„Tai, kad aš visa širdimi likau ištikimas savo klaipėdiškei tėvynei, nepaisant kur ir kiek ilgai gyvenau, svariai liudijo mano knygos ir dramos, ir ateity tam nereikia nei įrodinėjimų, nei priesaikos“.
H.Zudermanas

„Buvo 1888 metų vasara, kai Šilokarčemoje, tuopų alėjoje, pirmąsyk pamačiau iš lėto vaikštinėjantį aukštaūgį, juodomis garbanomis jaunuolį. Jis buvo įnikęs skaityti nešamą knygą – ėjo nesidairydamas“ – tai buvo rašytojas ir Berlyno laikraščio redaktorius Hermanas Zudermanas.

„Kur upė nurimsta“. Tai planuojama knyga apie mūsų tėvynę, Pamario kraštą. Tai didelės meninės jėgos literatūra, tikroviška mūsų bekraščių lankų, vandenų, kraštovaizdžio drobė, kuri buvo fonas senbuvių gyvenimo peripetijoms“.

„Čionykštėje žemėje gimė, išaugo dauguma jo veikalų. Minėčiau: „Nedalią“, „Seseris“, „Katės taką“, „Jonines“, „Lietuviškas apysakas“.

„Su meile Zudermanas minėjo savo mažąją tėvynę. Aš dažnai jį aplankydavau Berlyne, ir jis nepavargdamas teiraudavosi apie mūsų mažo miestelio gyvenimo įvykius, jo pažįstamų sveikatą, savijautą.

Į savo talentą jis žiūrėjo kaip jam pateiktą dovaną ir pareigą, kuria būtina dalintis su žmonija. Jis buvo absoliučiai įsitikinęs savo dvasinės kūrybos verte, nepripažino kritikų puolimo ir savo veikalais buvo visiškai patenkintas. Į gyvenimo pabaigą vis kartodavo, kaip turįs skubėti likusius parašytus tekstus tobulinti ir kiek daug darbo dar laukia iki juos užbaigsiąs.“

Ištraukos iš Šilutės H.Zudermano literatūrinės kraštotyros klubo išleistos knygos „Garbusis Šilokarčemos pilietis“, 2000 m., Šilutė.

Hermanas Zudermanas Veprių dvare

Wilhelm Bajorat

Hermanas Zudermanas – amžinai sugrįžtantis. Jis kasmet lankė savo gimtuosius namus, kuriuose ramiai dienas leido jo motina. Tada mažai žinoma jo tėvynė jį priėmė su meile. Savo prisiminimuose sakydavo: „Toli toli, prie Rusijos sienos, Vokietijoje, dievo apleistame kampe, manęs laukia tėvynė. Mano trisdešimties metų gyvenimą Berlyne galbūt galima prilyginti  gyvenimui užsienyje. Žmogus svetur aklimatizuojasi ir asimiliuojasi, tačiau aš giliai širdyje ilgėjausi mažosios Šilokarčemos. Nuo to negali būti visiškai laisvas, ir tai gerai“.

Yra žinoma, kad rašytojas labai kruopščiai ir ilgai studijavo Šilokarčemos aplinką savo kūriniams „Jons ir Erdmė“, „Miks Bumbulis“ ir kitiems. Su amžininkais bendravo paprastai ir nuoširdžiai.

Tuo metu kaimo vietovėse susisiekimas buvo vežimai, jam tai nesudarė jokių problemų. Taip pat ir Veprių (dvaras buvo įsikūręs tarp Povilų ir Suvernų, Kintų seniūnijoje. – Aut. pastaba) dvarelio savininkui, Kintų seniūnui Pareigiui, kuris rašytoją apie 15 km iš Šilokarčemos  personaliai atsiveždavo. Jau vien kelionė per Aukštumalos pelkę Zudermanui buvo vienas malonumas. Jo akys klaidžiojo po pelkėtas erdves, po asketišką kraštovaizdį link Mingės, kur „Miks Bumbulis“, brakonierius, buvo senojo eigulio sučiuptas prie  šviežiai nužudytų elnio vidurių bekalbantis „Tėve mūsų…“

Pareigis buvo geras pasakotojas – daug senųjų pamario istorijų išgirdo rašytojas iš puikiai pažinojusio savo apylinkės žmones seniūno. Jis rašytojui per savo patirtį atskleidė gyventojų įpročius bei silpnybes, įžvelgė ir apibūdino giliąsias šių žmonių savybes. Lėtai riedant vežimui, Pareigis aukštam svečiui  santūria kalba pasakojo toliau. Dvarininkas turėjo nepakartojamą savybę klausytis žmonių ir iš jų daug ką sužinoti – jis buvo emocingas ir jausmingas. Pasukus į kelią, vedantį link Jociškių dvaro, atsivėrė  puiki panorama. Įkvėpti puikaus Kuršių nerijos ir Kuršių marių smėlio ruože vaizdo, jie tarsi pajuto marių vėsų kvėpavimą. Zudermanas palenkęs galvą susimąstęs klausėsi. Pasakojimai, susiję su miškų, vandenų ir pelkių kraštovaizdžiu, žavėjo. Žavėjo ir šio kraštovaizdžio platybės bei vienatvė. Rašytojui patiko Pareigis. Šviesų jo veidą visada puošė atvira, plati šypsena. Žodis „šlovė“ jo niekada nesvaigino. Džiaugsmo banga ūžtelėjo per jo širdį – pasakojimai nebus pamiršti (perpasakoti įvykiai turėjo įtakos rašant romaną „Kur Upė nurimsta“. – Aut. pastaba).

Netrukus puiki ir kontemplyvi kelionė baigėsi Veprių dvare. Šimtametis dvaras slėpėsi tarp ūksmingų medžių ir žydinčių krūmų. Šio pastato sienos stovėjo tobuloje tyloje. Rašytojo Zudermano akys į dvarą žiūrėjo su malonumu. Pagrindinis įėjimas buvo per verandą, kurioje šiltais tyliais vakarais vykdavo pokalbiai. Kiek ten prabėgo dienų. Tai buvo tarsi sala, laiko ir erdvės nešama. Šią idilišką vietą, toli nuo minios labai mėgo rašytojas. Sodas su atidžiai parinktais vaismedžiais buvo didelis ir prižiūrimas ir  atrodė geriau nei svajingas parkas. Tiesios kaip strėlė medžių eilės liudijo šlovingą praeitį ir saugojo jį. Viskas čia dvelkė ramybe. Geranoriškumas ir svetingumas buvo natūralus. Kiekvienam, kuriam reikėjo ramumos, čia buvo puiki vieta apsistoti. Namų komfortu visuomet rūpinosi dvaro ponia Gertrud.

Zudermanas šiose vienatvės pievose atostogaudavo pirmenybę teikdamas nepaliestos gamtos pulsui – toli nuo Berlyno, tarp pelkių ir marių. Jis kaupė kūrybinį turtą savo veikėjams ir išmoko pažinti šią nuostabiai žavingą aplinką. Jis buvo ieškantis vis geresnių pasaulių.

Dažnai Zudermanas ir Pareigis linksmai kalbėdamiesi romantiškų klajonių metu, palikdavo visa, kas slegia. Jie pasileisdavo link marių. Kiekviena Kuršių marių banga, besiritanti į krantą, sujudindavo ramiai snaudžiančius meldus. Kirai sukdavo ratus virš tylių medžių viršūnių, krisdavo žemyn ir išnykdavo iš akių… Tamsūs debesys ritosi artyn, kaupėsi į krūvą ir vėl dingdavo iš akiračio.

Su tyliu dėkingumu rašytojas žvelgė į taikią Kuršių neriją, į mirusias Nidos kopas. Čia Neringos landšaftas atrodė tarsi antgamtiška karalystė. „Tėvyne, tu esi Tėvynė, tu esi tikras Dievo meilės stebuklas“, – šnibždėjo rašytojas.

Puiki diena jau baigėsi, saulė leidosi į  sidabrines Mingės upės bangas. Tolumoje, prie  pylimo brukės, kaip tamsus debesis ganėsi arkliai, galvijai ir avys.

Pilni vidinės laimės, mėgaudamiesi gamta Zudermanas ir Pareigis pasuko atgal, į Veprių dvarą.

Neįprastas susitikimas traukinyje

Edith Böhm

Tai atsitiko kelionės traukiniu Tilžė-Klaipėda  metu. Mano vieta traukinio vagone pasitaikė prie lango. Su savo skaitymo lektūra aš įsitaisiau kampe ir pradėjau skaityti. Prieš pajudant traukiniui iš Tilžės, į vagoną  įlipo ponas ir atsisėdo priešais mane. Man tapo siaubingai nepatogu, nes aš buvau dar labai jauna mergina. Aš dar labiau įnikau į knygos skaitymą. Bet kaip aš išraudau, kai supratau, kad ponas įdėmiai apžiūrinėja mano knygą. Kažkas buvo ne taip. Jo akys nevaržomai tyrinėjo mano veidą ir knygą. Dėkui Dievui, traukinys pajudėjo. Kai mes kirtome Nemuną, aš nedrąsiai žvilgtelėjau pro langą. Mačiau Luizės bažnyčią, mačiau gėlėtas Nemuno pievas ir džiaugiausi nuostabiu vaizdu. Bet pagaliau neįmanoma visą laiką įremti akis į langą – vėl paėmiau knygą į rankas. Kur aš buvau sustojusi? Knyga yra čia, dingtelėjo man, tačiau vėl kraujas plūstelėjo į veidą – aš negalėjau skaityti. Ponas, sėdintis priešais, akivaizdžiai pralinksmėjo, kai aš padėjau knygą ant kelių ir įsispoksojau pro langą. Jei traukinys būtų stovėjęs, aš būčiau skylę lange pražiūrėjus. Tačiau atsitiko dar blogiau – ponas pradėjo kosčioti. Nėra abejonės – jis kalbino mane.

„Atsiprašau, panele, ar jums nepatinka knyga?“ Kaip žaibas atskriejo: „Ne!“

Ponas, galbūt įkopęs jau į šeštą dešimtmetį, buvo su gražia barzda, paslaptingai šypsodamasis tarė: „O kodėl ne, ar todėl, kad aš paklausiau? “. „Tai parašyta taip laisvai, – atsakiau aš, – kad mane verčia raudonuoti.“ – „O, tai blogai, – išdykėliškai blykstelėjo jo akys, – kiekgi jums metų, mano mažoji panele?“. „Septyniolika“, – droviai atsakiau. „Hm, na taip, – akivaizdžiai linksmai pasakė jis, – jums dar galima raudonuoti. Kaip vadinasi ši knyga ir kas ją parašė?“

O, savo atsakymo gyvenime niekada nepamiršiu. „Šludermano…“, – pasigirdo iš manęs. Ir iš karto išsigandusi: „ Aš manau, kad tai Hermanas Zudermanas“.

Neaišku, ar aš mačiau savo priešininką (oponentą). Su maloniuoju ponu aš pasielgiau kvailai. Gėda apėmė mane. Bet kas atsitiko su ponu? Spausdamas nosinę prie burnos jis stengėsi sulaikyti juoką. Jį visą purtė juokas, ir jis vis kartojo: „Šludermanas, puiku, Šludermanas, ha, ha, ha“.

Jo visas veidas spindėjo: „Tikriausiai rašytojo slapyvardį kas pasakė?“. „Taip“, – pasakiau aš ir susimąsčiau – turėčiau pykti ar juoktis. Jis juokėsi iš slapyvardžio ar iš manęs? Šioje situacijoje aš buvau bejėgė.

„Ar tai jūs sugalvojote?“ – paklausė jis vėl. „Dėl Dievo meilės, ne, ne aš. Mergaitės jį taip pavadino todėl, kad jis rašo kažką ne taip, labai laisvai“.  „Taigi, taigi, rašo jis labai laisvai? Ar žinote daugiau  Šlu… Zudermano knygų?“. „Ne, tai mano pirmoji. Namuose mes turime kitų knygų, kurias mano mama labai mėgsta“.  „Na tik jūs pažiūrėkite, – kinktelėjo jis, – kai būsite vyresnio amžiaus, šis rašytojas labiau patiks“. Aš išdrįsau paklausti: „ O ar jūs žinote Zudermano knygų?“. „Taip, – nusijuokė, -  aš žinau visas“. „O kur jūs jų gaunate?“.  „ Kai kurias, kaip jūs, nemokamai, kai kurias kaip dabar – kaip Šludermaną“.  Ir vėl nusijuokė.

Aš supratau, kad šis penkiasdešimtmetis elgiasi labai keistai ir norėjau tiesiai paklausti, kodėl jis nuolatos juokiasi. Bet aš neišdrįsau. Traukinys pamažu lėtino savo greitį. Ponas pašoko: „Aš jau atvykau“. Jis paėmė mano ranką, šiltai paspaudė ir linksmai pridūrė: „Likite sveika, mano mažoji panele. Man buvo tiesiog puiki patirtis, kurios niekada nepamiršiu – kad aš esu Šludermanas.“

Metęs žvilgsnį į mane, jis ruošėsi lipti, o aš negalėjau atsitokėti. „Dėl Dievo meilės, – šnabždėjau aš, – ponas Zudermanas… Prašau, nepykite. Iš mano pusės tai buvo nemandagu…“

Tačiau jis juokėsi: „Kodėl, mano panele? Tai man buvo didžiulė pramoga, labai didžiulė. Iki pasimatymo, dar kartą iki pasimatymo.“

Ir jis išlipo. Baisiai sukrėsta stovėjau prie lango. Pamažu tolo Šilokarčemos traukinių stotis. O ant platformos stovėjo džentelmenas su giedra šypsena veide ir pakeltu katiliuku atsisveikinimui. Jis stovėjo tol, kol traukinys išnyko jam iš akių.

Po kelerių metų Karaliaučiuje teatre stebėjau spektaklį „Joninės“. Spektaklis sujaudino giliausias mano sielos gelmes. Tada aš supratau, kad autorių  H.Zudermaną žmonės supranta ir myli.