Paulius SKIRKEVIČIUS

Kalbant apie prieš ketvirtį amžiaus visos Lietuvos miestuose ir miesteliuose suplevėsavusias trispalves, suskambėjusias tautines giesmes, dažnai galime išgirsti, kad tai buvo tiesiog stebuklas. Tačiau šiuolaikinis racionalus protas nelinkęs tikėti  įvairiais stebuklais ir stengiasi viskam rasti paaiškinimą. Išties sunku patikėti, kad toks judėjimas kaip Sąjūdis atsirado kažkaip stebuklingai, išniro tarsi iš niekur. Atrodytų tikrai turėjo būti kažkoks pamatas, ant kurio būtų pastatytas Sąjūdis, tam tikra dirva, kurioje galėtų prigyti po visą Lietuvą nešamos Sąjūdžio idėjos. Taigi kokia dirva buvo čia, Šilutėje?

Kultūros fondas

SSRS paskelbus persitvarkymą, šis procesas Lietuvoje gana stipriai stagnavo. Sąjunginėms žiniasklaidos priemonėms ėmus skelbti straipsnius, rodyti laidas, meno kūrinius, gerokai peržengiančius iki tol įprastas leistinas ribas, Lietuvoje kurį laiką nesimatė nieko šviesesnio. Visgi pamažu ir čia pradėjo vertis laisvesnio žodžio ir veiksmo erdvės: pirmiausia didžiuosiuose miestuose, bet ir provincijoje buvo žmonių, suvokusių atsiveriančias galimybes ir išdrįsusių jomis naudotis. Vienas iš kertinių įvykių, sudariusių sąlygas laisviau reikštis buvo profesoriaus Česlovo Kudabos vadovaujamo Lietuvos kultūros fondo įkūrimas 1987 metais. Jis sudarė sąlygas plėtoti kultūrinę veiklą nepriklausomai nuo valdžios. Fondo prieglobstyje ėmė kurtis įvairūs kultūriniai klubai, bendrijos.

Vydūnas

1987-ųjų vasarą viena tokių draugijų atsirado ir Šilutėje – tai buvo Vydūno klubas. Pats klubas išsirutuliojo iš Šilutės knygos bičiulių draugijos. Buvo stengiamasi draugijos veiklą padaryti  kryptingą, todėl ieškota asmens, kuris būtų tarsi simbolis. Juo buvo pasirinktas šio krašto mąstytojas Vydūnas. Tokiam pasirinkimui darė įtaką ir tai, kad artėjo 120-osios jo gimimo metinės. Prie draugijos jungiantis vis daugiau žmonių viskas transformavosi į Vydūno klubą. Pagrindinis kūrimosi procesas vyko 1987 m. liepos, rugpjūčio mėnesiais. Klubo veikloje aktyviausiai dalyvavo Šarūnas Laužikas, Violeta Motiejaitienė, Petras Jakštas, Virgilijus Skirkevičius, Valė Jaunienė. Veikloje dalyvavo ir priekuliškis Kazys Budginas. Vėliau prisijungė ir Saulius Sodonis. Mokytojaudamas Kintuose, pastarasis mąstė, kaip reiktų paminėti artėjantį mąstytojo jubiliejų. Sužinojęs apie Šilutėje egzistuojančius vydūniečius, vėliau prie jų ir prisijungė. Tai rodo, kad artėjant Vydūno jubiliejui, atsirado iniciatyvos židinys, norint kažką veikti, domėtis ir propaguoti Vydūną.

Vydūno klubas buvo ta vieta, kur šios iniciatyvos buvo apjungtos: panašias idėjas propagavę žmonės susibūrė ir pradėjo kryptingą veiklą. Įdomu pažymėti tai, kad klubui vadovavo trejeto taryba – Š. Laužikas, V. Skirkevičius ir V. Motiejaitienė. Šilutiškiai pasirinko tokį modelį dėl to, kad klubo veikla buvo suvokiama, kaip nepalanki valdžiai ir netgi šiek tiek pavojinga. Tad buvo manoma, kad jeigu kas nors atsitiks vienam vadovui, vadovauti liks kiti. Nuo 1987 metų Šilutėje prasidėjęs subruzdimas dėl Vydūno, per pusmetį vis augęs ir stiprėjęs, kulminaciją pasiekė 1988-ųjų pavasarį, Vydūno jubiliejinių renginių metu. Kovo 22 dieną Šilutėje įvyko pagrindinis minėjimas, po to – minėjimas Kintuose. Šių renginių metu nuspręsta gegužės 8-ąją sukviesti visus šalies vydūniečius į Kintus aptarti respublikinės bendrijos steigimo klausimus.

Balandžio mėnesį įvyko dar vienas įvykis, paskatinęs dar didesnį susidomėjimą Vydūnu: K. Budginas Taline surado Vydūno arfą ir kartu su Šilutės vydūniečias S. Sodoniu ir Š. Laužiku ją pargabeno į Kintus.

Vydūno jubiliejiniai renginiai tarp tam tikrų žmonių labai inspiravo tautiškumą, kėlė tautinę dvasią – kalbant apie Vydūną, tuo pat metu buvo kalbama apie meilę tėvynei, istorinę atmintį ir panašius dalykus. Vydūnas tapo ta simbolinė figūra, aplink kurią sukosi veiksmas. 1988 m. jis buvo pasitelktas kaip simbolis priešinantis sovietinei kultūros paveldo ir istorinės atminties naikinimo politikai. Vydūno judėjimas buvo daugialypis, tačiau svarbiausias dėmuo čia buvo susijęs su etnokultūra, istorine atmintimi ir paveldu. Vydūno klubas tapo vienu iš pagrindinių centrų, subrandinusių Sąjūdžio idėją Šilutėje. Šilutės sąjūdiečiai teigia, kad Vydūnas buvo ta persona, kuri netiesiogiai atvedė Šilutę į Sąjūdį: „Mums pats likimas lėmė – Kintus numetė, Vydūną, numetė Rambyną. Vydūnas yra tada, kada reikia“.

Kiti laisvės židiniai

Be Vydūno klubo Šilutėje buvo ir kita laisvesnio žodžio ir veiksmo erdvė – Šilutės liaudies teatro aplinka. Michailui Gorbačiovui paskelbus perestroiką ir taip atsiradus daugiau laisvės reikštis, vietiniai teatralai suskubo pasinaudoti šiomis galimybėmis. Žinoma, teatro veikla vystėsi kultūrine linkme, rengtos parodos, statyti spektakliai, buvo kviečiami įvairūs menininkai. Tuo pačiu čia susiformavo  neformali  aplinka, kurioje buvo diskutuojama įvairiomis temomis, tarp jų ir politinėmis, nevengta pakritikuoti valdžios. Visgi čia nebuvo apsiribota vien kalbomis siaurame ratelyje. Teatro aplinkos žmonės ėmėsi ir veiksmų. Vienas iš vertų paminėjimo epizodų buvo 1988 m. pavasarį teatralų surengtas piketas, prieš teatro teritorijoje remonto darbus vykdžiusios statybinės organizacijos savivalę ir paliktą netvarką. Teatralai protestavo keldami šūkius – „Švaros“, „Kur komunistų sąžinė?“. Teatro aplinkoje daugiausiai sukosi teatro žmonės Sergėjus Paciukas, Monika Plėvytė, Julius Katauskas, Izidorius Žilinskas ir kiti. Kiek vėliau prie teatralų ėmė prisijungti ir daugiau žmonių, pavyzdžiui, Vitalijus Šopis. Teatras tapo viena tų terpių, kurioje kildavo įvairios idėjos, iniciatyvos, vienas veiklos židinių, vėliau sudariusių sąlygas sėkmingai priimti Sąjūdžio idėjas.

Minties eksportas

Bandant atsekti svarbesnius įvykius, davusius impulsų aktyviai veiklai, tenka sugrįžti atgal į 1987 metus, lapkričio mėnesį. Šilutėje organizuota žurnalo „Kultūros barai“ diskusija. Šioje diskusijoje dalyvavo Šilutės rajono valdžios atstovai (antrasis rajono partijos sekretorius Zigmas Locaitis, Kultūros skyriaus vedėjas Antanas Mažeika), svečiai iš kitų miestų – rašytojai Birutė Baltrušaitytė, Povilas Dirgėla, grafikė Eva Labutytė, vietos bendruomenės nariai – daugiausiai mokytojai, kultūros darbuotojai. Kaip itin aktyvų diskusijos dalyvį vertėtų išskirti V. Šopį. Čia bene pirmą kartą buvo viešai ir atvirai išsakyta gana aštri kritika valdžiai ir jos vykdomai politikai. Su vietinės valdžios atstovų tipine biurokratine retorika, kurioje akcentuojama kultūros materialinė bazė, rajonų kolektyvų laimėjimai ir t.t., stipriai kontrastavo svečių pasisakymai, liečiantys patriotizmo, istorinės atminties, žmogaus laisvės temas. Taip pat daug kalbėta apie Mažosios Lietuvos kultūrinį palikimą, tokias asmenybes kaip Martynas Jankus, Vydūnas. Šią diskusiją galima traktuoti kaip tam tikrą laisvesnės minties eksportą iš sostinės į periferiją. Ji tapo padrąsinimu ir ženklu, kad jau galima drąsiau kalbėti ir veikti. Diskusija išryškino egzistuojančias problemas, parodė, kad yra iniciatyvų žmonių, nebijančių sukritikuoti valdžią. Po diskusijos P. Dirgėla rašė: „Rajono valdžiai yra keblu. Jiems geriau, kai spaudžia iš viršaus, tada  kryptis yra aiški, o kai pajuda „apačios“, atsiduri tarp dviejų ugnių.“

Jungimasis

Atrodo, tos ,,apačios“ buvo jau pradėjusios judėti. Vėliau įvyko dar viena šiek tiek neformalesnė diskusija. Joje dalyvavo S. Paciukas, Š. Laužikas, V. Šopis, Evaldas Mikalauskas. Čia vėl diskutuota apie kultūrą, istoriją, ekologiją. S. Paciukas tuomet ragino: „reikia sudaryti kažkokį branduolį, ir sykiu vaduotis iš snaudulio, iš neveiklumo“. O Kultūros barų žurnalistė diskusija apibendrino taip: „svarbiausia, kad šitie jauni žmonės surado vieni kitus ir panašu, kad jie neapsiribos vien kalbomis“. Šis apibendrinimas buvo išties taiklus. Nuo 1987 m. pabaigos ėmė formuotis aktyvesnių žmonių tinklas, kuris per 1988 m. pavasarį vis augo ir tuo pačiu tankėjo. Atsirado keletas veiklos centrų: Vydūno klubas, teatras. Nors veiklos kryptys buvo atskiros, tačiau visa tai vienaip ar kitaip siejosi tarpusavyje. Žmones suvedė panašūs interesai ir iniciatyvos, tačiau nereiktų pamiršti ir asmeninių ryšių, kurie tik paspartino tokio tinklo formavimąsi. Galima teigti, kad 1988 m. pavasarį Šilutėje šioje terpėje ,,virė“ gana aktyvi veikla. Politiniai dalykai toje veikloje nebuvo aiškiai akcentuojami, viskas ėjo tautine, kultūrine, etnokultūrine linija. V. Šopis teigė:  „Tai nebuvo veikimas prieš valdžią,  tai buvo veikimas be valdžios. O mums jūsų nereikia, mes ir be jūsų padarysim, niekas mums neliepia daryti, bet mes darom.“ Galima teigti, kad Šilutėje jau buvo struktūra pasiruošusi ir subrendusi Sąjūdžiui. Jos nariams Sąjūdis „nenukrito ant galvos“ 1988 m. vasarą su didžiaisiais mitingais ir įvairiomis akcijomis, kaip atsitiko nemažai daliai žmonių.

Rugpjūčio 25-osios link

Kaip žinome, 1988 m. birželio 3 d. mokslų akademijos salėje buvo išrinkta LPS iniciatyvinė grupė. Tuoj pat prasidėjo vadinamasis „Sąjūdžio žygis per Lietuvą“, žaibiškas procesas, kurio metu Sąjūdžio grupės kūrėsi įvairiuose miestuose ir rajonuose. Šilutėje, nors čia buvo susiformavęs pakankamai aktyvių žmonių tinklas su keliais veiklos centrais, Sąjūdžio įsikūrimas užsitęsė iki vasaros pabaigos – rugpjūčio 25 dienos. Idėja ir iniciatyva apie Sąjūdžio steigimą Šilutėje buvo atnešta atskirai iš keletos pusių (asmenų ar grupelių) ir toms iniciatyvoms susijungus, prasidėjo organizacinis darbas, atvedęs iki iniciatyvinės grupės įkūrimo. Štai V. Skirkevičius tą vasarą apsilankęs pas gimines Kaune netikėtai atsidūrė viename iš Kauno Sąjūdžio narių susitikimų – čia dalyvavo Algirdas Saudargas, Egidijus Klumbys. Jie atvirai kalbėjo apie situaciją ir paragino šilutiškį inicijuoti Sąjūdžio grupę Šilutėje.

Mintys apie Sąjūdžio steigimą sklandė ir teatro aplinkoje. Neformaliuose pokalbiuose buvo aptariamos tokios galimybės, tačiau imtis iniciatyvos buvo delsiama. S. Paciukas prisimena, kad būdamas kitataučiu nesiveržė būti iniciatoriumi. Teatralai taip pat gavo postūmį iš šalies, juos aktyviau veikti paskatino režisierius Jonas Vaitkus. Galiausiai vydūniečiai ir teatralai pasidalino idėjomis dėl Sąjūdžio grupės kūrimo tarpusavyje ir pradėjo konkrečiau galvoti, kaip tai įgyvendinti. Taigi jau iki tol egzistavusi terpė leido priimti ir apjungti  iniciatyvas.

Ekologija, komjaunimas ir sąjūdis

Dar vienas svarbus impulsas iš išorės buvo visą Lietuvą apėmęs „Atgajos“ ekologinis žygis, kuris rugpjūčio 3–4 d. pasiekė ir Šilutės rajoną, Rambyno kalną bei Rusnę. Čia jis paskatino didesnį sujudimą, kartu su ekologinių problemų akcentavimu nešė ir Sąjūdžio žinią. Aktyvesnių žmonių ratas, kurie pritarė Sąjūdžio idėjoms, išsiplėtė. Matyt, pagautas tos ekologinės bangos ir norėdamas parodyti iniciatyvą, vietinis komjaunimas pradėjo organizuoti įvairiais talkas pačioje Šilutėje. Liepos 29 d. pakvietė  miestiečius į susitikimą dėl ekologinių problemų, pačios talkos įvyko rugpjūčio 6 d. ir 13 d. Atrodo, kad tose talkose tikrai buvo diskutuojama Sąjūdžio tema ir planuojama kurti ekologijos klubą. Nemaža dalis dalyvavusių talkose vėliau tapo iniciatyvinės grupės nariais.

Jie arba mes

Galvoti apie Sąjūdžio iniciatyvinės grupės įkūrimą ir imtis tokios iniciatyvos iš dalies paskatino ir gandai, kad Sąjūdžio kūrimu vietoje žada užsiimti vietiniai komunistai. Rugpjūčio pradžioje galutinai susiformavo idėja, kurti Sąjūdžio grupę, ir prasidėjo organizacinis darbas. Organizaciniu centru tapo Šilutės teatras. Tai buvo tas centras, kur nuo 1988-ųjų liepos nuolatos vyko veiksmas – pokalbiai, diskusijos, pasikeitimas informacija, Sąjūdžio spaudos skaitymas. Pradžioje čia daugiausiai rinkosi jau minėti teatralai ir Vydūno klubo atstovai. Vėliau, sklindant žiniai apie Sąjūdį, čia pradėjo ateidinėti ir kiti, o ir patys iniciatoriai ieškojo, kas galėtų prisijungti ir būti naudingas. Visos diskusijos ir organizacinis darbas teatre savo kulminacinį tašką pasiekė rugpjūčio 25 dieną, kai šimtatūkstantinio rugpjūčio 23osios mitingo fone, tuomečių Šilutės kultūros namų salėje buvo sušauktas surinkimas ir išrinkta 35 narių Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Organizuojant patį susirinkimą, vėl neapseitą be pagalbos iš išorės. Be kitų pagalbininkų ypač padėjo ir svarbų vaidmenį suvaidino Lietuvos Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys prof. Julius Juzeliūnas. Būtent jo autoritetas padėjo pralaužti visus ledus Šilutės komunistų partijos komitete, kurio atstovai į planuojamą susitikimą žiūrėjo ,,kreivai“. Taigi rugpjūčio 25 dieną Šilutėje pasibaigė Sąjūdžio kūrimosi etapas ir prasidėjo kitas – veiklos etapas, bet tai jau kita tema.

Pranešimas parengtas diplominio darbo pagrindu.
Pranešimas skaitytas minint Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Šilutės skyriaus 25 metų sukaktį rugpjūčio 23 d.