Alvydas ŠLEPIKAS
Ištraukos

Ji sako: visa tai iškyla kaip iš miglos. Žmonės ir įvykiai apsupti vėjo nešamo sniego ar tyloje tvyrančio rūko. Viskas nutolę, tačiau nepamiršta. Vienos detalės ryškesnės, kitos jau prarastos tarsi blunkančioje nuotraukoje. Laikas ir užmarštis užnešė viską sniegu ir smėliu, krauju ir drumzlinu vandeniu.
Žmonės pasirodo tarytum iš rūko, iš speigo, iš ūkanotos žiemos, sujuoduoja, meta šešėlį ant karo sutremptos, kraujo prisigėrusios žemės ir išnyksta. Pasirodo tik epizodui, vienam, trumpam atminties blyksniui, ar keletui punktyriškų istorijos taškų, išsivarsčiusių nebūtinai chronologiškai:
štai užrašas plakate, vos persikėlus per Nemuną: ,,Raudonosios Armijos Kary! Priešais tave -fašistinio žvėries irštva“,
štai rusų kareiviai, apsikarstę grobiu – sieniniais laikrodžiais, užuolaidomis, sidabrinėmis lėkštėmis;
štai moters kūnas be galvos, prikaltas prie sienos;
štai minia išbadėjusių žmonių, draskančių kritusį vandenvežio kuiną;
štai motina su vaikais, einanti tiesiai į ledonešiu grumantį Nemuną, panyranti srovėje be jokios išraiškos, be jokios minties, tarsi nusiskandinti būtų paprasta ir kasdieniška;
štai lavonai, kuriuos išneša upės – pajuodusius ir išpurtusius – be vardų, be pavardžių;
štai išdraskyti kapai;
štai išsprogdinti bažnyčių griuvėsiai;
štai brošiūros, dalijamos sovietų kariams, rusiškai raginančios: „Žudyk visus vokiečius, taip pat jų vaikus. Nėra nekaltų vokiečių. Imk jų turtą, imk jų moteris. Tai tavo teisė, tai tavo grobis“;
štai motinos, keičiančios, parduodančios savo vaikus lietuvių ūkininkams už bulves, miltus, už maistą, kad kiti vaikai išgyventų;
štai kareiviai, girti ir besijuokiantys, šaudantys pramogai paukščius, paskui jau žmones – taip pat linksmai ir beprasmiškai, net nesusimąstydami, – karo metai išdegino juos tarsi molį aukštakrosnėse;
štai moterys, užkasančios tranšėjas, mirštančias iš bado ir nuovargio;
štai vaikai, sprogdinantys karo paliktus sviedinius;
štai vilkai, įpratę ėsti žmogieną;
štai šuo su juoda žmogaus plaštaka dantyse;
štai mirtis ir lavonai;
štai atkilėliai, kolonistai, naikinantys viską, kas dar yra likę – bažnyčias, pilis, kapines, melioracijos sistemas, ganyklų užtvaras;
štai tušti ir nykūs laukai, kuriuose pasiklysta net vėjas, nerasdamas pažįstamo kelio tarp griuvėsių ir dykviečių;
štai pokario Prūsija, sutrypta, išprievartauta, sušaudyta.

Tartum iš tamsos, tarytum šešėlių ir šviesos žaismas, tarytum juodai baltas kinas pasirodo praeities atskalos: 1946 metai.
Žiema.
Šalta ir siaubinga pokario žiema, nykos metas.
Tiltas kybo tarp dangaus ir žemės, virš užšalusio Nemuno, kuriuo tarsi greitkeliu vėjas neša sniego dulkes, kai kur juoduoja ledas, balzganas tartum marmuras. Šalta, virš dvidešimties laipsnių pagal Celsijų.
Metalinių konstrukcijų daug, jos susikryžiavusios it neaiškus tinklas, tarp jų gijų švilpia vėjas. Tiltas metalinis, tvirtas, staugiantis ir dainuojantis vėtrų dainas.
Kartu su vėju girdėti ir keista, rytietiška kareivio daina.
Pro tilto metalą tolumoje matyti kažkokie judantys tamsūs taškeliai.
Ant tilto konstrukcijų priklijuota plakatų, skelbimų, laikraščių, skelbiančių pergalę, raginančių nesigailėti, žudyti, perspėjančių apie būtinybę turėti karinės vadovybės leidimą.
Vieno plakato kraštas atplyšęs, jis virpa vėjyje. Ilgesinga daina garsėja.
Ant tilto – du sargybiniai kareiviai: dainuojantis azijietis ir rusas. Rusas degasi suktinę, bet vėjas gesina degtukus, jis pyksta. Jį erzina ir siauraakio daina.
Judantys aname krante tamsūs taškeliai dabar jau arčiau – tai vokiečių vaikai, bandantys ledu pereiti per Nemuną. Jų kokie septyni…
Rusas neištveria:
- Blet‘, užsikimšk tu, čiurka.
Azijietis šypteli, kurį laiką patyli, tyliai sako: čiurka, čiurka, pats tu čiurka.
Vėjas švilpia, o tėvynė toli, suktinė suplyšta, degtukas sulūžta sugrubusiose rankose.
Azijietis nusijuokia:
- Ei, Ivanai…
- Aš ne Ivanas, aš Jevgenijus, Ženia aš.
- Žiūrėk, Ivanai, volkietukas bėgti…
Vokiečių vaikai kaip kurapkos bėga ledu, pora mažesnių atsilikę kiek tolėliau.
Rusas kareivis šaukia: „Stok, atgal, stok, klausyt komandos, stot, fašistinės kiaulės“, bet tiltas aukštas, sargybinio balsą užgožia vėjas, vaikai bėga toliau, jie mato besiskeryčiojantį ant tilto žmogų, tik nesupranta to kareivio kalbos.
- Ei, Ivanai…
- Aš ne Ivanas, čiurka tu…
- Jie ant tavęs dėti pimpalą, Ivanai…
- Užmušiu tave…
- Raminkis kvaily…
Rusas ima granatą, ištraukia žiedą ir sviedžia į vaikų pulkelį. Abu kareiviai pritupia, slėpdamiesi nuo atsitiktinių skeveldrų, nugriaudi galingas sprogimas.
Išsisklaido sprogimo sukelta migla:
po sprogimo atsiradusioje eketėje kapanojasi, stengiasi išlipti vaikas, šalta, kyla garas iš vandens. Kiti vaikai bėga atgal, bandydami pabėgt nuo mirties.
Sprogimui nurimus, visiškoje tyloje girdėti keistas garsas, primenantis priešmirtinį žvėries balsą -  aukštą ir begalinį: anas vaikas stipriai sužeistas, jis keistai sukasi ant nugaros, spirdamasis makaluojančiomis kojomis į ledą, tai iš jo eina šis klyksmas. Sužeistajam besisukant iš po jo srūva kraujas, nudažydamas vis didesnį sniego ir ledo plotą: spalvota dėmė baltai juodame pasaulyje.
Tarp sužeistojo ir kito, eketėje besikapanojančio vaiko, stovi mirtinai išsigandęs kokių šešerių metų bamblys. Atrodo suakmenėjęs, kojos neklauso, jį kiaurai veria sužeistojo cypimas. Akyse – siaubas.
Šį vaiką vėliau atpažinsime – tai mažasis Hanselis.
Azijietis pakelia šautuvą, nusitaiko ir šauna. Klyksmas nutyla, sužeistasis nebejuda. Hanselis tarsi atbunda ir kažką šaukdamas pasileidžia bėgti, bet bėga jis ne į krantą, o kažkur tolyn upės ledu.
Pavymui pasigirsta dar pora šūvių, bet Hanselis vis tiek bėga.
Nepataikęs į bėgantį, galvą kraipo azijietis kareivis.
Eketėje iš paskutiniųjų kapanojasi vaikas.
Rusų kareivis nusispjauna ir žiūri į mažutį, žemai upėje vos besikapanojantį berniuką.
Vaiko galva panyra, dar laikosi už ledo ranka, pagaliau ir ji pranyksta ledo ir vandens košėje.
Rusų kareivis pagaliau prisidega suktinę.
Švilpia vėjas.
Vėl pasigirsta liūdna, laukinė daina.

Renatė lieka viena su senosios moteriškės lavonu. Ji nelabai bijo mirties, nes matė ne vieną mirusį, žuvusį žmogų, tačiau ji bijo tamsos.
O senis vis nepareina.
Jai ima vaidentis kažkokie šešėliai ir žvėrys, pasigirsta keisti garsai – trinksi langinės, kamine švilpia vėjas, tolumoj kažkas lyg kaukia.
Renatė, kad būtų drąsiau, įsilipa pas mirusiąją į lovą, prisiglaudžia prie jos ir tyliai niūniuoja, save drąsindama. Užmiega.
Renatės sapnas, kuriame ji vėl su mama, vėl vasara, tačiau užslenka šešėlis ir ji pažįsta tėvą, sako, tėti, tačiau staiga pastebi, kad tėvas yra be galvos.
Renatė atsibunda pažadinta žmonių, atėjusių į jų namus, gal Rapolas įuos pakvietė, o gal ir ne… Žmonės stebisi, kad mergaitė miega su numirėle.
Renatė stebi, kas vyksta – kažkas dega žvakę.
Pasirodo Rapolas, jis išvaro Renatę, nes dabar žmonos nėra, nebėra kam jos užstoti.
Renatė eina viena tuščiu keliu.