Zalcburgiečiai Mažojoje Lietuvoje

Nuo senovės laikų Mažoji Lietuva buvo prūsų ir vakarinių lietuvių gyvenamas kraštas. Ekonominis ir kitas gyvenimas buvo sunkus: karai, badmečiai ir didžiausias to laikmečio siaubas – maro epidemija. Pats skaudžiausias – XVIII a. pradžios maras, nusiaubęs ištisus kaimus ir miestus, po kurio jie liko ištuštėję, o žemės krašto žemės dirvonavo.

Karalius Fridrikas Vilhelmas I kone dykyne tapusį kraštą nusprendė naujai apgyvendinti, atgaivinti prekybą ir žmonių judėjimą. Pirmiausia išleisti įsakymai dėl krašto apgyvendinimo, kviečiant naujakurius iš visų Europos kampelių.

Į Mažąją Lietuvą nauji gyventojai pradėjo keltis marui baigiantis – 1711 m. pabaigoje. Šio krašto istorijos tyrinėtojo A. Matulevičiaus teigimu, XVIII a. viduryje visų šio krašto gyventojų dalį sudarė 13 procentų atvykusieji. Didžiausios apsigyvenusios čia buvo šveicarų, pfalciečių – nasauiečių ir zalcburgiečių bendruomenės. Politiniu požiūriu reikšmingiausia buvo zalcburgiečių kolonija.

Birutė SERVIENĖ

Maras ir jo padarinių likvidavimas Mažojoje Lietuvoje XVIII a.

1709–1711m. maras Rytų Prūsijoje ypač skaudžiai palietė ryčiausią krašto provinciją. Prūsijos sosto įpėdinis Frydrichas II 1739 m. iš Įsrutės rašė Volterui į Prancūziją, kad maro epidemijos metu Rytų Prūsijoje žuvo daugiau kaip 300 000 žmonių, be gyventojų liko 12–15 miestų, 400-500 kaimų, kad „derlinga ir žydinti provincija virto baisiausia dykyne“.  Iš Karaliaučiaus sanitarinės kolegijos 1709 m. lapkričio 19 d. ataskaitos: „Žmonės krenta nelyginant lapai nuo medžių rudenį, miršta kaip musės šalčiams artinantis iš bado ir išgąsčio. Kone kasdien ateina žinių apie žindomus kūdikius, kurie bejėgiai guli užkrėstuose namuose, kamuojasi neprižiūrimi ir žūsta. Dvasininkai irgi pasakoja, kad šiomis dienomis jau tik jėga pavyko kai kuriems žmonėms iš rankų ištraukti virvę ar peilį“. Istorikas A. Matulevičius paskaičiavo, kad  maras nusinešė apie 40 % gyventojų. Mirė ne tik paprasti gyventojai, bet ir kunigai, tarnautojai, kurie privalėjo kas savaitę pateikti duomenis apie padėtį, todėl trūksta tikslių duomenų apie šios nelaimės mastą.

Manoma, kad maro epidemija kilo dėl Šiaurės karo (1700-1721 m.). 1706-1708 m. buvo šalta žiema, sunaikino  žieminius javus. Buvo brangymetis. Žmonės pradėjo sirgti ir mirti. Apie 1709 m. žiemą maras kiek aprimo, bet 1710 metų vasarą vėl įsismarkavo. Vasarą, ypač vakarinėje provincijoje, buvo nepaprastai šalta. 1708-1709 m. žiema sunaikino pasėlius. Prasidėjo brangymetis, kilo badas, o fiziškai nusilpę žmonės negalėjo priešintis epidemijai.

Ištuštėjus kraštui, sumažėjo darbo jėga valstybiniuose domenuose (dvaruose) ir privačiuose dvaruose, ištuštėjo valstybės iždo kasa. Reikėjo atkurti ekonomiką, o labiausiai – žemės ūkį. Prūsijos valdžios buvo nutarta kolonizuoti kraštą kviečiant gyventojus iš kitų Vokietijos vietų. Į Lietuvių gyventą kraštą atvežta vokiečių kolonistų iš Zalcburgo, Švabijos ir Šveicarijos bei visos Europos. Didžioji kolonizacija lietuviškoje provincijoje prasidėjo 1710 m. Jai vadovavo Prūsijos karalystės  vyriausybė ir centrinis  valdžios aparatas. Kolonistams buvo žadamos įvairios privilegijos, jie buvo atleidžiami nuo įvairiausių mokesčių.

Ypač daug žmonių atvyko iš Šveicarijos, Pfalco (Prancūzija), Zalcburgo (Austrija). Tuomet monėtuose kraštuose vyko religinės kovos: katalikai persekiojo evangelikus liuteronus, reformatus ir menonitus, gyvenančius Romos bažnyčios valdose. Tų kraštų gyventojams tai ir buvo svarbiausia priežastis  palikti savo kraštą. Kėlėsi į Prūsiją, nes šis kraštas  buvo protestantiška valstybė.

Naujieji Mažosios Lietuvos gyventojai po maro epidemijos

Alpių kraštas buvo tirštai gyvenamas, jį taip pat ištikdavo nederliai, prasidėdavo brangymečiai. Be jau minėto religinio persekiojimo, tų kraštų gyventojams tai būdavo priežastis palikti savo tėvynę, o Prūsijos karaliaus kviečiantys ediktai ir patentai skatino vykti į šią protestantizmo šalį. Atvykusius svetimtaučius lietuviai sutikdavo priešiškai. Iš šaltinių matyti, kad pfalciečiai, arba prancūzai (netikri šveicarai), buvo vieni pirmųjų (1710-1711 m.) Lietuvos provincijos naujakurių, dauguma atvykę savo lėšomis ir sudarę šveicarų kolonijos Jučiuose (prie Įsruties) branduolį. Vadinamuosiuose šveicarų kaimuose dar gyveno atsikėlėlių iš Pfalco, Heseno (abi – Vokietijos kunigaikštystės, dabartinė Vokietijos teritorija). Tarp užsirašiusiųjų šveicarais buvo net lietuvių: kolonija rūpinosi savo narių gerove, nereikėjo eiti lažo, būdavo teikiamos dar ir kitos privilegijos. Atvykėliai stengėsi apsigyventi kaip galima arčiau vienas kito, susiburti į didesnes bendruomenes.

Siekdama suaktyvinti ištuštėjusių sodybų ir žemių apgyvendinimą, Prūsijos vyriausybė 1718 m.  patentu suteikia atsikėlėliams dar didesnes privilegijas – kiekvienas atvykėlis turėjo gauti du ūbus žemės. „<…> Jiems ūkius, kuriuos buvo lig tol turėję, paliko kaip nuosavybę. Ir jie galėjo, karališkoms kamaroms sutikimą davus, savo ūkius parduoti. Neturtingiems – iš valdžios iždo pažadėta duoti pinigų įsigyti gyvuliams, paukščiams, sėklai, duoniniams javams, padargams. Savo lėšomis persikėlę ir įsikūrę žmonės gavo – 9, o vargingieji – 2 laisvus metus nuo činčo, lažo, apskritai, nuo visų prievolių atleidžiami.

Lietuvos provincijoje atsikėlėliai paprastai gyveno bendruomenėmis, nors buvo ir pavienių. Šveicarų dauguma gyveno Įsruties apskrityje, o pfalciečiai – tarp Įsruties apylinkių ir Nemuno. Iki zalcburgiečių atvykimo žymiausia ir didžiausia po šveicarų buvo pfalciečių – nasauliečių (nasaviečių) kolonija. Ilgainiui šios kolonijos sunyko: šveicarai, pfalciečiai, nasauiečiai ir kiti ateiviai sumišo su zalcburgiečiais, kurie ir dominavo tarp naujakurių.

Krašto apgyvendinimas naujakuriais 1732 m.

Kokia padėtis buvo ir kaip ji keitėsi į Mažąją Lietuvą iš Zalcburgo krašto apie 1732 m. atkeliavus vokiečiams zalcburgiečiams? Tūkstantinės zalcburgiečių minios (manoma apie 32 000 žmonių) užplūdo  Austrijos kelius. Į Prūsijos karalystę atkeliavo 20 694 protestantų iš Zalcburgo. Į Karaliaučių (Rytų Prūsiją) jų atvyko 13 944. Berlyne, Karaliaučiuje ir kituose miestuose, pro kuriuos keliavo zalcburgiečiai, juos, kaip tikėjimo kankinius ir didvyrius, entuziastingai sveikino miestų valdžia, didikai, dvasininkija, o eiliniai gyventojai džiaugsmo nerodė, nes atsikėlėliai jiems pridarydavo tik nereikalingų rūpesčių.

Tuomet mirusių dėl maro lietuvių ūkiai jau buvo apgyvendinti atvykėlių valstiečių, amatininkų, smulkių smuklininkų. Naujų sodybų pastatyta nedaug. Dėl to naujieji gyventojai – zalcburgiečiai apsigyveno palapinėse, o žiemai buvo perkelti į lietuvių gyvenamus namus. Lietuviai buvo įpareigoti maitinti šią daugiatūkstantinę minią. Kai kuriose jų apsigyveno po 3-5 zalcburgiečių šeimas. 1732 m. vasarą imta šalinti lietuvių baudžiauninkus iš ūkių, jie perkeliami į bežemių sluoksnį. Atvykėliai įkurdinami lietuvių sodybose ir įdirbtose žemėse. Teisinis šio prievartinio lietuvių iškeldinimo pagrindas buvo 1732 m. liepos 13 d. karaliaus įsakas dėl visų valstybinių baudžiauninkų ūkių patikrinimo. Jame rašoma: „Blogus lietuvių ūkininkus varykite iš ūkių, o jų vietoje apgyvendinkite zalcburgiečius. Iškeltuosius valstiečius panaudokite darbui daržuose ir kaimuose, kaip tarnus arba išdalykite kilmingiesiems, kurie pageidaus įsigyti šeimynykščių. Bet būtina sekti, kad jie nepaspruktų arba neišsikraustytų į kitą kraštą“. 1733 m. gegužės 7 d. patentu karalius garantavo zalcburgiečiams, kad jie lietuvių sodybose liks amžinai. Ūkių atėmimo akcijai tiesiogiai vadovavo Lietuvos deputacijos kolegija, kuri buvo įsikūrusi Gumbinėje, o speciali vyriausybinė komisija tyrė, kurie ūkiai „geri“ ir kurie „blogi“. Sąvokos „geras“ ir „blogas“, „darbštus“ ir „apsileidęs“ yra subjektyvus dalykas, lietuvių  valstiečių likimas dažnai priklausė nuo amtmono. Remiantis  statistiniais duomenimis, gautais iš Berlyno slaptojo valstybinio archyvo, 1736 metų oficialiuose valdžios aktuose – 84,4 % kolonistų ūkių užregistruota „gerais“,15,6 % -„blogais“, o lietuvių – atitinkamai 85,7 % ir 14,3 %. Mažiausiai „blogų“ lietuvių  ūkių užregistruota Klaipėdos apskrityje. Kasmet karalius skelbė blogų amtmonų atsiųstus „blogų“ ir „gerų“ baudžiauninkų ūkių sąrašus.

Statistiniai duomenys  apie atvykusius zalcburgiečius

Kiek zalcburgiečių atvyko į Lietuvos provinciją, tyrinėtojai nurodo skirtingus skaičius, neretai pernelyg didelius. Istorikas A. Matulevičius palyginęs ir apskaičiavęs visus duomenis, teigia, kad nuo 1732-1734 m. rudens į Prūsiją atvyko 13 944 zalcburgiečiai, bet per tuos dvejus metus dėl atšiauresnio už Alpių vietinio klimato, ligų ir kitų priežasčių dalis jų mirė, todėl liko 11 989 žmonės, iš jų Lietuvos provincijoje (daugiausia Gumbinės žemėje) – 10 135 zalcburgiečiai. 1744 m. statistiniais duomenimis, Lietuvos provincijoje gyveno 10 410 zalcburgiečių, iš kurių 9 096 -valsčiuose, 154 – junkerių dvaruose ir 1 160 – miestuose. Visai nedidelis atvykėlių prieaugis paaiškinamas dideliu mirtingumu ir tuo, kad dalis jų, pasibaigus laisviems metams ir valdžiai netęsint pažadų, iš čia bėgo. Lietuvos provincijoje įsikūrę zalcburgiečiai 1734 m. duomenimis, pagal socialinę ir ekonominę padėtį pasiskirstė taip: valstybės lėšomis domenų žemėje apsigyveno 3 836 žmonės; nepaisant teikiamų privilegijų, tik 55 valstiečių šeimos pirko kulmines žemes ir tapo kulmiškiais. 405 asmenys buvo įkurdinti daržininkais. Vadinasi, iš viso gavo 842 šeimos (4 587 žmonės). 3 232 padienininkai, bernai bei mergos dirbo valstybiniuose palivarkuose, o 320 asmenų neturėjo pastovios gyvenamosios vietos.  Dalis vargingųjų, kaip vėliau manė Vydūnas, greičiausiai dar gyveno lietuvių namuose, gulėjo užkrosnyje. Tarp jų galėjo būti ir tokių, kuriuos lietuviai priėmė dirbti padienininkais. Ilgainiui dalis šių žmonių gavo ūkius. Nuo XVIII a. vidurio atvykėliai jau buvo apgyvendinami ištisiniais kaimais (tokios gyvenvietės vadinamos zalcburgiečių kaimais). Iš viso kaimuose apsigyveno 9 076, miestuose 1 059 zalcburgiečiai.

Po maro ir naujakurių apsigyvenimo Prūsijos lietuviai gyveno ne taip kompaktiškai kaip anksčiau, nes daugelyje kaimų įsikūrė kitų tautybių žmonių. Kai kurie tyrėjai, sakysime G. Aubinas, teigė, kad per atvykusius ir įsikūrusius naujakurius Lietuvoje susidarė stipri valstietija, kurios pažangi technika ir dvasinis veiklumas griežtai skyrėsi nuo lietuvių inertiškumo ir tradicinės rutinos.  Lietuviai minimi kaip geri ir stropūs žemdirbiai. Vydūnas buvo priėjęs kitos išvados, kad „atvykėliai nekėlė žemdirbystės kultūros“, o patys „lietuviai zalcburgiečiams buvo tiesiog žemdirbystės mokytojai <….>. Žemės kultūros kūrėjai, geriau pažindami savo kraštą ir mylėdami žemę, būdami darbštesni, pralenkė atvykėlius naujakurius žemdirbystėje ir amatuose. Tai ugdė lietuvių tautinę savimonę, kėlė išdidumą“.

Zalcburgiečiai – Mažosios Lietuvos istorijos kūrėjai

Prūsai ir lietuviai, Pfalco ir Nasau gyventojai, prancūzai ir škotai, šveicarai, Zalcburgo gyventojau ir olandai kūrė tolimesnę Mažosios Lietuvos istoriją. Gumbinė (dabar Gusevas, – red. p.), kur kadaise veikė Prūsų Lietuvos vyresnybė, centrinėje aikštėje, priešais senosios vyriausybės rūmus, stovėjo paminklas  Frydrichui Vilhelmui I. Tai jis pirmiausia pakvietė šveicarus, Pfalco ir Nasau gyventojus į didžiojo maro ištuštintą žemę. 1732 m. vasarą ir rudenį įkandin jų atvyko ištremti iš tėvynės Zalcburgo protestantai, pasirinkę Gumbinę savo centru. Gumbinėje skersinė gatvė, atsišakojanti į dešinę, Zalcburgo (dabar Mendelejevo vardo). Jos pietinėje pusėje, 1752 m. iškilo zalcburgiečių bažnyčia: viena nava, vos keturiolikos metrų ilgio ir devynių pločio, tinkuotas frontonas, dviaukštis bokštas su žemu smaigaliu.

Žymus vokiečių rašytojas Jochanesas Bobrovskis, romane „Lietuviški fortepijonai“ mus nukelia į 1936 metus, Klaipėdos kraštą, į Joninių šventę ant Rambyno kalno, viename iš epizodų randame citatą: „<…>Pričkus tuomet pasakoja apie kitas vestuves, pas zalcburgiečius, tuose kaimuose, kur šiauriau, kur kopūstus raugina ne liepiniuose kubiluose, sugrūstus basomis, švariomis kojomis, bet juos užkasa į žemę, pas vokiečius, kurie nusivelka švarkus ir begėdiškai šoka vienmarškiniai, arba apie pasibaisėtinus dvarponių valgius: apie ilgai iškabojusią žvėrieną, iš kurios kirminus virtuvėje išgramdė, apie gleivėtus gyvius plokščiose, plačiose geldelėse, apie  nešvariai juodus žuvų ikrus, varles, slankų žarnas, tiesiog bloga darosi išgirdus“. Šis epizodas iliustruoja, kad vietiniai gyventojai ir rašytojas po Antrojo pasaulinio karo dar nemažai žinojo zalcburgiečių gyvenimo smulkmenų, kurias aprašė romane.