Vilniuje vykusioje knygų mugėje siautė nenutylantis šurmulys. Tokiame fone Rašytojų sąjungos išleisto romano „Mano vardas Marytė“ pristatymas žadėjo dar vieną geros nuotaikos renginį. Tačiau romaną pristatančiųjų veidai, o ypač autoriaus Alvydo Šlepiko, išdavė, kad to nebus.

Romane sugulė siaubingos vokiečių vaikų patirtos kančios Rytprūsiuose pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. O jos tokios, kad kiekvieno jūsų širdį gali suplėšyti į gabalus. Tuos vaikus vadino vilko vaikais.

Kristina TOLEIKIENĖ

Kodėl jie vilko vaikai?

Buvo toks laikas, kai puotavo krankliai ir vilkai. Tuomet jie mito žmogiena. Tai buvo Rytprūsiuose, dabartinėje Kaliningrado srityje.1945 metais įsiveržus rusų armijai krašte likę vaikai, moterys ir senoliai patyrė žiaurų kerštą. „Užmušk vokišką žvėrį“, „Nėra nekaltų vokiečių“, „Atimk iš moterų germanių garbę“ – taip rusų kariuomenės kariai buvo raginami susidoroti su likusiais krašto gyventojais. Ne tik kareiviai siautėjo krašte, siautė ir siaubingas badas, o žiemos buvo tam kraštui neįprastai šaltos. Bado žiaurumas yra toks, kad pirmiausia nuo jo miršta suaugę, o vaikai  badą ištveria labiau – ilgiau kankinasi. Jų akivaizdoje mamos ir vyresnės sesės buvo prievartaujamos, deginamos gyvos, žiauriai mušamos, jų artimieji mirdavo jų akyse, o jie turėjo toliau gyventi.

Vilkų vardą jiems davė lietuviai. Rytprūsių vaikai bandė gelbėtis Lietuvoje. Čia jie ieškojo prieglobsčio arba duonos, kurią ne vienas skubėjo parnešti likusiems broliams ir seserims anapus Nemuno, vildamiesi, kad dar juos ras gyvus.

Vilko vaikais vadino, nes gyveno būreliais, susispietę miškuose, nemokėjo lietuviškai, vagiliavo. Patys tokio vardo nesikrato. Gal todėl jų skausmą pajautęs romano autorius A.Šlepikas rašo, kad badas it baisus žvėris, kuris drasko žmogų iš vidaus. Jie buvo alkani kaip vilkai, ir nepageidaujami kaip vilkai. Tai karo našlaičiai, apie kuriuos Europa nieko nenori girdėti net šiandien…

Pasaulis nesimoko iš savo klaidų

Knygos galiniame viršelyje autorius rašo: „Karus kažkas pradeda, kažkas tampa nugalėtojais, tačiau našlės ir vaikai pralaimi visada. Antrasis pasaulinis karas pasibaigė, jie – tarp pralaimėjusiųjų, nes žuvusieji buvo jų tėvai, o našlės jų motinos. Pasaulis plytėjo piktas ir pavargęs. O jie tik vaikai. Tačiau vilko vaikai. Ši knyga apie meilę ir užuojautą. Ir apie atmintį“.

Pradėdamas knygos pristatymą A.Šlepikas sakė, kad jam kyla įtarimas, jog pasaulis visiškai nesimoko iš praeities, ir kad visi turėtumėm kažką daryti, jog jis būtų taikesnis. Tad ir kilo sumanymas apie vilko vaikus pastatyti filmą. Kadangi filmo taip greitai nesukursi – pradžioje ryžosi apie šiuos vaikus papasakoti romane.

Literatūros kritikas Valentinas Sventickas, pristatydamas knygą ir autorių, sakė: „Šis romanas gerokai koreguoja A.Šlepiko kūrybą. Tai rimtas romanas. Apie sukrečiančius dalykus A.Šlepikas rado būdą kalbėti lakoniškai, kas suteikia galimybę romaną perskaityti ir per tris valandas. Romane ir paprasti realistiški pasakojimai, ir nematomas instrumentas, tarsi koks objektyvas, stebintis viską iš šono ir papildantis skaitytojui vaizdą. Romane yra ir lyrinio poetinio suvokimo pliūpsniai. Jų nėra daug, bet jie atlieka savo svarbią misiją“.

Vienas tokių poetinių pliūpsnio pavyzdžių galėtų būti kranklys, kuris jau nėra paukštis, o visas žmogus, nes pilnas žmogienos…

Vilko vaikų likimas – balta dėmė istorijoje

Vilko vaikai – vis dar balta dėmė istorijoje. Apie tai kalbėjo ir užsienio reikalų viceministras Evaldas Ignatavičius: „Vokietijoje ši tema – tabu! Vokiečiai nepripažįsta, kad iš jų pusės galėjo būti tokių karo aukų, kaip vilko vaikai. Nekalbant jau apie Rusiją. Matant, kaip Rusijoje pompastiškai švenčiamos karo pergalės, net tokia idėja, kad pripažinti tai, kas vyko Kaliningrado srityje, neįmanoma dalykas.“

E.Ignatavičius minėjo, kad ir šiandien Kaliningrade gyventojai kalba, kad jie čia gyvena nuo pat pradžios, tai yra nuo 1945 metų. „Kai kam tai buvo pradžia, o kai kam tai buvo pabaiga“, – retoriškai sakė viceministras.

E.Ignatavičius papasakojo, kad su vilko vaikų likimais susipažino, kuomet dirbo ambasadoriumi Berlyne, kai buvo surengtas filmo apie šiuos vaikus scenarijaus sutikimas. E.Ignatavičiui tai buvęs vienas įsimintiniausių renginių ambasadoje, kuriame dalyvavo ir vilko vaikų likimą patyrę žmonės. O po jo ne kartą juos sutikęs girdėjęs gražius atsiliepimus apie renginį ir norą, kad būtų pastatytas filmas apie jų skaudžią vaikystę.

Filmus apie tokias istorijas reikia kurti

Vienas iš filmo sumanytojų, knygos pristatyme dalyvavęs prodiuseris Rolandas Skaisgirys sakė, kad vaikystėje jam mama pasakojusi, jog yra tokie vaikai, kurie, kai pašaldavo, ateidavo nuo dirvos rinkti ir valgyti krakmolą – tokie jie būdavo alkani. Atmintyje tą liūdną mamos pasakotą istoriją prisiminė sutikęs Ričardą Savicką, kuris papasakojo baisią istoriją apie savo mamos likimą.

„Kai A.Šlepikas papasakojo man filmo scenarijų, aš, žmogus, paprastai nemėgstantis tylėti, nekalbėjau ir klausiausi kokias tris valandas – taip man buvo įdomu ir baisu“, – dalijosi įspūdžiais R.Skaisgirys.

„Su tokio stiprumo istorijomis ir galėtumėm rodytis pasauliui. Tai baisi istorija ir dėsiu visas pastangas, kad taip atsitiktų“, – apie perspektyvą, kad bus pastatytas filmas apie vilko vaikų istoriją, žadėjo prodiuseris. Jis papasakojo, kad jau numatytas ir filmo pristatymo scenarijus.

„Vilko vaikų likusių gyvų saujelė susėda prie gausiai valgiais nukrauto stalo barono Wolfgang Freiherr von Štetten pilyje, pažiūri filmą, pavalgo. Po to nusišluoja ant stalo nukritusius trupinius sau į saują ir susiberia į burną“, – tokią sceną jam nupiešė romano ir būsimo filmo scenarijaus autorius A.Šlepikas.

Knygos herojės likimas pasakoja apie dviejų moterų likimą

Knygoje A.Šlepikas ir rėmėsi R.Savicko mamos Renatos ir kitos vilko vaikų likimą patyrusios Renatės istorijomis. Tiesa, Renatė atsisakė toliau bendrauti ir nieko nebenori žinoti apie knygą…

R.Savicko mamos Marytės Savickienės istorija labai gerai žinoma Lietuvoje, o ypač Pamario krašte. Buvo tokia laida „Bobų vasara“. Jos vedėja Edita Mildažytė laidos žiūrovams pristatė moterį, kuri nežinojo, iš kur kilusi. Tamsaus gymio moteris spėliojo, ar ji nebūsianti našlaite likusi žydaitė. O gal jos tiesiog atsikratė mama? Moteris visą gyvenimą pergyveno dėl to, kad nežino, kas ji, iš kur ji yra kilusi, kodėl tokia maža būdama liko našlaite. O ir vaikystę patyrė labai sunkią. Ją mažą vijo nuo vienų namų prie kitų, negailestingai mušė už nugvelbtą kąsnį, klaidino miške… „Raupsuotosios istorija“ – taip laidoje buvo pavadintas moters gyvenimas. Pagaliau jos Dievas pagailėjo: laidą matė ir jos sesers vaikai. Iki jų išvykimo iš Lietuvos į Vokietiją tebuvo likusios kelios dienos. Jie nustebo, kad mato moterį, kaip vandens lašą panašią į jų mamą. Iš savo mamos buvo girdėję, kad ji turėjo ne vieną seserį, o viena po karo buvo pasimetusi. Lietuva atsimena ir laidos tęsinį apie tai, kaip seserys susitiko, kaip buvo atlikti net DNR tyrimai, kurie patvirtino jų giminystę. Taip Marytė sužinojo, kad tikrasis jos vardas Renata, o pavardė Markewitc, kad ji yra vokietaitė, su šeima gyvenusi Gerdauen miestelyje.  Nuo šeimos ji pasimetė būdama vos ketverių metukų. Tuomet Renata sužinojo ir jos brolius bei seseris ištikusių vilko vaikų likimus. Galų gale sužinojo ir tikrąją savo gimimo datą.

Šiandien Renata, susigrąžinusi savo tikrąjį vardą ir pavardę, piktupėniškiams pažįstama kaip Marytė Savickienė. Dabar ji gyvena Vokietijoje.

Mamos istorija atvėrė gilią žaizdą širdyje

Verslininkas R.Savickas atviravo, kai jis sužinojo savo mamos šeimos ir vilko vaikų istoriją, patyrė sukrėtimą. Jo niekaip neapleidžia liūdnos mintys ir apie mamos vaikystę, ir apie kitus to paties likimo žmones – pokario vaikus. Dramatiškiausia, kad žinome tik išgyvenusiųjų istorijas, bet jų tik nedidelė saujelė, palyginus su tais, kurie patyrė  žmogaus protu nesuvokiamą ir jausmais neišmatuojamą žiaurumą, bado kančią, mirė būdami visai vaikais. Juk niekas taip nesukrečia, kaip vaiko mirtis: o tuomet mirė tūkstančiai vaikų.

R.Savickas sakė, kas jo mamos istorija jam atvėrė gilią žaizdą širdyje, kuri negyja. Negyja todėl, kad vilko vaikų istorija – tabu. Tad jis sau, kaip vieną gyvenimo tikslą išsikėlė kalbėti ir pasakoti apie tai. Tų vaikų istorija svarbi ir šiandien, nes kažkur ir dabar vyksta karai ir greičiausiai kartojasi karo našlaičių likimas.

Knygą nori pristatyti vilko vaikams ir tikisi, kad ją skaitys jaunimas

Apie A.Šlepiko romaną „Mano vardas Marytė“ E.Ignatavičius sakė: „Tai dramatiška istorija, apie kurią viena knyga parašyta ir Vokietijoje. Ji daugiau dokumentinė, o šis romanas kitokio pobūdžio literatūra. Tokios knygos vilko vaikų istorijai labai reikėjo“.

Nors A.Šlepikas sako, kad knygą jis parašęs krikščioniškai ir vengė mėgavimosi žiaurumu, jo romane yra vilties, susitaikymo ir atleidimo. Autorius tikisi, kad knygą skaitys ir jauni žmonės.

Knygos autorius balandžio mėnesį planuoja atvykti į Šilutę. Pirmiausia knygą jis nori pristatyti vilko vaikų likimą patyrusiems žmonėms, nori susitikti ir su miesto jaunimu.