Johanesas ZEMBRICKIS, Artūras BITENSAS

Tuo laiku, kai Baltijos kraštai iš priešistorinės tamsos išniro į istorijos šviesą, dabartinė Šilokarčemos apskritis, kaip ir Klaipėdos apskritis, didžiąja dalimi priklausė lietuviškoms sritims, kurios tuomet buvo priskiriamos Kuržemei, būtent, didžiajam Keklio kraštui, apėmusiam ir pietrytinę Klaipėdos apskrities dalį.

Toji Šilokarčemos apskrities dalis baigėsi ties riba, einančia nuo Rusnės ligi Vaitkaičių ir toliau, Tilžės apskrityje, ligi Jurgio Kandšaičio arba Daubarių taip, kad į šiaurę nuo jos esantieji Katyčių bei Akmeniškių piliakalniai dar priskiriami Keklio kraštui. Į pietvakarius nuo šios ribos esanti apskrities dalis priklausė Prūsijai priskiriamam, bet taip pat lietuviškam Skalvos kraštui, nusidriekusiam abiejose Nemuno pusėse, bet ši dalis nebuvo plačiai apgyvendinta, nes Nemuno deltoje tarp Rusnės ir Gilijos (Gilge) dunksojo neįžengiamas miškas, o anapus Nemuno iki Tilžės plytėjo negyvenama dykvietė.

Pakalnės (Niederung) apskrityje nė vienas piliakalnis, nė viena kapvietė neliudija žmogaus pėdsakų priešistoriniu laikotarpiu, rasti tik reti pavieniai daiktai, daugiausia tuščiaviduriai kirviai, naudoti medžių kirtimui. Dar 1365 metais Vinrichas von Kniprodė (Winrich v. Kniprode) leidžia kraštiečiams „laisvai kirsti, kur nori, medžius kūrenimui ir statybos tikslams”. Plukdyti medieną sieliais ir valtimis buvo patogu, nes miško masyvai krašto viduje grasė lietuvių antpuoliais.

Mollackas (Hollack) savo šiaip jau labai gerai orientuojančiuose „Rytprūsių priešistorinės apžvalgos žemėlapio komentaruose“ aprašo į pietus nuo Karklės (Karkeln) esantį pievų piliakalnį, pavadintą Lapkalniu (Fuchsberg). Tačiau šie duomenys nepatikrinti; krinta į akis tai, kad ir Aukštumalos (Augstumalen) pelkėje prie Lapalių (Lapallen) yra Lapkalnis. Nesama kapvietės ir prie Rusnės, t. y. į vakarus nuo Šilokarčemos, kaip jis nurodo, remdamasis Bocku.

Konsistorijos patarėjas Bockas 1783 metais antrame savo „Rytų ir Vakarų Prūsijos ūkio istorijos“ (tiesą sakant, profesorius Waldas jau 1794 m. „Prūsijos archyvuose“ ją įvertino kaip ,,nepatikimą ir daugeliu atveju bevertę, visai nenaudingą”) tome 568 puslapyje rašo: ,,Rusnės valsčiuje, kuris apėmė didžiąją Šilokarčemos apskrities dalį, pvz., Kintų parapiją, kalvose rastos mirusiųjų puodynės (urnos, bet ne mirusiųjų galvos, kaip teigia Hollackas), taip pat nežinomos kalybos monetos”.

Piliakalnių (septynis) ir kapviečių (dešiniau) randame Tilžės apskrityje prie Tilžės ir į rytus nuo Piktupėnų, ypač Vilkyškių apylinkėse. Šilokarčemos apskritis, kaip jau minėta, buvo pirmykščių lietuvių retai apgyvendinta ir tuo skyrėsi nuo tankiai apgyvendintos Klaipėdos apskrities. Pastarojoje, kaip nurodo Hollackas, yra 17 piliakalnių arba pilkalnių ir 21 kapavietė, o Šilokarčemos apskrityje tik 8 kapvietės, iš kurių šešios (Barzdūnai, Mažieji Grabupiai, Macikai, Vesaičiai, Rubokai, Metarkviečiai) išsidėsčiusios maždaug apskrities viduryje apie Šilokarčemą ir tik dvi – Mantvidų ir Barvių – yra šiauriniame apskrities kampe. Hollackas taip pat mini keturis piliakalnius, iš kurių trys aprašyti maždaug prieš 90 metų darant vietos įvertinimą. Jį atliko leitenantas Guize arba Gizė – Hollackas ir Betticheris.

Pirmojo, kuris esąs prie Kintų, vieta labai neaiški: anot Betticherio, jis ,,supiltas miške prie Kintų, 1,5 mylios nuo Kintų”, pasak Hollacko, „supiltas miške į šiaurę nuo vietovės“ (abu remiasi Guize). Antrasis piliakalnis vadinamas ,,įtvirtinimu prie Tenenio vandens malūno Eidatuose”. Šį piliakalnį aš apžiūrėjau 1918 m. rugpjūčio mėn. Vieta parinkta apdairiai, atsižvelgiant į natūralias sąlygas, ir savo laiku yra buvusi nepaimama. Kalno viršūnė yra apie 22 metrų ilgio ir tiek pat pločio. Prieš Tenenį ant skardžio būta pylimo; pylimas dabar nuartas, o skardis sulygintas. Antroje pusėje kalnas stačiai leidžiasi į daubą, kurios priešakinė siena taipogi stati, o jos pelkėtame dugne srovena du šaltiniai, kurie susijungę įteka į Tenenį. Dauba dabar tankiai apaugusi medžiais ir krūmais, priėjimas iš vienos pusės išgrįstas akmenimis ir plūkta žeme.

Trečiasis piliakalnis, esantis aukščiausioje apskrities vietoje Alkakalnyje (Algebuge – senovės lietuvių alkas, kalvelė), Betticherio klaidingai nurodomas vienur prie Vyžių, kitur prie Gaidelių, kaip ,,švedų supilti apkasai”. Ketvirtasis, esantis Aukštumalos pelkėje, ketvirtis mylios į vakarus nuo Lapalių, lietuvių vadintas ,,piliakalniu”, o vokiečiu „Schossberg“, bent jau anksčiau, kuomet iškilo virš pelkės ir apaugo mišku, galėjo tarnauti kaip prieglobsčio vieta. Jokių žmogaus veiklos (pvz., pylimo sukasimas) pėdsakų čia neaptikta. Šiuo metu jis savo dviguba viršūne iškyla virš pelkės, tuo tarpu kai kitos šešios kalvos pelkės rytinėje pusėje nėra ryškiai matomos. Piliakalnį sudaro špatinis smėlis su dideliais granito luitais, patekusiais ten priešistoriniais laikais slenkant ledynui. Papildomai kasinėjant 1891 m. ten rasta daug medžio anglių. Šios pušų medžių anglys gausiai randamos rytiniame pelkės pakraštyje, vadinamame pereinamajame durpių miške, rodo, kad čia būta miško gaisro.

Iš vokiečių kalbos išvertė Jonas Jonaitis