Roza ŠIKŠNIENĖ

Mūsų miestas seniai draugauja su Emmericho miestu Vokietijoje. 1991-1995 metais buvęs Emmericho miesto meras ponas Willi Herring, dėkodamas Šilutės r. merui V.Pozingiui už kvietimą į šventę perduoda šilutiškiams tokį sveikinimą: „Iš visos širdies linkiu Jūsų miestui Šilutei ir jo gyventojams laimingos ateities suvienytoje Europoje”. Jis taip pat atsiuntė įdomių dokumentų, susijusių su mūsų miesto šventės istorija. Tai ir laiškai, likę po susirašinėjimo su Tarybų sąjungos ambasada Bonoje dėl kelionės į Šilutę, bei 480-ojo Šilutės jubiliejaus proga išleistą laiškinį popierių ir ant jo užklijuoti patys pirmieji mūsų nepriklausomybę liudijantys pašto ženklai. Tai labai svarbūs ir įdomūs istorinių įvykių liudytojai. Taip pat jis perduoda labai retą ir tikrai mūsų krašto istorijai reikšmingą eksponatą, t.y. voką laiško, išsiųsto 1861.02.29 iš Memel (Klaipėda) per Heydekrug (Šilokarčemą) į Emmerichą, kur laiškas buvo gautas 1861.03.02.

Ta proga ir prisiminsime, kokie gi istoriniai ryšiai mus jungia su Emmerichu. Dar 1618 m. paveldėjimo būdu Prūsijos herzogystė buvo sujungta su Branderburgo kunigaikštyste (mūsų kraštas tuo metu buvo Prūsijos herzogystės dalis). Dabar kurfiursto (kunigaikščio) dvaras rezidavo ne tik Brandenburge, bet ir Karaliaučiuje. Brandenburgo kunigaikštystės ir Prūsijos hercogystės kurfiurstas Fridrichas Vilchelmas (Friedrich Wilchelm) Branderburgietis (1640-1688), dažnai reziduodamas Karaliaučiuje, suprato, ką reiškia valstybei gerai organizuotas paštas, todėl inicijavo pašto kelių tinklo išvystymą savo valdomoje teritorijoje. Karaliaučiuje tuo metu jau veikė miesto paštas, kuriuo naudojosi karaliaus dvaras.

1649 m. pradžioje kurfiurstas generaliniam pašto viršininkui, kurio tarnybos vieta buvo Klėvės miestas (t.y. visai netoli Emmericho), davė užsakymą organizuoti pašto kelius į Rygą,Vilnių,Varšuvą, Torunę ir Dancigą. Jau 1649 m. pabaigoje buvo įkurtas pirmas ir pagrindinis Prūsijos pašto kelias nuo Klėvės per Berlyną į Memelį, dar kitaip šis kelias buvo vadinamas Brandenburgo-Prūsijos pašto keliu. Tiesa, šis pirmasis Prūsijos pašto kelias ėjo per Kuršių Neriją ir paštą gabendavo pėstieji pasiuntiniai, o nuo 1646 metų – raitieji pasiuntiniai, dar vėliau apie 1663-iuosius pradėta paštą vežti specialiais vežimais bei karietomis. Šia transporto priemone buvo pervežami ir keleiviai. Tuo metu iš Klėvės į Klaipėdą pašto siunta ateidavo per 10 d. Iš Klaipėdos, Švedijos pašto tarnyba pašto kelią tęsė iki Rygos ir Dorpat (dabar Tartu). Iš Tartu paštas buvo gabenamas laivu į Švediją, vėliau šis pašto kelias nusitiesė iki Peterburgo.

Kelias per Neringą visais laikais buvo sudėtingas. Kaip žinome, dažnai kelias buvo užnešamas smėliu. Kadangi kelias ėjo pajūriu, tai vienas karietos ratas visą laiką riedėjo vandeniu.Tai buvo tikrai varginga kelionė. Kada pašto kelias pasuko per Šilokarčemą, nelabai aišku, tačiau ryšiai tarp Tilžės ir Klaipėdos vis intensyvėjo ir 1718 m. buvo atidaryta pašto stotis Verdainėje. Apie 1723 metus dalis pašto siuntų anksčiau siųstų Kuršių Nerija dabar pradedami vežti maršrutu Klaipėda–Saugos–Norkaičiai–Lapynai–Verdainė– Gaideliai–Vyžiai–Žemaitkiemis-Rukai–Tilžė. Tuo metu paštas į Šilokarčemą neužsukdavo. 1831 m. baigtas tiesti Karaliaučiaus-Lauksargių plentas, o 1839 m. atidaryta Berlyno-Tauragės pašto linija ir eismas nukrypo ja. 1850 m. nutiesus kelią Tilžė-Klaipėda, kuris ėjo jau per Šilokarčemą, Verdainės pašto stotis uždaroma. Tuo tarpu Šilokarčemos stotis pakeliama į aukštesnį rangą – pašto ekspediciją. Taigi laiškas, siųstas 1861.02.29, iš Klaipėdos į Emmerichą turėjo būti vežamas per Šilokarčemą.

XIX a. pabaigoje jau keturis kartus per savaitę kursavo raitasis paštas ir du kartus per savaitę pašto karietos iš Tilžės per Pagėgius, Šilokarčemą, Priekulę į Klaipėdą. Rašytiniuose šaltiniuose 1754 ir 1763 metais minimi Šilokarčemos pašto turėtojai. Tai reiškė, kad pas šiuos žmones buvo keičiami žirgai ir paliekamas paštas. Vėliau šios pareigos (pašto turėtojo) buvo perduotos amtmanui, t.y. valsčiaus valdytojui. Šilokarčemoje amtmonu tarnavo dvaro savininkas E.Radke. 1784 m. dvaras turėjo keturis pašto vežėjus. Pašto karietų aptarnavimas vyko kilmingajame Šilokarčemos dvare (dabar vadiname H. Šojaus dvaras) ir tai dvarui davė iki 10 000 talerių pajamų. Dvaras neteko šių pajamų 1875 m. nutiesus geležinkelį tarp Klaipėdos ir Tilžės. Tiesa, paštas dar ilgai buvo vežiojamas karietomis arba vežimais iš aplinkinių vietovių tol, kol jie buvo pakeisti automobiliais. Labai gražiai paskutines pašto karietos keliones iš Rusnės į Šilokarčemą aprašo Rusnėje gimusi ir augusi rašytoja Charlotte Keyser (Šarlotė Kaizer) savo apsakyme „Senosios pašto karietos“.

Tikras Šilutės rajono pašto archyvas yra mūsų kraštiečio Zbignevo Steponavičiaus (26.11.1934–04.01.2001) knyga „Šilutės pašto istorija“, I ir II tomai, Kaunas 1963-1998 ir 2000 m. Visiems, besidomintiems mūsų krašto pašto istorija, patarčiau ją paskaityti.