinimo buvimas. Vien mechaniškai žiūrint į jei ne visiško ištuštėjimo, tai bent jau labai stipraus išretėjimo teiginius, natūraliai klostytųsi mintis, kad karčemos atsiradimo aktualizavimas galėtų būti siedinamas tik su bendrąja intensyvesne apgyvendinimo raida, kuri, kaip teigia istoriografija, prasidėjo tik XV a. pab. Tokiu atveju neabejotinai svarbi būtų geografinė karčemos, nuo kurios pradedamas skaičiuoti Šilutės amžius, vieta. Logiškai kiltų tokia minties seka: karčema gali atsirasti tik istoriografijoje nurodytu metu, nes tik tada ši vieta tampa aktuali keliaujančiam iš Tilžės į Klaipėdą arba atvirkščiai. Nenoriu šiai minčiai šiuo metu kiek labiau prieštarauti, bet vis dėlto pabandysiu bent jau hipotetiškai patikrinti ir kitas galimybes, galinčias kilti iš pačios Šilutės istorijos.

Verdainės svarba

Ką kalba miesto teritorijų praeitis? Pirmiausia, kaip ir nurodo žinynai, Šilutė formavosi net iš kelių vietovių: Šilokarčemos (minimos nuo 1511 m.), Verdainės (minimos nuo XIII a.), Žibų (minimų nuo 1540 m.) ir Cintijoniškių (minimų nuo 1779 m.). Žodžiu, miestas savo senosios istorijos ieškoti gali nebūtinai datoje, kuri nusakytų vardo pirmąjį paminėjimą. Jei norima kalbėti apie senesnius laikus, neišvengiamai dėmesys kryptų į dabartinėje miesto teritorijoje esančią Verdainę. Būtent apie ją jau žinynuose teigiama, kad Verdainė yra stovėjusi dar XIII a. ir ji buvusi sunaikinta vokiečių ordino. Jau toks paminėjimas gali pradėti kelti ir platesnių apmąstymų. Kadangi mums yra svarbus šile atsiradusios karčemos atvejis, pabandykime šį faktą priimti taip, kaip paminėta istoriografijoje. Klausimą keltume taip: ar įmanoma galimybė, kad karčema galėjo atsirasti nebūtinai dėl patogios padėties judant (jau daugiau ankstyvuosius naujuosius amžius nurodančiu) maršrutu Klaipėda-Tilžė, o dėl kokios nors ankstesnės vietinės struktūros buvimo? Precedentą tokiam klausimui, viena vertus, formuotų kažkokio objekto, sunaikinto vokiečių ordino, XIII a. buvimas, kita vertus, – Ragainės istorija, istoriografijoje minima, kad Landeshutas buvo pastatytas ant buvusio skalviško piliakalnio.

Nuorodos istorijai gali būti kryžiuočių kelių aprašymuose

Aptariant šį klausimą, labai įdomiai atrodo G.Mortensen pateikta vokiečių ordino tarp 1384-1402 m. sudarytų karo kelių schema. Penktojo kelio pirmojo etapo pabaiga turėjo baigtis, kaip nurodo patys kelių aprašymai, – prie Šyšos. Jei G.Mortensen schema teisinga, pažymėta nakvynės vieta turėjo beveik sutapti su dabartine Šilutės miesto vieta. Turint galvoje, kad iki vokiečių ordino reguliarių kovų su už Nemuno esančiomis teritorijomis laikotarpio šiose vietose turėjo būti kažkokia struktūra, labai tikėtina, kad nakvynės vieta galėjo būti neatsitiktinė.

Verta atkreipti dėmesį ir į vienuoliktą maršrutą, kuris, be jokios abejonės, prasideda nuo Rusnės. Tad vien jau atsižvelgiant į XIV a. pab. ar XV a. pr. šaltinius, galima būtų įžvelgti įdomią padėtį. Vokiečių ordino žygiams į Žemaitiją, kaip matyti iš kelių aprašymų, patogi buvo ne tik Klaipėda, kurioje jau stovėjo įtvirtinimai, kontroliavę įplauką/išplauką į Kuršių marias, bet ir Ventė bei Rusnė. Vokiečių ordinui nebūtina buvo žygiuoti iki Nerijos galo, iš Senosios Nidos galima buvo persikelti į Ventę ir žygius vykdyti iš ten, nes čia apie 1360 m. buvo įkurtas atraminis taškas. Be to, į žemyninę dalį galima buvo persikelti ir ties Rasyte – į Nemunyno teritoriją, iš kurios žygis jau vykdavo ir pro Ragainę. P.Karge, aptardamas Rasytės, Ventės ir Rusnės funkcijas vokiečių ordino žygių į Žemaičius saugumui užtikrinti, tokioje konsteliacijoje taip pat įžvelgė tam tikrą sistemą, kuri turėjo padėti garantuoti Rusnės ir Nemuno upių kontrolę. Čia pabrėšiu, kad P.Karge, atsižvelgdamas į šaltinių duomenis, kalba tik apie svarbiausius atraminius punktus žemyninėje Nemuno deltos dalyje – Ventę ir Rusnę. Į šią mintį, ko gero, verta atkreipti dėmesį. Nemuno deltos, ypač Rusnės, padėtis Vokiečių ordinui turėjo būti gana pavojinga. Daug intakų galėjo paversti atraminį tašką čia lengvai pažeidžiamu. Priešiškai nusiteikę žemaitiškųjų teritorijų gyventojai, nusileidę žemyn Šyša, Rusnės įgulai galėjo pridaryti rimtų nemalonumų. Todėl visiškai suprantamas būtų žingsnis bandyti užsitikrinti ir Šyšos kontrolę. Tam galima buvo panaudoti ankstesnius įtvirtinimus arba įrengti naujus. Tokiai minčiai neprieštarautų ir kelių aprašymuose minima nakvynės vieta prie Šyšos, nors, reikia pažymėti, šaltinyje nenurodoma apie kokius nors įtvirtinimus.

Ne tik teisė, bet ir žemė

Naujo peno apmąstymams suteikia jau vėlyvesnė informacija, kurią P.Karge buvo radęs Karaliaučiaus archyve. Jis, užsimindamas apie 1511 m. vasario 23 d. dokumentą, kuriame pirmą kartą minima karčema šile (,,den krug uff der Heide gelegen“), mini, kad Thalatui (Gerge Thalath) Kulmo teisėmis duodama ir žemės ,,von der Werder Acker bis zur Tiesse“. Abejoti tuo, kad P.Karge galėjo klaidingai perskaityti dokumentą, lyg ir nederėtų – P.Karge tuomet buvo šio archyvo direktorius.

Jei galimybė kildinti iš gynybinio įtvirtinimo būtų reali, tada logiškai klotųsi tiek karo kelių aprašymų informacija, tiek gynybinių Rusnės poreikių įprasminimas. Įdomu, kad ne tik XVI a. pr. Verdainė yra įvardijama Verderiu. Šiuo pavadinimu vietovę fiksuoja ir Juozapo Naronskio-Narūnavičiaus apie 1676-1680 m. sudarytas žemėlapis.

Jei turėtume tik J.Naronskio-Narūnavičiaus informaciją, dar gal ir galėtume teigti, kad XVII a. pradžioje apylinkėse jau buvo atsikėlusių vokiečių, dėl ko galėjo atsirasti kalbos „iškraipymų“. Bet P.Karge minimas XVI a. pr. dokumentas apie tokią padėtį kalbėti neleidžia – pernelyg daug tuo laikotarpiu šiose apylinkėse yra gyventojų, kurių pavardės daugiausia baltiškos kilties. Šios pavardės gausiai išvardytos 1511-1520 m. sudarytame Klaipėdos komtūrijos gyventojų surašyme, kurį 2005 m. publikavo S.C.Rowell. Tačiau būtent pastaroji publikacija vėl verčia atsargiai vertinti Verdainės įvardijimo Verderiu galimybę. Sąraše taip pat nurodomos dabartinės Šilutės apylinkės, tik čia jau minimas ne Verderis, o Verden (Werdenn). Gal P.Karge suklydo? O gal realiai jau XVI a. šalia Verderio reiškėsi ir lietuviškoji forma?

Atsakyti į šiuos klausimus galėtų padėti tik atidi minėtų dokumentų archeografinė revizija.

Gynybinė Verdainės vietovės paskirtis

Tad jei Verdainės pavadinimas vis dėlto nors kiek siejasi su gynybine struktūra (jei neatsirastų ir kitų kilmės variantų), buvusia (ar galėjusia būti) vokiečių ordino laikais, yra įmanoma, kad tokios struktūros prieigose galėjo atsirasti ir tankesnis apgyvendinimas, kas galėjo didinti ir karčemos atsiradimo galimybę. Tokiu atveju būtų galima daryti ir hipotetinę prielaidą, kad karčemai atsirasti palanki situacija galėjo susiformuoti daug anksčiau nei XVI a. pr. Tokiu atveju akivaizdi būtų ir karčemos (ar karčemų) glaudi simbiozė su atraminiu tašku.

Tad akivaizdu, kad šiuo metu dar nėra deramai įvertinta ir išanalizuota istoriografijoje paminėta aplinkybė, kad Rasytės, Senosios Nidos, Ventės, Rusnės sistemos buvimas visiškai kitaip gali aktualizuoti Verdainės-Šilutės apylinkių raidą. Ji nėra susijusi išimtinai su kelio iš Klaipėdos į Tilžę buvimu. Funkciniai ryšiai tarp atskirų gyvenviečių ar struktūrų čia bent jau XIV-XV a. pr. klostėsi savaime dėl gynybinių poreikių, dėl vokiečių ordino poreikių vystant žygius į Žemaitiją. Šių ryšių poveikis kurį laiką galėjo išlikti ir XVI a. pradžioje. Šių tendencijų susiformavimą reikėtų priskirti jau vokiečių ordino veikimo laikotarpiui, paliekant vietos tikimybei, kad šiuo laikotarpiu galėjo būti išnaudojamos ir ankstesnės, dar XIII a. buvusios, struktūros. XVI a. karčemos faktorius, veikiant jau ankstyvųjų naujųjų laikų ūkinėms tendencijoms, galėjo stiprėti, nustelbdamas Verdainės svarbą. Tad labai atidžiai, neužmirštant ir alternatyvių konceptualių galimybių, dar reikėtų peržiūrėti ir Šilokarčemos raidą XVI a.