Šių metų birželio 27 d. minėjome Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjo, lietuvininkų giminės atstovo, bankininko Jono Kybranco 115 metų gimimo metines.

Inga RADAVIČIŪTĖ,
Šilutės muziejaus vyriausioji fondų saugotoja

Biografijos faktai

J.Kybrancas gimė 1897 m. birželio 27 d. laukininko Mikelio Kybranco (1866-1940) ir Marinkės (Marės) Naujoks-Kybrancienės (1870-1946) šeimoje, Pėžaičiuose. Šilutės muziejaus mokslinėje bibliotekoje saugomuose J.Kybranco sūnaus Osvino Kybranco atsiminimuose pateikiamos kelios šios iškilios asmenybės vardo variacijos: „Gimimo liudijime įrašyta Jons, krikštytas Priekulės bažnyčioje, kur duotas Jonio vardas. Tėviškėje ir mano motinos vadintas taip pat Joniu. Nuo 1923 m. rašė Jonas.“

1904-1911 m. J.Kybrancas lankė Pozingių pradinę mokyklą. 1911 m. kartu su vienmete Ieva Simonaityte įžegnotas Vanagų evangelikų bažnyčioje.

I pasaulinio karo metu J.Kybrancas buvo grenadierius kaizerinėje armijoje, dalyvavo Karpatų ir Prancūzijos frontuose. Po karo dirbo tėvų ūkyje, norėjo būti mokytoju, tačiau dėl lėšų stokos mokytis galimybių neturėjo.

1923 m. jis apsigyveno Klaipėdoje, pradėjo dirbti pasiuntiniu Tautiniame lietuvių banke. Vėliau paskirtas šio banko Pagėgių skyriaus buhalteriu, po to – valdytoju. 1928-1931 m. neakivaizdžiai mokėsi ekonomikos Berlyno aukštesniojoje prekybos mokykloje. Nuo 1929 m. dirbo buhalteriu Klaipėdoje, Žemės ūkio banke, vėliau tapo jo vicedirektoriumi. 1933 m. eksternu baigė Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos keturių klasių kursą.

Po Klaipėdos krašto aneksijos J.Kybrancas pasitraukė į Didžiąją Lietuvą. 1941 m. repatrijavo į Vokietiją, dirbo Žemės ūkio banke Zoseno mieste. Po karo buvo priverstas grįžti į Lietuvą.

1945 m. rugpjūčio mėn. paskirtas Žemės ūkio banko Šilutės skyriaus valdytoju. J.Kybranco bičiulis, bendradarbis Jonas Jonaitis atsiminimuose rašo: „J.Kybrancas savo tarnybines pareigas Žemės ūkio banke atlikdavo stropiai ir greitai. Su darbuotojais ir klientais buvo korektiškas, santūrus, gerbdavo svetimą nuomonę, nors ne visada su ja sutikdavo. <…> Jis pats gerai rašė rašomąja mašinėle ir pats ja spausdindavo įvairiausius raštus, įsakymus, pranešimus.“

1948 m. J.Kybrancas įstojo į Valstybinių įstaigų darbuotojų profesinę sąjungą.

1959 m. rugsėjo mėn. išėjo į pensiją. Tačiau darbo jam netrūko – įsitraukė į kooperatyvų veiklą. Šilutės muziejuje saugomas Vartotojų kooperacijos visuomeninės kontrolės komisijos nario pažymėjimas, išduotas 1963 m. gegužės 30 d. J.Kybrancui. Jame pažymėta, kad jis turi teisę kontroliuoti parduotuvių, visuomeninio maitinimo darbą. Muziejaus rinkiniuose saugomas ir Šilutės vartotojų kooperatyvo įgaliotinio mandatas Nr. 28., išduotas 1966 m. Pažymėjime pateikiama ši informacija: „Šilutės vartotojų kooperatyvo narys Kybrancas Jonas Šilutės miškų ūkio apylinkės narių susirinkime buvo išrinktas įgaliotiniu į Šilutės vartotojų kooperatyvo įgaliotinių susirinkimą sprendžiamojo balso teise.“

Kultūrinė veikla

J.Kybrancas dalyvavo lietuvių tautiniame judėjime. Jis buvo „Aukuro“ draugijos aktyvus narys ir rėmėjas, Santaros tarybos prezidiumo narys, nuo 1929 m. Klaipėdos krašto mokyklų draugijos valdybos narys. Tvarkė finansinius reikalus, rasdavo krašte ūkininkų, kurie priglausdavo steigiamą privačią lietuvių mokyklą. J.Kybrancas prisidėjo statant, steigiant ir finansuojant Klaipėdos Vytauto Didžiąją gimnaziją, Šilutės ir Pagėgių progimnazijas, kitas mokyklas. 1932 m. jis – Klaipėdos krašto seimelio lietuvių frakcijos narys. Nuo 1934 m. – Klaipėdos krašto lietuvių organizacijų vykdomojo komiteto pirmininkas.

Šilutės muziejuje saugomas Lietuvos TSR kraštotyros draugijos nario bilietas, priklausęs J.Kybrancui. Jis į šią draugiją įstojo 1963 m. Biliete pažymėta, kad metinis nario mokestis mokėtas iki 1965 m.

J.Kybrancas artimai bendravo su Klaipėdos krašto rašytoja I.Simonaityte, Mažosios Lietuvos visuomenės veikėju, publicistu, Tilžės akto signataru Martynu Jankumi, filosofu, rašytoju Vydūnu. Jis 1959 m. I.Simonaitytei padėjo pasistatyti vasarnamį Priekulėje. Kiek žinoma, 1960-1961 m. J.Kybrancas su I.Simonaityte susirašinėjo – išliko keletas laiškų.

Be to, jis visada kuo galėdamas padėdavo Klaipėdos krašto žmonėms, bažnyčiai, taip pat Didžiosios Lietuvos žmonėms, prašiusiems pagalbos, patarimų. Tai patvirtina ir J.Jonaičio prisiminimai: „J.Kybrancas turėjo daug draugų ir pažįstamų, bendravo su paprastais žmonėmis, darbininkais ir valstiečiais, žvejais, labai stengdavosi padėti visiems, bėdų ar nelaimių ištiktiems“.

Šeima

1926 m. birželio 23 d. J.Kybrancas vedė Laugalių ūkininko dukterį Erną Klumbytę (1900-1993). Jie susilaukė dviejų sūnų – Osvino (1928-2000) ir Arvedo (1930-1997).

1945 m. šeima apsigyveno Šilutėje. Kaip prisimena J.Jonaitis, „gyveno su šeima prie pat banko įstaigos, antrame namo aukšte, Partizanų gatvėje, prieš pat Šilutės evangelikų bažnyčią. Supažindino su savo žmona <…>. Žmona man pasirodė gėrio ir ramybės įsikūnijimas. Augino du sūnus – Osviną ir Arvedą, abu mokėsi Šilutės vidurinėje mokykloje, buvo gabūs vaikinai.“

Šilutės muziejuje saugomi 23 J.Kybranco laiškai, kurie 1953-1957 m. parašyti sūnui Arvedui. Jie atskleidžia, kad J.Kybrancas buvo rūpestingas tėvas, nuoširdus, darbštus žmogus. Laiškuose parašyti meilūs žodžiai, padrąsinimai sūnui. Kiekviename jų kreipdavosi: „Mielas Arvedai“, o pasirašydavo: „Papa“ arba „Papa ir Mama“.

Kol vaikai mokėsi, Kybrancai laikė karvę, kurią vadino Marge arba Mirgute, augino kiaulių. Pats dirbdavo fizinius darbus: pjaudavo, griebdavo šieną, augino daržovių. Viename laiške tėvas sūnui rašo: „Bulves atsodinome. Šiais metais kiek mažiau nei pereitais. Daržas sutvarkytas. <…> Cukriniai runkeliai jau pasėti“.

J.Jonaitis atsiminimuose pateikia tokį Kybrancų šeimos vaizdą: „Savo sūnus jis labai mylėjo, jais didžiavosi, dažnai prisimindavo. Jaunesnįjį Arvedą laikė mamos sūneliu, pabrėždavo jo sąmojį, linksmą charakterį, polinkį į išdaigas. Apie vyresnįjį Osviną kalbėdavo su pasididžiavimu, laikė jį rimtu ir labai darbščiu vaikinu. Dienos, kada vaikai parvažiuodavo į namus, būdavo Kybrancų šeimos šventė: tada atsinaujindavo šeimos tradicijos, jie kartu važiuodavo į iškylas, lankydavo pamėgtas vietas. Jų šeimoje, tikra to žodžio prasme, praeitis susišaukdavo su dabartimi“.

Osvinas Kybrancas 1948 m. aukso medaliu baigė Šilutės gimnaziją. 1948-1954 m. studijavo Vilniaus universiteto medicinos fakultete. 1954-1976 m. dirbo Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje. 1976-1989 m. jis – Klaipėdos miesto ligoninės chirurgas ir vyr. gydytojo pavaduotojas gydymo reikalams, medicininės statistikos skyriaus vedėjas. 1978 m. suteiktas Lietuvos nusipelniusio gydytojo vardas.

Arvedas Kybrancas 1950 m. sidabro medaliu baigė Šilutės gimnaziją, o 1956 m. – Vilniaus dailės instituto (dab. Dailės akademija) Architektūros fakultetą. 1956-1962 m. dirbo Vilniaus „Komprojekto“, 1963-1966 m. ir nuo 1976 m. Vilniaus dailės kombinato architektu. 1966-1976 m. dėstė Vilniaus dailės institute. 1988 m. jam suteiktas Lietuvos nusipelniusio architekto vardas.

1967 m. rugpjūčio 2 d. Jonas Kybrancas mirė. Į jo laidotuves susrinko gausus būrys artimųjų, draugų, pažįstamų. Prie J.Kybranco kapo J.Jonaičiui teko pasakyti atsisveikinimo žodį jo buvusių bendradarbių vardu. Atsisveikinimo kalba baigėsi šiais žodžiais: „Tebūna Tau lengva gimtojo krašto žemė, kurią Tu taip mylėjai ir į kurios prieglobstį grįžti amžinam poilsiui.“