Roza ŠIKŠNIENĖ

Šilutės priešgaisrinė tarnyba 2011 m. pabaigoje labai gražiai paminėjo gaisrinės pastato 100 metų sukaktį.

O 2012 m. sukanka šimtas metų nuo siaurojo geležinkelio atsiradimo ir stoties pastato pastatymo. Jis, galima sakyti, laimingai, nesudarkytais langais ir durimis, taip pat sulaukė tokio garbingo amžiaus. Mes visi, šilutiškiai, esame labai dėkingi gaisrininkams, gyventojams ir paveldosaugininkams už šių gražių pastatų išsaugojimą.

„Didysis geležinkelis“ – už 2 kilometrų

Intensyvi industrializacija Vokietijoje, kaip ir visoje Europoje, prasidėjo 19 a. viduryje. XX a. pr. Vokietija buvo jau labai tankiai išvagota geležinkelių tinklo, tačiau Vokietijos Rytų Prūsijos provincija, ypač šiaurinė jos dalis, šoje srityje dar nebuvo taip toli pažengusi. Rytų geležinkelio (Ostbahn) akcinė bendrovė 1872 m. pavasarį pradėjo geležinkelio Tilžė-Klaipėda statybą ir 1875 m. liepos 1 d. linija buvo atidaryta. Ji ėjo per Žibų kaimą. Tai dabartinė geležinkelio vieta ir stotis, kuri tuo metu buvo apie du kilometrus nuo Šilokarčemos. Tad kas atvykdavo traukiniu, turėdavo dar apie 15 minučių keliauti iki pagrindinės gyvenvietės. Šilokarčema tuo metu buvo nedidelė gyvenvietė su labai didele turgaviete, išsidėsčiusia palei Šyšos upės vingį. Kaip tik ji ir buvo Šilokarčemos apskrities centras nuo 1818 m. Šilokarčemos kaimo bendruomenė visada siekė tapti miestu. Gyventojai sakydavo: „To norėjo pats Prūsijos karalius Fridrichas Vilhelmas 1-asis“.

Energingas apskrities viršininkas

1910 m. Šilokarčemos apskrities viršininku buvo paskirtas Dr.Petersas (Dr. Peters). Šio žmogaus atvykimas į apskritį turėjo didelę įtaką Šilokarčemos suklestėjimui. Pats Petersas buvo kilęs iš Diuseldorfo (Vokietija), studijavo Ženevoje, Strasburge ir Berlyne. Dirbo Vokietijos užsienio reiklalų valdyboje ir Darmštato banke. 1905-1908 m. dirbo Vokietijos generaliniame konsulate Šanchajuje (Kinija). Dėl žmonos sveikatos turėjo grįžti į Vokietiją, kur 1909-1910 m. buvo valdžios atstovas Gumbinėje. Kaip tik čia jam buvo pasiūlytas Šilokarčemos apskrities viršininko postas, kuriame jis išbuvo iki Pirmojo pasaulinio karo. Jo iniciatyva 1910 m. prie Šilokarčemos buvo prijungti Žibų, Cintjoniškių ir dalis Verdainės kaimo. Taip iki 3 350 išaugo ir gyventojų skaičius. Tad turėjo keistis ir gyvenvietės vaizdas, t.y. planavimas. Tam buvo įsteigta nauja apskrities statybos meistro pareigybė, į kurią buvo pakviestas architektas Gewitsch. Jis buvo ne tik geras architektas, tačiau ir patyręs miesto planavimų specialistas.

Geležinkelio statyba

Susijungus kaimams iškilo komunikacijos būtinybė. 1912 m. apskrities viršininkas Dr.Peterso iniciatyva buvo įsteigta akcinė bendrovė siaurajam geležinkeliui į Šilokarčemą su atšaka į Kulėšus tiesti. Apskrities valdyba įsigijo 25% bendrovės akcijų už 279.000 markių ir nemokamai davė žemės geležinkeliui. Visas bendrovės kapitalas siekė 1.116.000 markių. (Kiti šaltiniai teigia, kad siauruką tiesė Instenburgo (Įsruties) siaurojo geležinkelio AB). Buvo nutarta pirmiausia nutiesti siaurąjį geležinkelį nuo pagrindinės geležinkelio stoties Žibuose į Šilokarčemos centrą (2 km). Kita atšaka turėjo būti tiesiama į už 16 kilometrų esančius Kulėšius, kurie netoli Žemaičių Naumiesčio, t.y. iki tuometinės Vokietijos-Rusijos sienos. Siauruko atšaka iš pagrindinės geležinkelio stoties Žibuose į Šilokarčemą buvo nutiesta 1912 m. Tais pačiais metais buvo pastatyta ir siauruko geležinkelio stotis (dabar Lietuvininkų g. 15). Ši vieta buvo labai žema, pelkėta ir tuo metu ji priklausė dvaro žemėm. Dvaro savininkas H.Šojus sklypą padovanojo bendruomenės reikmėms. Tad prieš čia statant stoties pastatą, geležinkelį tiesiančiai bendrovei reikėjo atvežti grunto ir pakelti žemės lygį apie 2 metrus. Pastatyta geležinkelio stotis vadinosi „Heydekrug Ort“ ir siaurukas kaip tik iš čia vykdavo į Kulėšius. Vėliau šio geležinkelio linija buvo pratęsta iki uosto.

Pirmame pastato aukšte buvo tarnybinės patalpos, antrajame – tarnybiniai butai, o po Antrojo pasaulinio karo – čia įrengti komunaliniai butai. Prie stoties šiaurinio fasado buvo pristatytas vieno aukšto facthverkinis sandėlys. Pastato architektas, tikriausiai, buvo apskrities architektas Gewitsch, nes nuo 1910 iki 1914 m. Šilutėje „vyko neregėtos statybos“ – buvo užstatyta visa tuščia teritorija, skyrusi Šilokarčemą nuo Žibų kaimo: tai ir privatūs namai bei, kaip jau minėta, siaurojo geležinkelio stotis (1912 m.), evangelikų liuteronų bažnyčios klebonija (1913 m.), paštas (1911 m.), pradinės mokyklos pastatas (1911 m.) ir visam šių statybų planavimui ir statybai vadovavo apskrities architektas Gewitsch.

Planai ir perspektyvos

1913 m. gruodžio 14 d. buvo atidaryta siaurojo geležinkelio atkarpa Šilokarčema–Kulėšiai. Įdomu tai, kad šio geležinkelio vėžė buvo standartinė – 1 435 mm. Tai paprasto geležinkelio vėžė (siaurojo geležinkelio vėžė yra 1 000 mm). Greičiausiai buvo tikimasi pratęsti geležinkelį ne tik iki Katyčių, bet ir į Telšius. Apie tai savo raštuose yra užsiminęs H.Šojus. Tačiau geležinkelis į Kulėšius buvo vadinamas siauruoju, nes jį tiesė ir jis priklausė Siaurojo geležinkelio AB. 1924 m. ši bendrovė buvo pervardyta į Rytų Prūsijos siaurojo geležinkelio akcinę bendrovę (vok. ODEG). Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos siaurojo geležinkelio savininkas nepasikeitė, liko ta pati akcinė bendrovė.

Uosto link

Tuo metu labai intensyviai buvo naudojamas vandens kelias Tilžė-Klaipėda. Tačiau Šilokarčema, neturėdama savo uosto, negalėjo pasinaudoti šiuo keliu – laivai neužsukdavo į Šilokarčemą. Energingas apskrities viršininkas Dr.Peters ėmėsi organizuoti  2 500 kvadratinių metrų ploto (50×50) ir 1,82 m gylio uosto Šyšos upės senvagėje statybas. Šilutėje įrengus uostą, akmenimis buvo išgrįstas privažiavimas prie uosto aikštės ir apie 1918 m. atvesta siaurojo geležinkelio atšaka iki jo. Tai sutvarkius į jį ėmė užsukti laivai iš Karaliaučiaus, Tilžės ir Klaipėdos. Dabar buvo galima krauti prekes tiesiai iš vagono į laivą ir atvirkščiai: tai buvo didelis stimulas pramonei ir prekybai vystytis.

Prekės iš uosto siauruoju geležinkeliu buvo atvežamos į stotį Žibuose ir toliau transportuojamos į Vokietiją.

Siaurasis geležinkelis tarnavo iki pat 1939 m. Jį aptarnavo du garu varomi lokomotyvai, du keleiviniai ir devyni krovininiai vagonai. Po karo siaurojo geležinkelio bėgiai buvo išardyti: dalis jų buvo išlydyta į metalą, dalis išnešiota gyventojų. Ruošdamas straipsnį gavau elektroninį laišką su pasiūlymu padovanoti muziejui Šilokarčemos siauruko bėgio gabalą su metale išspaustomis raidėmis „GHH“ – bėgius gaminusios įmonės inicialais. Kaip matome, istorija neišnyksta be pėdsakų, ne tik pastatai išlieka.

Muziejus yra sukaupęs nemažą įdomios senovinės technikos fondą. Mes kviečiame šilutiškius ir visus besidominčius technikos istorija bei senąja technika draugauti  ir prašome paskambinti mums tel: (8 441) 62207 arba užeiti pas mus adresu Lietuvininkų g. 4 (H.Šojaus dvaro rūmai).

Iliustracijoms panaudotos nuotraukos iš www.bildarchiv-ostpreussen.de