Eugenijus Šuldiakovas

Virkytų kaimo pirmą oficialų paminėjimą galima laikyti 1540 metus. Kaip ir tuo laikmečiu dauguma Šilutės apskrities gyvenviečių buvo įtrauktos į prūsiškus dokumentus renkant mokesčius. Prūsai, kuršiai, o vėliau ir lietuvininkai, apsigyveno šiose vietose kur kas anksčiau nei tai liudija užrašai. Kai kurių iš jų pavadinimai kilę nuo tuo metu ten gyvenusių žmonių pavardžių. Būtent pavadinimas Virkytai atsirado tuo metu ten gyvenusio prūso Jono Virkyto (vok. Johann arba Jon Wirkyt). „Virkyti“ prūsiškai reiškia pyktis arba trukdyti. Paskutinė paminėta įrašuose šios giminės   palikuonė buvo Buže Virkaitis (Busze Wirkatis), gim. 1728 m.

Gyvenvietės pavadinimas keitėsi kelis kartus. Daugiausia XVIII a. 1734 m. pavadinimas trumpam keičiamas į Matz Januszkait, 1736 m. grąžinamas artimas originalui Matz (sutrumpintai nuo vardo Motiejus) John Wirckutt. 1774 m., jis vėl keičiamas, bet nežymiai į Matz John Wirkutt. 1785 m. dokumentuose rašomas sutrumpintas variantas Wirkitten. Tik XX a. pradžioje nusistovėjo pavadinimas, labai panašus į šiuolaikinį, Wirkyten. Dabar vokiškai jis rašomas kaip Wirkieten.

Pirmasis gyventojų sąrašas aptinkamas 1710–1728 m. Verdainės bažnyčios krikšto registracijos knygoje. Žmonių tuomet gyvenvietėje buvo nedaug: prasiautęs maras negailestingai pakoregavo jų skaičių. Tad kaime tuomet gyveno dešimt šeimų. Įdomu tai, kad vokiečiai šiame kaime apsigyveno maždaug šimtą metų vėliau nei gretimuose kaimuose. Laikui bėgant kaimelis išsiplėtė. Gyventuojų pragyvenimo šaltiniu buvo smulkus ūkininkavimas. Anot XVIII amžiaus Goldbeko Prūsijos karalystės topografijos duomenū, 1785 metais kaimas minimas kaip karališkas arba valstybinis.

XIX amžius tapo dideliu pokyčių laikmečiu visam Mažosios Lietuvos kraštui. Prūsijos valdžia puikiai suprato vietinių žmonių išsilavinimo svarbą. Vietos apskrities viršininko iniciatyva siekiant pakelti ekonominį lygį sukuriant krašte tvirtą švietimo sistemą – steigiant kaimo mokyklas.  1854 m. gyvenvietėje buvo pastatyta ir tais pačiais metais pradėjo veikti vienaklasė mokykla. Praėjus trisdešimt šešeriems metams, augant gyventojų skaičiui ir kilus jų lavinimo poreikiui, 1890 m. mokykloje įsteigtą II klasė. Pamokos buvo dėstomos dviem kalbom. Šios gyvenvietės mokyklos veikla buvo sustabdyta 1944 m., bet po karo vėl atnaujinta ji veikė iki pat 1974 m.

XX a. pradžioje mokytojo darbas buvo gerai apmokamas, pavyzdžiui, kaimo pedagogas uždirbdavo 300 markių per mėnesį. Mokyklos pastatas, statytas iš molio ir dengtas čerpėmis, išliko iki mūsų dienų.

Kontrabanda

XIX amžiaus antra pusė pasižymėjo dažnais ekonominiais nuosmukiais, kurie paskatino žmonės imtis klestinčio kontrabandos verslo. Apie 1862 metus, Šilutės prekeiviai negailėdami lėšų įrengė  sandėlius, pripildytus alkoholinių gėrimų – daugiausia romo, konjako ir kavos pupelių. Bebaimiai kontrabandininkai, vadinami „makarnikais“, apsiginklavę, didelėmis grupėmis vežimais gabendavo gėrimus ir kavą į Lietuvą. Atgal grįždavo veždami statines su spiritu bei maišus su druska. Tai  vėliau parduodavo žvejams.

Pasienyje ,,užvirė“ tikras karas, pareikalavęs daug aukų: įžūlūs kontrabandininkai puldinėjo rusų  muitinės pareigūnus vidury baltos dienos. Pasieniečiai kreipėsi į Prūsijos valdžią prašydami sutramdyti siautusius „makarnikus“. 1863 metų vasarą, padėčiai gelbėti, buvo atsiųstas dragūnų eskadronas ir pėstininkų kuopa.

Prie kelio

Kaimo pakraščiu ėjo vadinamasis senasis karo kelias. Nuo1884 m. kurį laiką gyvenvietėje veikė pašto stotis, kurioje paštininkas laikė keturių arklių kinkinį. Čia karietos trumpam sustodavo   pasikeisti arklių. Maršrutu Peterburgas–Berlynas keliaudavo pašto siuntos, o kartais ir keleiviai. Vietinių gyventojų saugumui, pravažiojančias karietas lydintis paštininkas garsiai trimitavo, kai pašto kinkinys prisiartindavo prie gyvenvietes, ragindamas žmones trauktis iš kelio.

1900 m. gyvenvietė, kartu su kitais kaimais, įtraukta į vertingų ir saugotinų medžių, krūmų ir akmenų Rytų Prūsijos aprašus. Ši akmenynų juosta ėjusi išilgai sienos iki pat Vilkyškių.

Karas

Šis mažas kaimas nemažai kentėjo dėl nuolat vykstančių karų. Vieną tragiškiausių epizodų gyvenvietės istorijoje paliko Pirmasis pasaulinis karas, per kuri nukentėjo nemažai kaimo gyventojų. Tai įvyko 1914 metais rugsėjo 4 dieną. Kelių šimtų rusų kariuomenės karių būrys puolė Ramučius, bet buvo atmušti, kovos lauke palikę 8 žuvusius. Kariai pasitraukė į Virkytus, kur keršydami už karininko žūtį sudegino 16 gyvenamųjų namų ir 28 ūkinius pastatus su visu ten buvusiu turtu, iššaudė galvijus, pagrobė arklius ir kiaules, suniokojo javų laukus. Įbaugintus žmones laikė degančiuose namuose, iš kurių išleisdavo tik po ilgų maldavimų. Po šių įvykių viena moteris išprotėjo ir pasveiko tik po metų. Trys kaimo vyrai buvo žiauriai sumušti ir nužudyti.

Bet nėra to blogo, kas neišeitu į gerą. Prabėgus metams po minėtų įvykių, 1915 m. krašto ekonomikos patarėjas Hugo Šojus (Hugo Scheu) sugriautoms sodyboms ir ūkiams atstatyti sudarė brigadą iš trisdešimties rusų belaisvių ir vieno statybos meistro. Jis taip pat parūpino darbininkams plytų ir statybinės medienos. Atstatymo darbams vadovavo architektas Blazinskis. Iki kitų metų kovo mėnesio pabaigos ši brigada kaime pastatė nemažai naujų būstų. Vietiniai gyventojai džiaugėsi naujais mūriniais pastatais, nes sudeginti buvo statyti iš molio. Pradėtus darbus toliau tęsė valstybinės statybos valdybos atstovas, Tilžės apskrities aukštutinės statybos meistras Miarka.

Bažnyčia

Nuo pat XVI a. iki XIX a. vidurio tikintieji priklausė Verdainės parapijos bažnyčiai, kol 1843  metais nebuvo sukurta Saugų parapija. Iš pradžių mišios pradėtos laikyti mokykloje ir net daržinėje. Pati bažnyčia Saugose buvo pastatyta ir pašventinta 1857 m.

Demografija

Lietuvai 1923 m. prijungus Klaipėdos kraštą, gyventojų skaičius Virkytuose padvigubėjo.  Greičiausiai, tai buvo susiję su žmonių migracija. Atvykėliai iš Žemaitijos apsigyvendavo pas ūkininkus: į šį turtingą kraštą jie atvykdavo užsidirbti ir pasilikdavo visam. Dalis žemaičių kaime pasilikdavo tik iki tol, kol išvykdavo į Ameriką. Krašto gyventojų surašymo duomenys puikiai atspindi, kaip keitėsi demografinė situacija Virkytuose nuo XX amžiaus pirmojo iki ketvirtojo dešimtmečio. Pavyzdžiui, 1912 m., pagal statistiką, Virkytuose gyveno 207 žmonės, o jau 1925 m. –  470. Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą kaimo žmonių skaičius per praėjusius 25 m. beveik nepakito 469. Karui įpusėjus, Heydekrug‘o (Šilutės) adresų knygoje įrašyti vos 40 Virkytų gyventojų. Greičiausiai priežastys, privertusios palikti gyvenvietę ir lėmusios tokį staigų gyventojų skaičiaus mažėjimą, tapo karas bei visuotinė mobilizacija. Be to, ir priverstinė emigracija atliko savo juodą darbą. Kaimas ištuštėjo. Karo pabaigoje kaime bebuvo likusi tik viena šeima. Kraštą ėmusi valdyti sovietinė valdžia skatino naujų gyventojų atvykimą į buvusias Klaipėdos krašto gyvenvietes.

Į didelį kaimą tarpukariu išaugę Virkytai po karo taip ir neatsigavo. Kolektyvizacija, be abejo,  prisidėjo prie jo sunykimo. Tiesa, sovietų valdžia pastatė veršidę, kuri priklausė „Ašvos“ tarybiniam ūkiui. Joje kaimo žmonės ir dirbo iki pat Nepriklausomybes atkūrimo. Prieš šešiolika metų atliktų gyventojų surašymo duomenimis Virkytuose buvo įregistruoti 66 žmonės. Dar vėliau 47.

Nuo pat XVI amžiaus gyvenvietė priklausė Šilokarčemos valsčiui, vėliau Lapinų. Po krašto aneksijos 1939 m. trumpai gyvavo Žagatpurvių–Virkytų seniūnija. Šie du buvusios Mažosios Lietuvos kaimai 1950 m. buvo prijungti prie Švėkšnos apylinkės.

Paskutiniais metais kaimas kiek ūgtelėjo. Keičiant administracines valdas dalis Žagatpurvių kaimo buvo prijungta prie Virkytų.

Gyventojai

Jau minėtoje Verdainės bažnyčios krykšto knygoje, dauguma pirmų įrašų yra datuojami būtent 1710 -1728 m. Tada šioje bažnyčioje pradėta registruoti krykštus bei daryti kitus įrašus. Remiantis  šiais dokumentais, kaime gyveno Jonis (Janis) ir Urte Paliks. Matyt, Urtė mirė, nes Jonis toliau minimas susilaukęs vaikų su Margreta. Taip pat minimi Jonis ir Katarina Kunelis, Jurgis ir Regina Wirkatis, Matrins ir Agnyta Meyzis (Meižis), Jurgis ir Elena Seliszis (Selišis), Martins ir Agnyta Urbonaitis. Audrutis ir More Meyzis (Meižis) vėliau apsigyveno Žagatpurviuose.

1736 metais žemės nuomos dokumente yra įrašytas Jacob Mickshatis (Mikšaitis), kuris vėliau rašomas, kaip Jacob Mickshas (Mikšas). Jis galėjo būti įžymaus Mažosios Lietuvos veikėjo, spaudos darbuotojo, vertėjo ir aušrininko Jurgio Mikšo (1862-1903) prosenelis. Randami taip pat ir Grigal Klumbies, John Pallags (greičiausiai tai neteisingai užrašytas Jonis Palliks), John Kuhnehlies (Jonis Kunelis), Hans Kuhnehlies (Hansas Kunelis), Dawid Meyse (Dovidas Meižis). Suprantama, paminėti ne visi gyventojai. Be to, nėra jų šeimų narių. Šiek tiek vėliau, prie jau žinomų žmonių analogiškuose įrašuose prisideda ir Michel Kattckus iš Žagatpurvių – jis tik nuomojosi žemę. Praėjus beveik trisdešimt metų, jų pavardės vis dar minimos kaip žemes nuomininkų, matyt, ūkininkavimas jiems itin gerai sekėsi.

Verdainės bažnytinėje sutuoktuvių registracijos knygoje 1760–1807 m. yra randama keletą naujų Virkytų kaimo gyventuojų. Pirmas iš jų 1776 m. paminėtas Dowids Meigies, susituokęs su Uszpelkate Urte. 1780 m. Ensies Truknius iš Laučių vedė Mikszate Else. Metais anksčiau į kaimą, taip pat vedęs Szulzelene (Šulzeliene) Enske, čia atsikraustė ir Annuszatis Jons iš Vežaičių. Dar vėliau prie jų 1789 m. prisijungė ir Srugies Jons iš Vežaičių, susituokęs su Kureklene Katarina. Prie visų šių asmenų galima pridėti: Kristupą Somą (kai kur Zuma), Jurgi Griguszies (Grigužys) ir šiek tek anksčiau pradėjusius ūkininkauti Peter Preugschas (Preikšas kitur Preikšaitis) su sūnumi Jonu, gimusiu 1775 m.

1832 metais dokumentuose vėl aptinkame tuos pačius žmones iš ankstesnių įrašų arba jų palikuonis: Doms Srugies, Adolph Srugies, George Srugies, Jurgis Truknus, Jurgis Mikschas, Jurgis Meigies, Miks Preugschait, Adolph Preugschait, Erdman Soma.

Karai nuolat reikalavo jaunų vyrų gyvybių. Vykstant Prūsijos–Austrijos (1866 m.) karui į imperatorišką kariuomenę iš Virkytų buvo mobilizuotas Jurgis Srugies. Netrukus jis žuvo prie Rosberitz‘o. Neužilgo prasidėjus karui su Prancūzija (1870 m.) į kariuomenę pašauktas Jurgis Soma, Jons Betats ir Mikelis Miklovaitis. Deja, grenadierius Jurgis Soma, kartu su Mikeliu Miklovaičiu žuvo mūšio lauke. Pirmajame pasauliniame kare 1918 m. Prancūzijoje žuvo Leopold Johann Lorat (Loraitis). Antrajame pasauliniam kare, tarnaujant Vokietijos vermachte, galvas padėjo Willhelm Kunellis 1944 m. (Vengrijoje), Ernst Michel Lorat (Loraitis) 1945 m. nukautas prie Karaliaučiaus. Jų buvo ir daugiau, tačiau tikslūs metai ir vieta nežinomi.

Emigracija

Devyniolikto šimtmečio pabaigoje emigracija taip pat buvo nemažiau skaudi tema nei dabar, XXI a. pradžioje. 1895 m. Preikšaičių šeima paliko Virkytus ir išvyko laivu į Kanadą. XX a. antrajame dešimtmetyje laivu „Yorck“ iš Bremeno į Galifaksą išvyko Wilhelm Kunelis su mama ir patėviu. Po trijų savaičių – 1928 m. rugpjūčio 4 d. – ten pat laivu ,,Seydlitz“ išplaukė ir Hermann Greifenbergen. Paskutinis visiškas kaimo žmonių emigracijos laikotarpis, žinoma, išlieka baigiantis Antrajam pasauliniam karui bei pokario metai. Mikel Klimkait (Klimaitis), Maria Kumbarzki, Kuneliai (šeima, gyvenusi nuo1723 m. iki 1945 m.), Užpurviai, Loraičiai, Kalveliai įsibarstė po visą Vokietiją. Georg Betat (Jurgis Betaitis) atsidūrė  Kalifornijoje. Visi jie, sulaukę garbaus amžiaus, ten ir mirė.

Kaimo didžiavyris

Baigiant taip pat norėtųsi prisiminti puikų pedagogą, Mažos Lietuvos istoriką, kalbininką, kraštotyrininką Joną Užpurvį, gimusį Virkytų kaime 1891 metų gruodžio 12 d. 1911 m. jis baigė Klaipėdos mokytojų seminariją. Per Pirmąjį pasaulinį karą tarnavo kariuomenėje telefonistu ir slaptų dokumentų vertėju. Tarpukario metais mokytojavo. Vėliau dėstė vokiečių, anglų ir lotynų kalbas. Po karo buvo ištremtas į Sibirą. Iš tremties grįžęs 1962 m. apsigyveno pas sūnų, nes valdžia nesuteikė gyvenamos vietos. 1967 m. išvažiavo į Vokietiją. Ten gyvendamas kūrė eiles bei prozos  kūrinius, rašė atsiminimus. Jų pagrindu 1999 m. buvo išleista knyga „Mano literatūrinis palikimas“. Amerikos lietuvių pastangomis 1990 m. išleista jo knyga „Trys kalbinės studijos“. Mirė Pulheime, sulaukęs šimto metų 1991 m.