2014 m. rugpjūčio 1 d. sukanka 100 metų nuo Pirmojo pasaulinio karo pradžios. Beje, šis karas nevadintas nei pirmuoju, nei pasauliniu. Oficialiai karas minėtas kaip Didysis, o žmonės tarpusavyje jį vadino vokiečių karu.

Ignas GINIOTIS, Šilutės muziejus

Karo pradžia

Pirmasis pasaulinis karas – vienas iš daugiausiai aukų pareikalavusių karų. Į karinius veiksmus buvo įsitraukusios 25 valstybės ir jų kolonijos. Šiose valstybėse tuo metu gyveno apie 1,35 milijardai žmonių, o tai – vienas ketvirtadalis visų planetos gyventojų.

1914 m. birželio 28 dieną Sarajave nužudytas Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinis erchercogas Pranciškus Ferdinandas ir jo žmona. Šis įvykis ir tampo karo pradžios pretekstu. Istorikai užsimena, kad žudynes vykdė bosnis studentas Gavrila Principas. Austrijos-Vengrijos imperija įvykį traktavo kaip teroristinį veiksmą, kuriuo serbai siekė parodyti pasauliui, kad Austrija-Vengrija pietų slavų žemes valdo neteisėtai. Austrija-Vengrija, užtikrinusi Vokietijos paramą, 1914 m. liepos 23 d. pareiškė Serbijai ultimatumą, kurio vykdymui skirtos dvi paros. Tų pačių metų liepos 25 d. Serbija Austrijai-Vengrijai pranešė, kad priima beveik visas ultimatume nurodytas sąlygas. Nepaisant to, liepos 28 d. Austrija-Vengrija nutraukė diplomatinius santykius su Serbija ir paskelbė jai karą.

Tokia buvusi karo pradžia. Prasidėjusi tarp Vidurio Europos imperijų, vienoje pusėje – Vokietija ir Austrija-Vengrija, kitoje – Antantės valstybės Prancūzija, Didžioji Britanija, Rusija, Serbija. Dar vėliau dviejų Vidurio Europos imperijų pusėje kariavo ir Osmanų imperija bei Bulgarija, o jų priešininkės Antantės pusę papildė Italija, JAV, Japonija, Portugalija, Rumunija.

Rytų frontas

1914 m. rugpjūčio 1 d. Vokietija paskelbė karą Rusijai, nors dar sausio 14–18 d. buvo pasirašiusios tarpusavio sutartį, kurioje pažymėjo, jog rytinė siena tarp šių imperijų eina per Lietuvos etnines žemes. 1914 m. liepos 31 d., paskelbus mobilizaciją, pradėta formuoti 1-oji (1-joje armijoje tarnavo didžioji dalis pašauktų lietuvių) ir 2-oji Rusijos armijos. Rugpjūčio 2 d. Klaipėdos krašto lietuviai pradėti šaukti į Vokietijos VIII armiją, o iš jų buvo suformuoti lietuviškųjų dragūnų ir ulonų pulkai.

Pagal Šlifeno planą, kurį parengė generalinio štabo viršininkas, generolas feldmaršalas Alfredas fon Šlifenas (Alfred von Schliffen), Vokietija turėjo kariauti dviem frontais – su Prancūzija iš vakarų ir Rusija, iš rytų pusės. Kilus karui Vokietija pirmiausia turėjo didžiąją dalį savo pajėgų siųsti kovai su Prancūzija, taip išnaudodama laiką, per kurį Rusija vykdė mobilizaciją. Rytiniame fronte Vokietija ketino palengva atsitraukinėti tol, kol bus pasiekta Vyslos linija ir vėliau, dėl gerai išplėtoto geležinkelių tinklo, sutelkti visas savo pajėgas iš vakarų į rytus, kur jau turėtų būti sutriuškinta Rusija.

Pasitvirtinus spėjimams, kad Vokietija pagrindines savo pajėgas sutelkė prieš Prancūziją, Rusija nebelaukė kol bus baigtos komplektuoti 1-oji ir 2-oji armijos (1-oji armija net nesulaukė, kol atvyks sunkioji artilerija), ir antroje rugpjūčio pusėje pradėjo veržtis į Rytprūsius.

Mūšių eigą Rytprūsiuose būtų galima suskirstyti į 2 etapus. Pirmasis etapas prasidėjo nuo 1914 rugpjūčio 17 d. ir truko iki rugpjūčio 24 d. Pagrindine puolimo kryptimi Rusija pasirinko Virbalio, Stalupėnų, Gumbinės, Karaliaučiaus kryptis. Šiose teritorijose buvo gerai išvystytas geležinkelio tinklas. XX a. pradžioje sausumos transportas buvo menkai išplėtotas, tad geležinkelis buvo pagrindinė priemonė, kuria buvo galima greitai pergabenti karius ir dislokuoti juos į reikiamas pozicijas bei aprūpinti visomis reikiamomis priemonėmis.

Jau pirmuosiuose mūšiuose buvo priversti susiremti ir „lietuviški“ daliniai. Vokietijos armijos „lietuviškasis“ dragūnų pulkas kovose prarado apie 1000 karių ir 19 karininkų. Kautynėse ne tik pasižymėjo, bet ir patyrė daug nuostolių Rusijos 105-asis pulkas, sudarytas beveik vien iš lietuvių.

Pirmajame etape Rusijos armijos daliniai privertė Vokietijos karius atsitraukti iš Rytų Prūsijos. Tačiau Rusijos žygiavimas ir žaibiškas veržimasis į Rytprūsius 1914 m. antroje pusėje nebuvo toks sėkmingas kaip tikėtasi iš pradžių. Nė viename iš mūšių Rusija nepasiekė didelio masto pergalių, todėl pradėjo trauktis atgal.

Antras etapas prasidėjo 1914 m. rugpjūčio 26 d. ir tęsėsi iki 1915 m. rugsėjo 17 d. Po susirėmimų su Rusijos kariais ir priverstinio karių traukimosi, Vokietija iš Vakarų fronto pasiuntė į Rytprūsius keletą armijos korpusų, taip sustiprindama ten esančius dalinius. Karinėms pajėgoms vadovavo nauji vadovai. Prie būsimų pergalių fronte prisidėjo ir tai, kad vokiečiams rugpjūčio mėnesio pabaigoje pavyko perimti neužšifruotus Rusijos armijos generolo pranešimus. Taip sužinota apie rusų ketinimus ir dalinių išdėstymą.

Rugpjūčio 26–29 d., po įvykusių kautynių ir patirtų didelių nuostolių, Rusijos armijos daliniai buvo priversti atsitraukinėti.

Tuomet Vokietija iš gynybos perėjo į puolimą. Rugsėjo 9–14 d. po mūšių prie Mozūrų ežerų netgi pasiekė dabartinės Lietuvos teritoriją. Iki metų galo šiaurinė rytų fronto riba nusistovėjo Gumbinės-Mozūrijos ežerų linija.

1915 m. pradžioje Vokietija toliau stiprino savo jėgas Rytų fronte. Po trumpos pertraukos, kuri tęsėsi nuo 1914 metų pabaigos, kariniai veiksmai atsinaujino 1915 m. vasario 7 d. Vokiečiai toliau tęsė savo pergalingą žygiavimą į Rytus. Iki rugsėjo 17 d. visa šiandienės Lietuvos teritorija buvo užimta Vokietijos kariuomenės. Vokietijos kariuomenės veržimasis į Rytus buvo sustabdytas tik 1915 m. rudenį. Ši riba išsilaikė iki 1917 m.

Karo veiksmai Klaipėdos krašte

Pirmojo pasaulinio karo kovos veiksmai Klaipėdos krašte vyko apie 14 mėnesių, nuo 1914 m. rugpjūčio iki 1915 m. rugsėjo 17 d., kuomet aukščiausioji Rusijos karinė vadovybė, bijodama Vilniuje esančių pajėgų apsupimo, liepė pasitraukti kariams iš miesto. Tuo pačiu metu Šiaurės Lietuvoje Rusijos armijos daliniai nustumti už Obelių-Zarasų linijos. Tokiu būdu visa šiandienės Lietuvos teritorija buvo užimta Vokietijos kariuomenės

Nedideli susirėmimai Rusijos–Vokietijos pasienyje prasidėjo iškart po karo paskelbimo. Rugpjūčio 2–17 d. iš pasienio kariuomenės suformuota rusų dragūnų brigada surengė išpuolius į Klaipėdos ir Šilutės apskritis: Kretingalėje, Laugaliuose, Baituose, Doviluose, Vilkyčiuose, Saugose, Kukoraičiuose, Žemaitkiemyje ir kt. Visur buvo griaunamos geležinkelio stotys, pylimai ir bėgiai, naikinama telegrafo ir telefono įranga, siaubiama, plėšikaujama ir prievartaujama.

Pirmuosius nuostolius Klaipėdos krašte, Laugaliuose rugpjūčio 8 d. patyrė Vokietija. Pirmas užmuštas klaipėdietis buvo vyresnysis leitenantas Maras Fišeris (Mar Fischer).

Iš pradžių šiuos Rusijos karių išpuolius pasienyje Vokietijos kariams pavykdo atremti. Tačiau rugpjūčio 17 d. negausios pajėgos, kurios buvo suformuotos Klaipėdos krašte, dar labiau susilpnėjo, kai 2-oji landvero brigada nužygiavo prie Gumbinės, kad padėtų ten besikaunančiai Vokietijos armijai. Rugpjūčio 20 d. bandant kompensuoti bent dalį prarastų pajėgų visi  17–45 metų vyrai buvo šaukiami ginti kraštą. Dėl šio šaukimo kariuomenę papildė apie 3 200 pašauktųjų. Kadangi trūko karių, rugsėjo pradžioje buvo papildomai šaukiami ir vyresni nei 45 metų vyrai. Tačiau netekusios didelės dalies karių Vokietijos pajėgos nesugebėjo pasipriešinti gausesniam priešininkui ir į Klaipėdos kraštą įžengė Rusijos kariai.

Neturėdama jėgos persvaros Vokietijos karinė vadovybė sutelkė dalinius prie Šilutės ir Klaipėdos. Taip stengtasi neleisti priešininkui užvaldyti Nemuno upės žiočių. Vokietijai kariaujant Vakarų fronte, Rusijos kariuomenė užėmė Klaipėdą, tačiau Šilutė liko neužimta.

Rugsėjo pradžioje Rusijos daliniai stovėjo kairiajame Gilijos krante prie Skiepių kaimo (dabar Мостовое, Kaliningrado sritis). Jų veržimąsi turėjo sustabdyti Šilutės apskrities landšturmo kariai. Dėl šių aplinkybių prieš Rusnę buvo įrengti įtvirtinimai, iškasti apkasai. Tačiau to neprireikė.

Įvykių eiga rytų fronte Vokietijos naudai pasikeitė po pergalingų mūšių 1914 m. rugsėjo 9–14 d. įvykusių prie Mozūrų ežerų. Po šios pergalės Vokietija sustiprino savo pajėgas buvusias Klaipėdos krašte. Papildomai į šį regioną sutraukti Vokietijos daliniai pradėjo staigiai ir sėkmingai stumti priešininką iš šiaurinių Rytų Prūsijos žemių.

Mūšis dėl Klaipėdos miesto

Klaipėda, kurioje gyveno apie 20 tūkst. gyventojų, ilgą laiką liko Pirmojo pasaulinio karo kovų nuošalyje. Tačiau situacija pasikeitė 1915 m. pradžioje. Nors Vokietijos karinė vadovybė turėjo informacijos apie priešininko pajėgų telkimą Lietuvoje, tačiau tam didelio dėmesio neskyrė, nes panašių melagingų pranešimų sulaukdavo gana dažnai.

Klaipėdai pulti buvo sudarytas ganėtinai stiprus karinis junginys. Jį sudarė 7 pėstininkų batalionai, 1 kavalerijos eskadronas, 2 jūrų pėstininkų kuopos, prie jų prisijungė Rygos ir Liepojos pasienio apsaugos daliniai bei 270-ojo Gatčinos pulko 1 batalionas. Klaipėdos puolimo grupė buvo sustiprinta 8 senais artilerijos pabūklais. Puolimas vyko dviem kryptimis – pro Nemirsetą ir Laugalius. Pro Nemirsetą žygiavo apie 8 000 karių grupė, o pro Laugalius – apie 3 000.

Veržimasis link Klaipėdos prasidėjo kovo 17 dienos rytą. Siaučiant pūgai 8 000 Rusijos karių grupė peržengė sieną ties Nemirseta. Žygiuodami į Klaipėdą Rusijos kariai degino pakeliui esančias sodybas ir kaimus.

Nėra tiksliai žinoma, kokios pajėgos buvo paliktos ginti Klaipėdos miesto, kadangi šiame fronto ruože vyko tik nedideli pasienio susirėmimai. Todėl manoma, kad miestą saugojo tik nedidelė karinė įgula. Kadangi trūko karių į miesto gynybą buvo įtraukti ir vietos gyventojai. Jie buvo apginkluoti ne tik šautuvais, bet ir rankinėmis granatomis, kulkosvaidžiais.

1915 m. kovo 17 d. vakare įvyko Vokietijos ir Rusijos pajėgų susidūrimas. Nepaisant kiekybinio pranašumo Rusijos kariams nepavyko užimti miesto.

Lemiamas Klaipėdos miesto šturmas prasidėjo kovo 18 d. vakare. Buvo tikimasi prisidengti tamsa. Tačiau šiuos planus sužlugdė Klaipėdos gynėjai, kurie nukreipė į puolančius priešininkus akinamą prožektorių šviesą. Tačiau Rusijos pajėgoms vis dėlto pavyko įsiveržti į miestą. Mieste Vokietijos kariai susimaišė su vietos gyventojais. Į įsiveržusią Rusijos kariuomenę imta šaudyti pro namų langus ir gatvių barikadas. Klaipėdoje užvirė gatvių mūšiai. Nepaisant Klaipėdos gynėjų pastangų, po vidurnakčio mieste jau šeimininkavo Rusijos kariai.

Po miesto užėmimo kariai pradėjo siautėti, plėšikauti Klaipėdoje. Išgrobstytos maisto ir kitokių prekių parduotuvės, susprogdintas vandens bokštas, iš gamyklų paimti ir į Rusiją išvežti visi įrenginiai. Girtaujantys kariai išgėrė visą spiritą, sunaikino eterio ir chloroformo atsargas.

Po miesto užėmimo Vokietija į šį regioną pradėjo siųsti papildomus, jau ne tik landvero ir landšturmo, bet ir reguliariosios kariuomenės dalinius. Kovo 21 d. prasidėjo Vokietijos karių puolimas iš pietų pusės. Po įnirtingų gatvės mūšių miestas buvo išlaisvintas ir išliko Vokietijos teritorijos dalis iki 1919 m.

Karo pabaiga rytų fronte

Rytų Prūsijoje, dabartinėje Lietuvos teritorijoje ir už jos ribų, vykę mūšiai labai skaudžiai palietė žmones. Vietos gyventojai turėjo tenkinti tai vienos, tai kitos kariuomenės poreikius: aprūpinti jas maistu, suteikti nakvynę ir kt. Daugybė sodybų, gyvenviečių vykstant karo veiksmams buvo nušluotos nuo žemės paviršiaus.

Žmonės pradėjo rodyti savo nepasitenkinimą vykstančiu karu. Vyko streikai, demonstracijos. 1917 m. pradžioje Rusijoje įvyko revoliucija, kurios metu įsigalėjo nauja bolševikų valdžia. Jau 1917 m. lapkričio 22 d. tarp Vokietijos ir bolševikinės Rusijos buvo pasirašyta paliaubų sutartis, o gruodžio mėn. Brest-Litovske prasidėjo taikos derybos. Jose Vokietija pareikalavo, kad Rusija atsisakytų Ukrainos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos teritorijų. Nesutikdama su tokiomis sąlygomis Rusija 1918 m. sausio 28 d. nutraukė derybas.

Po derybų nutraukimo vokiečiai bei jų sąjungininkai atnaujino puolimą ir užėmė nemažai naujų teritorijų. Bolševikai buvo priversti priimti vokiečių taikos sąlygas. 1918 m. kovo 3 d. Brest-Litovske buvo pasirašyta Vokietijos ir bolševikinės Rusijos sutartis, kuri užbaigė Pirmąjį pasaulinį karą rytų fronte.