Apie sovietinę Šilutės valdžią

Paulius Skirkevičius

Sovietmečiui vis labiau tolstant nuo mūsų dienų, neišvengiamai įsitvirtina ir bandomi įtvirtinti skirtingi vaizdiniai, pasakojimai apie šį daugelio gyventą laikotarpį. Vienas šaltinių, formuojančių sovietinės Lietuvos vaizdinį, yra pastaraisiais metais gana aktyviai publikuojami sovietinės nomenklatūros veikėjų, aukštų CK pareigūnų prisiminimai. Chrestomatiniai pavyzdžiai – Lingino Šepečio, Vytauto Astrausko atsiminimai. Žinoma, tokie prisiminimai sovietmetį vaizduoja daugiau teigiamai. Jų pagrindinis tikslas įtvirtinti tinkamą autoriaus ar herojaus paveikslą istorijoje, tuo pačiu formuojant atitinkamą visuomenės požiūrį į tuometį gyvenimą ir sistemą. Tokie prisiminimai dažnai tampa ir savęs išteisinimo priemone. Daugelyje jų atsikartoja tos pačios pasiteisinimo strategijos ir argumentai, dažniausiai viską pakišant po garsiuoju Algirdo Brazausko lozungu „ir tuomet dirbome Lietuvai“. Prisiminimų žanras, o ypač sovietinio laikotarpio prisiminimai, yra nemenkas iššūkis jų skaitytojams. Čia riba tarp tikrovės ir fikcijos yra plonesnė nei daugelis gali pamanyti. Norint susidaryti bent kiek objektyvesnį vaizdą, išties sunku nepaklysti tarp autoriaus užmiršties duobių ir nutylėjimų.

Šį pavasarį buvo išleista atsiminimų knyga apie ilgametį Šilutės rajono I Komunistų partijos sekretorių Julių Ulbą. Visiškai suprantamas artimųjų ir draugų noras prisiminti ir tokiu būdu įamžinti J. Ulbą. Tačiau jo užimtos pareigos ir vieta sovietinės Šilutės gyvenime leidžia pažiūrėti į šią knygą kaip į bandymą, kad ir visiškai nesąmoningą, įtvirtinti tam tikrą sovietinės Šilutės ir aukščiausių jos pareigūnų vaizdinį. Joje atsiskleidžia nomenklatūriniams atsiminimams būdingas santykis su sovietine praeitimi. Jau pats knygos pavadinimas „Laikas viską sudėlioja“ tarsi nurodo, kad kažkas yra negerai, jaučiamas kažin koks nuvertinimas, o prabėgęs laikas turi sustatyti viską į reikiamas vietas. Skaitant pačius atsiminimus, ryškėja keletas kone visiem sovietinių veikėjų atsiminimams būdingų tendencijų.

Visų pirma, daugelyje atsiminimų jų herojai ar autoriai ypač mėgsta pasididžiuoti sovietinės statybos pasiekimais. Pasididžiavimo įvairių objektų statybomis netrūksta ir šioje knygoje. Būtent nuopelnais statybų srityje J. Ulba buvo liaupsinamas ir Šilutės internetinės televizijos laidoje skirtoje šių atsiminimų pristatymui. Girdi, J. Ulbos valdymo laikotarpiu Šilutėje išdygo ištisi daugiabučių kvartalai! Matyt, tai vyko tik pirmojo sekretoriaus valia ir pastangomis, jeigu ne J. Ulba Šilutė būtų likusi be puikiųjų sovietinių daugiabučių. Gal būtų ir geriau? Atrodo ypatingai didžiuojamasi pastatytais Šilutės kultūros namais. Ar tikrai yra ko? Kultūros namų pastatas – tai bene paskutinis paminklas sovietinės sistemos absurdiškumui, neracionalumui ir gremėzdiškumui. Jis su Šilutės savivaldybės pastatu (tai irgi priskiriami prie J. Ulbos nuopelnų) sudaro bjauriausių, labiausiai nevykusių pastatų Šilutėje. Visi šie sovietinės architektūros „šedevrai“ visiškai iškrinta iš bendro Šilutės architektūrinio paveikslo ir jį tik bjauroja. Apskritai, statybų ar tariamų ekonominių sovietinės Lietuvos pasiekimų, kurie didžiąja dalimi pasiekti šalies ir gyventojų išnaudojimu, iškėlimas nomenklatūros atsiminimuose perša mintį, kad tik medžiaginės gėrybės ir ekonominė statistika ir svarbūs visuomenės, tautos ir valstybės gėrovei.

Kita tendenciją, išryškėjusią šiose prisiminimuose, galima pavadinti „tyliąja rezistencija“. J. Ulbos biografijoje randame faktus, dažniau sutinkamus su sovietiniu rėžimu nesitaiksčiusių žmonių biografijose – jis nebuvo nei komjaunuolis, nei komunistų partijos narys. Posūkis į sovietinės karjeros aukštumas aiškinamas prasidėjusia nacionalinių kadrų politika. Tai vėlgi daugumai sovietinių veikėjų būdingas pasiteisinimas ir argumentas. Taip tarsi bandoma įteigti, kad buvo sukurta kažkokia „gera, sava“ rėžimo versija, norima parodyti, kad „svetimi“ buvę okupantai rusai (centras, Maskva), o „savi“ lietuviai pareigūnai, kurie dėjo daug pastangų dėl Lietuvos gerovės nepaisant taranavimo okupaciniam rėžimui. Norint tokį įspūdį sustiprinti, dažnai piešiamas sovietinio funkcionieriaus „maištininko“ paveikslas – nurodoma, kad nemažai pasiekimų buvo neduoti centrinės valdžios, o iškovoti vietinių, įvairiai maištaujant, gudraujant, apeinant esamas taisykles. Ne vieną tokio maišto pavyzdį randame ir atsiminimuose apie J. Ulbą. Nors įvairių gudrybių praktikos realiai egzistavo, tačiau jos neretai tik įtvirtino ydingas moralines nuostatas (apgaudinėjimas, įstatymų nesilaikymas, korupcija), kurių neigiamos pasekmės iki šiol kamuoja Lietuvos visuomenę. Panašių argumentų vedami galime prieiti absurdiškų išvadų, kad kiekvienas darbininkas vogęs iš savo darbo vietos, o tai, kaip žinia, buvo įprasta, gali būti laikomas besipriešinusiu rėžimui. Sodriausią potėpį J. Ulbos kaip „tyliojo rezistento“ paveikslui suteikia pasakojimas apie tai, kaip jis draugų kompanijoje padeklamavęs eilutes: „Lietuva mūsų, būk tvirta, graži ir be rusų“. Taip tarsi parodomos jo tikrosios nuostatos. Tačiau tokie pasisakymai draugų rateliuose nieko nereiškia, tuo labiau, kad J. Ulba užimdamas tokias pareigas atvirai tarnavo ir bendradarbiavo su okupaciniu rėžimu, savo darbu jį tik stiprindamas ir palaikydamas. Apskritai, tokių „ tyliosios rezistencijos“ įvaizdžių kūrimas labai pavojingas. Taip bandoma ištrinti ribą tarp tikrųjų rezistentų, disidentų, paaukojusių savo karjerą, gerovę, o kartais ir gyvybę priešinantis sovietiniam rėžimui ir asmenų, akivaizdžiai dirbusių to rėžimo labui.

Ne vienuose sovietinių veikėjų atsiminimuose pasitaiko ir visiškai absurdiškų faktų. Štai atsiminimų apie Motiejų Šumauską autorius nepasikuklina tik pradinę mokyklą baigusį savo herojų pavadinti „pirmo ryškumo žvaigžde“, padariusią „akivaizdų įnašą į pasaulinę civilizaciją“. Atsiminimų apie J. Ulbą autoriai žymiai kuklesni, gana santūriai ir taktiškai aprašo jo asmenybę bei nuopelnus. Naivu būtų tikėtis ir kiek aštresnio žodžio, juk dauguma autorių – draugai ir buvę pavaldiniai, kai kurie dėkingi ir už karjeros pasiekimus. Visgi pasitaiko ir akį rėžiančių absurdiškumų. Štai viena iš autorių teigia, kad „J. Ulbos gyvenimo knygoje netrūko gražių ir įsimintinų darbų, padėjusių pagrindą [...] Šilutės krašto kaip Mažosios Lietuvos dalies unikalumui.“ Argi ne puiku? Pasirodo rajono komunistų partijos pirmasis sekretorius, partijos, kurios rėžimas dėjo pastangas įvairiais būdais sunaikinti Mažosios Lietuvos, Klaipėdos krašto tapatumą, unikalumą, istorinę atmintį, dėjo pagrindus Šilutės kaip šio krašto dalies unikalumui. Turbūt dėdamas šiuos pagrindus visai užsimiršo, kad iškiliojo Šilokarčemos piliečio ir mecenato H. Šojaus kapas niekinamas hidraulinių pavarų gamyklos teritorijoje. O tokių  „puikių“ pavyzdžių istorinio paveldo srityje buvo ne vienas.

Kaip humaniški įvardijami ir J. Ulbos santykiai su Sąjūdžiu. O Šilutės sąjūdiečiai nuo pat savo veiklos pradžios išreiškė griežtą kritiką ir nepasitikėjimą 1-uoju sekretoriumi, ragindami jį atsistatydinti. Turbūt niekam ne paslaptis, kad jeigu ne tas pats Sąjūdis ir kaip atsakas į jį įvykusios LKP transformacijos, J. Ulba dar ilgai nebūtų išėjęs į užtarnautą poilsį.

Nesinori visiškai nurašyti sovietinio periodo ar ištrinti jo, to ir nesiruošiu daryti. Tuo labiau, visko suversti ant vieno asmens. Tiesiog norisi išryškinti tam tikras tendencijas. Tikiu, kad ir tuomečiai rajono vadovai priėmė ne vieną gyventojams svarbų ir naudingą sprendimą, atliko ne vieną svarbų darbą. Suprantama, kad prisitaikymas prie esamų sąlygų daugeliui buvo neišvengiamybė, tačiau nederėtų tokio prisitaikymo ar net bendradarbiavimo su rėžimu pateikti kaip gėrio ir nuopelnų, kurie dabar reikšmingi ir Nepriklausomai Lietuvai, tokiu būdu nuvertinama ir pati Nepriklausomybė. Visuomenė turi turėti sveiką santykį su savo sovietine praeitimi, taip kaip ir moralinį jos vertinimą, o ne gyventi lyg nieko nebūtų nutikę. Galbūt nederėtų kabinti medalių tiems ir už tai, už ką anuomet jie jau buvo užkabinti. Norisi tikėti, kad laikas išties viską sudėlioja.