Senosios pašto karietos

Šarlotė Keyzer (Charlote KEYSER)

Kaip tik mano vaikystės metais pašto karietų era pasiekė savo gyvavimo paskutiniąją stadiją. Suvokta, jeigu jų nebebus, tai niekas jų atstoti ir nebegalės – jos, kaip transporto rūšis, išnyks.

Tačiau jos dar nenuilstamai ir ištikimai tarnavo, nors jau artėjo laikas… Rusnės pašto viršininkas buvo senasis Lorencas. Daugelis jį pažinojo ir žavėjosi jo originalia bei linksma prigimtimi. Gausiai lankomame „Patschkersche“ viešbučio restorane dar daugelį metų po jo mirties virš juodos odinės sofos (kur jis visada sėdėdavo) kabėjo aliejiniais dažais tapytas jo portretas. Šią garbę jis užsitarnavo būdamas pats ištikimiausias ir balsingiausias šio restorano lankytojas.

Senasis Lorencas visu savo nerangiu kūnu, ypatingos ramybės būsenoje, kaip soste sėdėdavo ant suolo, priešais namus, ir galėdavo matyti gatvę iki pat Atmatos upės. Jis kasdieną stebėdavo pašto karietų išvykimą ir sugrįžimą. Šios galingos, geltonai arba rudai dažytos karietos buvo skirstomos į pirmos, antros ir trečios rūšies „garnitūrus“ (pagal karietos apmušalus). Paskutinės, „trečiosios garnitūros“, karietos buvo labai jau senos — ypač nusidėvėjusios. Laimingas buvo tas, kuriam tekdavo „pirmosios garnitūros“ karieta vykti į Šilokarčemos geležinkelio stotį.

Taigi, jeigu karietos galėtų kalbėti, jos daug papasakotų apie linksmus ar košmariškus nuotykius.

Senasis Lorencas, vėliau ir jo sūnus, galėjo net dainelę padainuoti apie tuos nuotykius bei daug papasakoti apie vieną ar kitą pašto karietos vežėją. Juk dažniausiai karietų būklė ir švara, tiesiog visa kelionė priklausė nuo vežėjų — savo darbo žinovų geranoriškumo ar piktybiškumo.

„Perkūnas trenktų tuos „konjonus“, — keikdavosi ne vienas. („Konjonais“ vadindavo nusikaltėlius).

Ach, jei jie visi būtų buvę tokie, kaip, pavyzdžiui, senasis Trudungas. Jis ant savo nemažo pilvo užsitempdavo uniformą. Kiekviename sustojime prieš išvažiuodamas pūsdavo ragą. Arba aukštasis Vilhelmas, jis buvo Trugundo pasekėjas. O jeigu visi vežėjai būtų buvę jų pasekėjai — tai jie būtų atviri ir sąžiningi.

Tačiau vėliau dirbo tinginiai, banditai. Dėl jų gudrybių pašto viršininkas turėjo daug rūpesčių.

Apie vieną iš jų buvo kalbama: šis buvęs kvailas, ir kai reikėdavo važiuoti į Šilokarčemą, jis dažnai pasukdavo priešinga kryptimi. Tačiau šis atvejis ne blogiausias, nes jį buvo galima ištaisyti. O tie vadinamieji „konjonai“ su savo keleiviais tikrus „cirkus“ krėtė. Kai tik karieta keltu persikeldavo per Atmatą, ir prasidėdavo… Vienas iš tų piktųjų jaunuolių nustebusiems keleiviams paaiškindavo, kad už kelionę reikia dar kartą susimokėti, jeigu norintys toliau keliauti. Šis „gudrutis“ pajudėdavo tik tada, kai pavykdavo šantažas. Arba padarydavo taip, kad pakeliui nutrūkdavo karietos ratas. Keleiviai sėdėdavo kankinami baimės, jog laiku nepasieks kelionės tikslo, t.y. geležinkelio stoties.

Jie išgirsdavo įsakmų vežiko balsą: „Išlipkite. Išlipkite ir padėkite“. Neva „vargšas“ vežikas negalėjo vienas susitvarkyti. Tačiau už „gerą valią“ keleivių jis dar paprašydavo kišenpinigių.

Keleiviai, važiuodavę „trečios garnitūros“ karieta, patirdavo tikrą košmarą. Po sėdynių apmušalais beveik nebelikę plunksnų kamšos, o jos supdavo aukštyn, žemyn. Ir kai keliautojai atvykdavo iki Šilokarčemos, dažnas sirgdavo jūros liga. Taip atsikankinus, deja, dažniausiai traukinys jiems iš po nosies nurūkdavo.

Tačiau teisybė pasaulyje vis dėlto yra, juk sakoma: „Ratas sukdamasis linksta prie vandens tol, kol lūžta“. Tad mūsų pasakojimo jaunų vyrukų „didvyriški“ darbai išaiškėjo ir jie visiems laikams “išlėkė“ iš savo poniškų sėdynių.

Ypatingais atvejais buvo galima karietą ir privačiai pasisamdyti. Senasis Lorencas ilgesnėms išvykoms turėjo labai ypatingą, t. y. retą brangenybę – senovinę, labai didelę karietą „Journaliere“ („Lyra“). Joje buvo įtaisytos penkios plačios sėdynės, kurios viena už kitos – pakopomis kilo į viršų kaip amfiteatre. Šią „skrynią“ tik keturių arklių kinkinys galėjo išjudinti. Tačiau kam nors vieną kartą teko ja pakeliauti, įspūdis liko visam gyvenimui.

Geltonosios ir rudosios karietos savo tarnybą tęsė ir žiemą. Jeigu iškrisdavo daug sniego, jos būdavo keičiamos rogėmis. Kelionės iš Rusnės į Šilokarčemą tapdavo kritiškos tik tada, kai prasidėdavo ledonešis, šaktarpis ar potvyniai. Tada karietos sustodavo Atmatos kaime ir Šilokarčemoje. Tarp šių abiejų gyvenviečių buvo taip vadinamas žemasis ir aukštasis greitkelis (Choussee). Žemasis kelias, esant dideliam ledonešiui, būdavo užneštas ledo luitais, kuriuos prieš važiuojant pašto karietai reikėdavo pašalinti. Yra išlikusi nuotrauka vienos tokios kritiškos kelionės: pašto karieta linguoja tarp ledo kalnų. Esant potvyniui žemuoju keliu paštas buvo gabenamas valtimis, o aukštajame kelyje karieta paimdavo ir keleivius, ir pašto siuntas.

Nemažiau pavojingas būdavo persikėlimas valtimis per Atmatą šaktarpio metu. Tuomet viskam vadovaudavo jaunasis Lorencas, plačiapetis ir stiprus vyras. Jis ir kiti stiprūs vyrai, apsiavę guminius batus ilgais aulais, stumdavo „ledo valtį“ (Eisboot). Tai valtis su plokščiu dugnu, iš šonų sutvirtinta metalinėmis juostomis. Kai tik valtis pasiekdavo atvirą vandenį, vyrai sušokdavo į ją ir su irklais toliau laviruodavo tarp vandens masės ir ledo lyčių.

Tačiau vieną dieną atėjo tas laikas… Tądien savo įprastu keliu keliavo didžiausioji ir geriausioji pašto karieta. Ji buvo gausiai apkaišyta gėlėmis. Paskutinė kelionė… Prasidėjo naujas laikmetis — susisiekimo kelius okupavo mašinos ir atėmė senosioms karietoms teisę gyventi. Nebeliko ir kelto, per Atmatą iškilo didelis, metalinis tiltas.

O ši senųjų karietų karalienė patyrė didžiausią pažeminimą tikrąja to žodžio prasme. Karieta buvo nuimta nuo didžiulių ratų ir pastatyta Lorencų sodybos vištidėje. Ten ji tarp kudakuojančių vištų ir vieno giedančio gaidžio „sapnuoja“ apie seniai praėjusius laikus, kai karietos ratai sukdamiesi niūnuodavo vis tą pačią melodiją ir nuolat keisdavosi spalvotas kraštovaizdis…

Nuotraukos iš Šilutės muziejaus archyvo.