Regina MEŠKAUSKIENĖ

Truputis istorijos

Nuo seniausių laikų Lietuvoje žemdirbiai grūdus malė namuose trinamosiomis, nuo X a. rankinėmis sukamosiomis akmens girnomis. Malūnuose pradėta malti nuo XIII a. Grūdus malė duonai kepti, gyvuliams šerti, gamino kruopas. Pagal rašytinius šaltinius pirmasis vandens malūnas Lietuvoje pastatytas 1256 m. Klaipėdoje ant Danės upės. O nuo XIV a. pradėjo plisti ir vėjiniai malūnai. Jie pradėti statyti taip pat Pajūryje ir Žemaitijoje. Tai rodo, kad Lietuvą malūnai greičiausiai pasiekė per Baltijos jūros prekybos kelią.

Lietuvoje labiausiai buvo paplitę kepuriniai ir stiebiniai vėjo malūnai. Jie buvo statomi ant nedidelių kalvelių ir lygumose. Neretai kaimuose ir miesteliuose jų būta po kelis. Jie, išsiskirdami aukštais siluetais, buvo raiškus kraštovaizdžio elementas.  Pirmieji malūnai buvo stiebiniai, o kepuriniai Lietuvoje paplito nuo XVIII a. Kepuriniai, kitaip dar vadinami „olenderiais“ arba „ingelskai“ (angliški), ir stiebiniai (ožiniai, vištakojai),  „bokmalūnių“ vardu. Kepurinių vėjo malūnų Lietuvoje buvo daugiausia, nes jie buvo modernesni už stiebinius. Ir vieni, ir antri sukonstruoti taip, kad galima būtų bet kada atsukti į vėją. Tik stiebiniai sukdavosi visu kūnu, o kepurinių gręžiodavosi vien kepurė. Buvo ir modernesnių vėjo malūnų, sukamų vėjo turbina. Vėjo turbina – sparnai paprastai įrengiama ant karkasinio bokšto.

Kepuriniai vėjo malūnai buvo mediniai, moliniai bei mūriniai. Mūriniai  buvo statomi iš lauko akmenų, plytų, dolomito, 3–5 aukštų, aštuonkampio plano, saikingai puošiami. Stiebiniai vėjo malūnai daugiausia buvo mediniai, 2–3 aukštų, kvadratinio arba stačiakampio plano.

Nemažai vėjo malūnų buvo Klaipėdos krašte. Čia vyravo olandiškieji malūnai, tačiau pasitaikydavo ir  įdomesnių statinių. Deja, iki šių dienų jie neišliko. Juos pamatyti galime tik senuose leidiniuose ar muziejuose. Skaitytojams pateikiame šio krašto gyventojo prisiminimus apie  vėjinių malūnų rūšis, paskirtį ir darbą juose.

Mano gimtojo krašto  vėjo malūnai

Kurt Lenz – Sulingen

Klaipėdos krašte vėjo malūnų buvo ne taip mažai – apie 150. Pusė iš jų – olandiškieji vėjo malūnai (kreipiant tokio malūno sparnus prieš vėją pasukama tik malūno kepurė), kita  dalis vadinosi  Paltrockwindmühle (pavadinimas kilęs nuo malūno pastato panašumo į klostuotą sijoną, nes apačioje buvo išplatinti – aut.). Taip pat  pasitaikydavo bokmalūnių  (Bockwindmuhle) ir „vėjų rožės“ ( Windrosen) malūnų. Aš  turėjau galimybę juos matyti iš arčiau, tad ir šiandien jie neišnyksta man  iš atminties.

Kaip jau minėjau, labiausiai buvo paplitę olandiškieji vėjo malūnai. Vieną mėnesį mokiausi pas malūnininką Otto Friederici iš Kretingos. Čia stovėjo du vėjiniai malūnai. Senasis vadinosi  vištakoju (Fußhollanderwindmühle) – pamato „sijonėliai“ beveik siekė žemę ir uždengė nuo kritulių „vištos kojas“ (stiebo įtvirtinimą).  Naujesnis malūnas turėjo galeriją, vadinamąją apeigą. (Apeigos – tilteliai būdavo mediniai, paremti spyriais arba stovintys ant medinių ar mūrinių stulpų – aut.). Malūnų skirtumas buvo akivaizdus: vištakojo sparnai nuo žemės siekė apie 80 cm. Šiame malūne buvo malami ruginiai miltai. Tam tikslui tarnavo didelis vadinamasis „prancūzų smulkintuvas“ ir miltų dėžė.

Galerinis malūnas (jo apeigos tiltelis buvo maždaug apie 5 m aukščio nuo žemės buvo penkių aukštų. Kiekvienas aukštas nuo 4 iki 5 metrų aukščio. Labai „gražus aukštis“, ypač kai reikėdavo užkopti į patį viršų. Mes, jauni mokiniai, visuomet turėjome energijos ir stiprybės.

Malūno pagrinde buvo vienerios ar dvejos durys, pro kurias įvažiuodavo ar išvažiuodavo su vežimu. Pagrindas ne tik paaukštino malūną, bet ir sudarė erdvią patalpą sandėliui, kuriame buvo grūdų saugojimo aikštelė. Tai buvo vienoje pusėje. Kitoje pusėje buvo įsikūrusi lentpjūvė. Pučiant stipriam vėjui malūnas ir lentpjūvė dirbo vienu metu. Malūne mes pristatydavome klientams stambaus malimo, tai pat miltus iš rugių ir kviečių. Net malėme kakavos pupeles Klaipėdos šokolado fabrikui.

Dažniausiai pasitaikantys Klaipėdos krašte buvo  Paltrockwindmühle malūnai (tai  naujo tipo malūnas – malūnas su ratukais. Jie kaip ir stiebiniai atgręžiami sparnais į vėją visu liemeniu – aut.). Tokį malūną turėjo mano mokytojas Johann Gennies iš Būdviečių ir mano tėvas. Šis malūnas neturėjo galerijos. Jo sparnai siekė apie 80 cm  virš žemės. Jame buvo įrengti ketiniai ratukai, riedantys taku, įrengtu ant pamato. Todėl malūnas gręžiojosi sparnais prieš vėją visu liemeniu. Tarp ketaus ratukų buvo apie 60 cm atstumas. Vidaus įrengimai visai tokie pat kaip olenderio.

Mūsų mokytojas turėjo girnas stambiam malimui ir valcius smulkių miltų gamybai. Malūno sparnų dalis buvo aptraukta burėmis, o dalis – žaliuzėmis. Pastarąsias buvo galima išjungti ir nesustabdžius malūno. Su burėmis dengtus sparnus  stabdyti galėjo sparnų kryžiumi, arba jas nuimti( surinkti).

Mano meistro malūne buvo vėjo turbina, dar vadinama „vėjų rože“, kuri  įtaisoma ant  malūno kepurės viršaus. Ją sudarė 5-8 mentelės, kurios  nuo vėjo sukdavosi. Jei vėjas pučia ne į didžiuosius sparnus, pradeda suktis turbina ir automatiškai atgręžia didžiuosius sparnus į vėją. „Vėjų rožės“ privalumas tas, kad jos mentelės sukosi esant ir  nedideliam vėjui. Šiame malūne buvo laikomi miltai ir grūdai, taip pat buvo pikliaus dėžė miltams pikliuoti ( miltus sijojo, kad tiktų pyragams – aut.).

Prie olandiškųjų, o ypač prie galerinių malūnų buvo įsikūrę  nemažai įvairios paskirties pastatų: lentpjūvės, skiedrų drožimo ir  kiti įrengimai.

Mūsų krašte taip pat buvo ir bokinių (Bockwindmuhle) stiebinių malūnų. Jie vadinami taip todėl, kad stovėjo ant atraminio rėmo – dėžutės.Ant jos komplektavosi visa malūno technika. Didžioji dalis malūno karkaso „ilsėjosi“ ant stovo, kuris dar buvo vadinamas „karaliaus sostu“. Prie malūno griaučių tvirtinami visi svarbiausi įrengimai: pavaros guoliai, girnų stovai, valdymo įrengimai. Sukimas iš sparnų girnoms perduodamas pagrindine pavara. Ją sudarė gulsčiai įtaisytas ąžuolinis 6 m volas, sparninis ir gulsčiasis  krumpliaratis,  krumpliaračių bei velenėlių sistema. Manau, kad šis malūnas turėjo vienkopę pavarą, kadangi  sukimas iš sparninio veleno perduodamas girnoms viena krumpliaračių pora.

Visi vėjo malūnai sukimo jėgą turėjo panašią, bet būta ir išimčių. Dideliuose malūnuose buvo dar didesnės dvikopės pavaros, tai reikalavo atskirų įrengimų.

Kalotėje buvo Paltorockwindmühle malūnas be tokių krumpliaračių. Jėgos perdavimui (kepurės sukimui) virš malūno liemens po pailginta kepurės dalimi įtaisomas skriemulys. Per jį permetama kanapinė virvė, jos galai sujungiami. Ji nuleista iki pat malūno apačios, kad malūnininkas galėtų pasukti kepurę nuo žemės.

Taip pat buvo keletas keletas skirtingo tipo vėjinių malūnų, kurie skyrėsi savo išore. Pažįstamas malūnininkas Reimann iš Priekulės turėjo šešių sparnų olandiškąjį vėjo malūną. Buvo ir tokių, kur „vėjų rožė“ buvo kaip pavara, dar vadinama vėjo turbina. Trumpais cinkuotos skardos sparnais negalėjo reguliuoti gūsingo vėjo kaip didelis sparnų kryžius, nes jie buvo labai nevienodi. Tokius  malūnus turėjo  gerai man pažįstamas dvaro savininkas iš Sakūtėlių ir malūnininkas Gailus iš Skėrių.

Aš manau, kad visi, kurie mokėsi ir dirbo tuose malūnuose, ištvėrė. Jaunieji gizeliai, kurie norėjo įsigyti gerą išsilavinimą, buvo mielai laukiami didžiuosiuose vėjo malūnuose. Dar negreit atsirado vandens malūnai, kuriems reikėjo jau kitokių malūnininkų.

Gręžimo būdas glaudžiai susijęs su malūno ir kepurės sujungimu. Iš storų lentų padarytas žiedas tvirtinamas ant malūno sienų viršaus visiškai gulsčiai. Žiede įmontuojamos trinkelės. Ant jo dedamas kitas, maždaug tokių pat matmenų kaip apatinis. Ant viršutinio montuojamas kepurės pagrindas, o ant pagrindo – visos kepurės dalys. Sukant kepurę, viršutinis žiedas trinkelėmis šliaužia apatiniu. Šliaužties trinčiai sumažinti vietoj trinkelių įtaisomi rutuliai arba rateliai, tada viršutinis žiedas rieda, ir kepurė sukasi lengviau. Kepurė gręžiama krumpline pavara, aplink kaklą (kaklu vadinama viršutinė malūno liemens dalis) įtaisomas didelis krumpliaratis, arba dantratis, o kepurėje – mažas krumpliaratukas (kartais du). Kepurė pasukama, sukant mažąjį krumpliaratuką (arba abu).

Ratas buvo nustatytas pagal malūno kepurės dydį. Šitas didelis ratas pasisukdavo mažai. Jis svarbiausias. Norint pasisukti į vėją, ant sparnų buvo stiprus ąžuolinis medis, 10 metrų ilgio, o tai reiškė, kad malūnas įjungtas.

Iliustracijos iš  www.bildarchiv-ostpreussen.de