Regina MEŠKAUSKIENĖ

Šilutės kraštotyros draugija, rengdama ekspedicijas po senąsias šio krašto vietoves ir rinkdama medžiagą apie čia buvusius kaimus ir dvarus, susidūrė su pelkėse ar šalia jų įsikūrusių žmonių gyvenvietėmis. Taip teko daugiau sužinoti apie kadaise gyvavusius kaimus, smulkius dvarelius, čia gyvenusių ir dirbusių žmonių gyvenimus. Dauguma tokių buvusių gyvenviečių šiandien išnykę.

Rajono spaudoje ne kartą buvo pateikiama įdomios istorinės medžiagos apie senuosius (pelkininkų ir pievininkų) kaimus. Neseniai išėjusi Martyno Purvino knyga „Mažosios Lietuvos etnografiniai kaimai“ pateikia dar daugiau žinių apie šiame krašte kažkada klestėjusias gyvenvietes, kurios dabar ne tik laiko, bet ir naujųjų jų gyventojų suniokotos ar gerokai apleistos.

Pelkės – svarbi ir unikali gamtos dalis. Daugiau nei 10 tūkstančių metų besiformuodamos šios gamtinės buveinės sukaupė ir iki šiol saugo milžiniškus kiekius energijos. Be gausių gamtos išteklių pelkės suteikia „namus“ gausybei retų, įdomių augalų ir gyvūnų rūšių.

Vasario 2 dieną pasaulyje minima Tarptautinė pelkėtų vietovių diena. Ypač vertingos Nemuno deltos regioniniame parke gamtiniu požiūriu yra deltinės aukštapelkės, vienintelės tokio tipo Lietuvoje, sudarančios sąlygas rečiausioms augalų bendrijoms.

Krašto istorija liudija, kad 1807 m. Prūsijoje panaikinus baudžiavą Mažojoje Lietuvoje bežemiai ieškojo galimybių įsikurti savarankiškai. Išlaisvintiems kaimiečiams valdžia sudarė sąlygas kurti sodybas bei gyvenvietes pelkėse ir įsisavinant iki tol dar neapgyventus plotus. Taip daugybė žmonių  įsikūrė sparčiai sausintoje Nemuno deltoje. Tad nuo XIX a. Nemuno delta buvo labai tankiai apgyvendintas kraštas. Naujakuriai už nedidelę sumą pelkėje išsinuomodavo žemės rėželius. Kolonistai kasė durpes ir išdžiovintas veždavo parduoti į aplinkinius miestus, augino bulves.

Taip susiformavo pelkininkų gyvenvietės – kolonijos su kelių gatvių tinklu, mokyklomis. Žemių sklypai kolonistams  nuomoti įvairiam laikui: 12, 18, 22 ar 24 metams. Nuomos taisyklėse buvo numatytos kolonistų, kolonijos prievolės bei papildomos rinkliavos keliams, mokykloms, neturtėliams ir kitiems.

Dabartinio Nemuno deltos regioninio parko teritorijoje buvo įsikūrusios keturios pelkininkų kolonijos: Aukštumalos pelkėje – buvę Aukštumalos, Vabalų, Naujųjų Rugulių kaimai bei dalis Šyšgirių, Lapalių kaimų sodybos.

Aukštumalos pelkė dar XIX a. pabaigoje susilaukė mokslininkų dėmesio. 1898-1900 metais ją tyrinėjo vokiečių mokslininkas botanikas Karlas Albertas Vėberis (C.A.Weber). Nuo XIX a. pabaigos šalia esančiuose Traksėdžiuose pradėjo veikti fabrikas, apdirbantis iš Aukštumalos pelkės durpyno kasamas durpes. 1820 m. pradėtas pelkės sausinimas, iškasti trys kanalai.

Kita kolonija buvo Žalgirių–Rupkalvių pelkėje. Jai priklausė buvę Žalgirių (Bismarko) ir Juodkrantės kaimai. Kolonija pavadinta Bismarku (Bismarck), tuometinio Prūsijos vadovo ir Vokietijos imperijos įkūrėjo Oto fon Bismarko garbei. 1923 m. pavadinimas pakeistas į Žalgirius, 1939–1945 m. vėl grąžintas pirmasis pavadinimas.

Medžioklės pelkėje, netoli Nemuno deltos, tarp Paleičių ir Šakūnėlių aukštumų, netoli Tatamiškių, buvo įsikūręs Medžioklės pelkės kaimas. Johanas Zembrickis knygoje „Šilokarčemos apskrities istorija“ mini, jog Medžioklės pelkė buvo viena iš mažesniųjų Šilokarčemos apskrities kolonijų. Tuo metu Gumbinės valdžia leisdavo ten nuomotis 1 ha sklypelius.

Berštų pelkėje buvo Paleičių, Andrulių, Šilininkų ir kitų kaimų sodybos. Berštų botaninis-zoologinis draustinis apima Berštų mišką.

Straipsnyje pateikti žmonių, gyvenusių Šilutės apylinkėse, atsiminimai supažindina su varginančia jų buitimi, su begaliniu atsidavimu ir drąsa kovojant su potvynių padariniais. Pasakojimai versti iš „Memeler Dampfboot“ įvairių laikų laikraščių.

Gyvenimas  Medžioklės  pelkėje

Erich Karschies

Kaimas įsikūrė Šilutės apskrity, 4 km nuo Sausgalvių, tarp Rusnės ir Leitės žemupių. Pelkė buvo apjuosta keliais, suskirstyta  į kelias dešimtis sklypų – siaurų rėžių. Kaimų žmonės taip pat turėjo savo rėžius. Buvo kasamos durpės, nusausintuose pakraščiuose įrengtos pievos. Čia veisėsi daug žvėrių, gausiai perėjo paukščiai. Iki 1890 metų čia jau gyveno 42 šeimos, o XX a. pradžioje  jau buvo susiformavęs kaimas – 1905 m. jame užrašyta 312 žmonių.

Apie 1865 metus Medžioklės pelkėje pradėjo kurtis gyventojai. Pastatai buvo pradėti statyti pelkės šiaurinėje ir rytinėje dalyje. 1888 metais per pelkę buvo nutiesta gatvė, kurios abiejose pusėse pastatyta 14 namų. Po kurio laiko kolonijoje atsirado 65 sodybos.

Gyvenimas čia nebuvo lengvas. Mažažemiai galėjo statytis tik mažus medinius pastatus. Dėl aukšto gruntinio vandens lygio gyventojai neturėjo rūsių. Medinių pastatų apačią dervuodavo, tuo apsaugodami pastatą  nuo greito supuvimo. Pavasarį  ir rudenį  kaimas tapdavo tarsi sala – iš visų pusių jį apsemdavo vanduo. Mums, vaikams, tai patikdavo, nes nereikėjo lankyti mokyklos. Taigi, potvynis buvo šių neturtingų gyventojų didžiulė našta.

Mokykla

Po kiek laiko kolonijoje buvo nutarta pradėti statyti mokyklą. Bet kaip? Juk maži mediniai nameliai per daugelį metų smego žemyn. Tad masyviam mokyklos pastatui reikėjo panaudoti minkštą durpių žemę. Tačiau šis dirvožemis nepajėgus išlaikyti sunkaus pastato. Ši kliūtis buvo pašalinta. Po ilgų parengiamųjų darbų 1897 m. statyba buvo pradėta. Kad didelis mokyklos pastatas išliktų stabilus ir tvirtai stovėtų, tam reikėjo įkalti polius. Buvo paruošta aikštelė, kurioje į vandenį  suleista 170 alksninių baslių. Iš pradžių jie į vandenį buvo įkalti kas šešis metrus. Po kiek laiko paaiškėjo, kad pakilęs potvynio vanduo išjudins baslius. Tai suprato statybos rangovas Renkvicas. Baslius teko įkalti dar kas 3-4 metrus.

1898 m. mokyklos kompleksas buvo baigtas. Jį sudarė gyvenamasis namas, tvartai, rūsys. Visa teritorija buvo aptverta. Tačiau tuo vargai nesibaigė – svarbiausia buvo saugoti pastatus nuo sunykimo. Potvyniai ir drėgnas oras vargino bei kėlė daug rūpesčių.  Priplėkęs oras vasarą, šalti kambariai žiemą, durpių likučiai ant batų padų – visa tai reikalavo papildomų lėšų. Kas dveji metai reikėjo atnaujinti krosnis, tačiau klasėse būdavo tik 6-7 laipsniai šilumos.

Pats didžiausias rūpestis – geriamasis vanduo. Ilgą laiką vanduo buvo gabenamas iš netoliese esančio Krakiškių dvaro. Tačiau tai buvo brangus malonumas, tad galų gale teko grįžti prie „neprilygstamo“ griovių vandens. Tad mokyklos kieme įrengiamas cementinis šulinys, pastatyta pompa, įtaisyti filtrai.

1898 m. vasario 1 d. į Medžioklės pelkę atvyko pirmasis mokytojas Krameris (Kramer). Gegužės mėnesį jis pradėjo pamokas. Dabar kaimo gyventojai galėjo atsikvėpti – jiems nereikėjo vaikų leisti į gretimą Paleičių mokyklą. Jie galėjo džiaugsmingai eiti į darbą ir užsidirbti.

Užimtumas

Kiekvienas kolonijos gyventojas turėjo vieną ar tris karves, keletą kiaulių. Tačiau nėra taisyklės be išimčių. Kai kas ir nieko neturėjo. Kiti sumaniai rišo šluotas ir pynė krepšius, gluosnių šakelių  kilimėlius. Kai kuriuos gaminius jie parduodavo Šilutės (Šilokarčemos), Rusnės ir kituose turguose. Kaimo stalius gamino baldus, batsiuvys kalė batams padus ir siuvo batus. Du stogdengiai nuolat  buvo samdomi taisyti stogus, o kalvis taip pat turėjo nemažai darbo.

Žinoma, kaime buvo daug žvejų. Jie įdirbdavo savo sklypus, tačiau pagrindinis jų užsiėmimas buvo žvejyba. Pavasarį ir rudenį daugelis kolonistų žvejojo užtvindytose pievose. Jie buvo vadinami „virtuvės žvejai“, nors daugelis jų stengėsi parduoti keletą kilogramų žuvies.

Potvynis

Medžioklės pelkės kolonija dažnai buvo atkirsta nuo išorinio pasaulio. Todėl labai dažnai gyventojai pasikliaudavo tik savimi. Jie taip buvo įpratę gyventi. Pavasarį ir rudenį potvynio metu  kolonija tapdavo sala. Buvo skelbiami įvairūs nurodymai, kaip elgtis potvynio metu.

Dirvožemio pagrindą sudarė durpės, todėl gyventojai mokėjo ją įdirbti. Tačiau kilęs potvynis dažnai sunaikindavo kolonistų darbo vaisius. Visi rugių laukai būdavo sunaikinti ledo lyčių. Liūdnai atrodydavo bulvės, išgulėjusios ilgą laiką rūsių vandenyje. Kai kurie žvejų laiveliai nesugebėdavo grįžti atgalios pagal pažymėtas rodykles. Potvynio vanduo neaplenkdavo netgi kapinių. Įsisiautėjęs vanduo išnešdavo karstus iš kapinių. Tik atsitiktinumo dėka jie galėjo būti pastebėti ir išsaugoti. Gyventojai taip pat patirdavo daug išgąsčio ir baimės dėl savo gyvybės.

1906 metais kilo didelis potvynis. Per triukšmingą vėją girdėdavosi pagalbos šauksmai. Ant stogų matėsi plevenančios pagalbos vėliavos. Drąsūs vyrai, nebodami šalčio ir vėjo, nugalėję baimę, nešė sušalusius žmones į mokyklos pastatą. Gyvuliai buvo gaudomi tvartuose ir daržinėse. Juos taip pat gabendavo į mokyklą. Mokytojo kambaryje apsistodavo apie 150 žmonių, o pačioje mokykloje stovėjo 30 gyvulių.

Garbūs svečiai

Potvynis dažnai sugriaudavo viską, ką Medžioklės pelkės gyventojai ilgus metus statė ir puoselėjo. Todėl  Vyriausybės tikslingas požiūris ir rūpestis teikė vilčių ir energijos kolonistams  toliau vystytis ir klestėti. Dažnai krašto administracijos atstovas atvykdavo ir viskuo domėdavosi.

1898 m.gegužę, mokyklos atidarymo proga, kolonijoje apsilankė garbus svečias – kultūros ministras dr.Bosse. Jį lydėjo taip pat ne mažiau garbingi svečiai: grafas Bismarck, ministerijos inspektorius Kugler, apskrities mokyklų inspektorius Kukat, mokyklų ir vyriausybės patarėjas Suvy, superintendentas Struck, apskrities prezidentas Heget, apskrities vyriausybės tarėjas Lynker.  Svečių sutikimui buvo pasiruošta. Mokyklą puošė berželiai ir vainikai, vėjyje plazdėjo keturios vėliavos, prieš mokyklą įrengti „garbės varteliai“, papuošti vėliavėlėmis. Prie įėjimo į mokyklą  išsirikiavę dešinėje stovėjo mokiniai ir mokyklos vadovybė, kairėje – Šakūnėlių parapijos mokytojai su vietos inspektoriumi. Keturi ekipažai atvežė aukštus svečius. Kultūros ministrui buvo įteiktas vainikas, nupintas iš šviežių viržių. Mokinė Ana visų vardu dėkojo svečiams už gyventojams rodomą dėmesį.

Didieji užtvindymai

Hannelore Patzelt-Hennig

Šilininkai – kaimas Šilutės apskrityje, dešiniajame Rusnės upės krante, piečiau Berštpelkės. Nuo 1923 m. priklausė Plaškių parapijai (1785 m. minimi Didieji ir Mažieji Šilininkai). Mokyklinio amžiaus vaikai lankė pradinę mokyklą, esančią už kelių kilometrų buvusiuose Andriuliuose. Tik 1937 m. Šilininkuose atidaryta privati lietuvių mokykla, kuri veikė iki 1939 metų.

Tai buvo Velykų šventės. Tėvas buvo išėjęs, tačiau netoli, nes jį sulaikė gausiai srūvantis potvynio vanduo. Apie 20 metrų nuo mūsų namų jau tyvuliavo vanduo. Mūsų sodyba, stovinti 16 metrų nuo pylimo, nebuvo apsaugota. Mano tėvas stovėjo ir stebėjo vandens lygį. Norėdamas patekti į namus, turėjo įveikti vandenį.

Naktį staiga išgirdau per miegus šūksnį: „Vanduo!“.  Prieš mane stovėjo išsigandęs tėvas. Jis greitai išbėgo į tvartą. Mieguista mačiau per grindis besisunkiantį vandenį. Mano mama taip pat puolė į tvartus padėti tėvui gelbėti gyvulius, stovinčius iki kelių vandenyje.  Jie greitai nupjovė virves ir išvedė gyvulius į kiemą. Kadangi kiemas buvo iš visų pusių apsemtas, galvijus teko plukdyti į sausumą. Atplaukę kaimynai su valtelėmis plukdė arklius, karves ir kiaules į aukštesnę vietą. Mes su seserimi sėdėjome ant kėdžių, sukėlusios kojas ant stalo. Įėjęs tėvas mus po vieną nunešė į valtį ir nuplukdė į saugią vietą.

Po kiek laiko tėvas nusprendė išbandyti laimę ir patekti į paliktus namus, nors aplink plūduriavo bauginančios ledo lytys. Laimei, jam pavyko pasiekti namus. Su irklu jis išdaužė langą ir valtimi įplaukė į kambarius. Tada su kabliu jis bandė įtraukti lovą į valtį. Valtis pirmagaliu kilo ir siūbavo. Bet lovos rėmas buvo sužvejotas. Kambaryje plaukiojo komoda, spinta su drabužiais. Velykų pyragai, išpurtę nuo vandens, buvo išgelbėti, tačiau nevalgomi…

Mano tėvas nemiegojo. Pasiėmęs žibintą vis stebėjo vandens lygį. Jis stovėjo ir žiūrėjo į tamsą. Tolumoje matėsi mūsų namas. Tėvas klausėsi įdėmiai, ar neišgirs plaukiančių ledo lyčių garso. Jis baiminosi dėl namo. Grįžo jis ryte – namas vis dar stovėjo, bet buvo nugriuvęs plytų kaminas ir dalis stogo.

Po pietų pasirodė didelė ledo lytis. Ji judėjo lėtai, bet nesustabdomai link mūsų namų. Lytis pasiekė ganyklą ir tęsė kelionę toliau. Pasiekusi sodo tvorą, nulaužė keletą obelų ir atsidūrė netoli sodybos. Prieš sodybą augo du beržai ir eglė. Vandens srautas nešė lytį link beržų, kliudė jų šakų vainikus. Srovė, lėtai stumdama ledo lytį ir krūvą žemių, užkliuvo už beržų kamienų. Ji skilo. Srovė sumažėjo ir namas buvo išgelbėtas!

Vakare vanduo užtvindė ir kaimyno, pas kurį buvome apsistoję, tvartus. Netrukus vanduo pasiekė ir pylimus. Kitą dieną vanduo jau liejosi per užtvanką. Po kelių dienų tėvas su kaimynu nebematė nedidelio miškelio, kuris augo netoliese. Jis buvo dingęs.

Užtvanka buvo trijose vietose pralaužta. Nors vandens lygis per keletą valandų sumažėjo, tačiau milžiniška vandens masė užliejo Mažuosius Šilininkus, Girininkus ir Šakūnėlius.

Po keturiolikos dienų mes grįžome į savo namus. Namai atrodė niūriai. Kambariuose gulėjo krūvos molio ir žemių, į kuriuos įkritę matėsi stalo įrankiai. Viską reikėjo išvalyti ir išnešti. Apie metrą molio tėvas išnešė pintinėmis. Mama apsidžiaugė namuose radusi kiaušinių, bet dar didesnis džiaugsmas apėmė, jog jie buvo nesugedę…

Apie tris savaites po Velykų kaimuose dar buvo jaučiamas pavojus. Bet pagaliau potvynis pasibaigė, gyvenimas grįžo į įprastas vėžes. Prie užtvankos mes matėme daug žmonių, kurie taisė ledo lyčių padarytą žalą.