Rasvita KUNDROTAITĖ

Apie poetę Birutę Lengvenienę ne viename interneto tinklalapyje galima rasti tokią ar panašią informaciją: „Birutė Toleikytė–Lengvenienė gimė 1942 m. kovo 7 d. Stemplių kaime, Šilutės rajone. Mokėsi Švėkšnos vidurinėje mokykloje. 1963 m. baigė Kūno kultūros institutą, dirbo Rietavo aukštesniojoje žemės ūkio mokykloje. Birutė Lengvenienė – Lietuvos rašytojų sąjungos narė, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė…“

Šiuos žodžius galima skaityti kaip apie bet kurį kitą žmogų, galima skaityti ir kitaip – kaip apie žmogų, kurį pažinojai, kuris ėjo į tą pačią mokyklą, bėgiojo tais pačiais Švėkšnos parko takeliais, lankė tuos pačius „Tėviškės“ draugijos renginius… Ir tuomet prieš akis iškyla besišypsantis veidas, pilnos džiugesio akys, žmogiška meilė ir dėmesys šalia esančiam.

Negalėjau nepacituoti taikliai poetę apibūdinančių žodžių, kuriuos Žemaitijos kolegijos bendruomenės vardu 2010 m. gruodžio 9 d. nekrologe rašė Danutė ir Jonas Bačinskai: „Jautri ir trapi, giliai ir gailiai pergyvenanti dėl nuoskaudų sau, o dar labiau dėl nuoskaudų kitiems. Tik dėl kitų kildavo į kovą, o dėl savęs – užsisklęsdavo, tarsi išeidavo kaip sakė: „voverių ganyti“. Bet, kaip ir visada būna, debesims praėjus švysteli saulė – ir nuotaika kita. Birutė jau – aštrialiežuvė, spindinti akimis ir posakiais, mylinti ir mylima, nepralenkiama vakaronių vedėja, kolektyvo siela, akys ir ausys, tikroji teisybės gynėja.“

Mano pažintis su B.Lengveniene buvo prieš gerą dešimtį metų. Tada dirbau „Šilokarčemos“ redakcijoje Šilutėje, kartais parašydavau vieną kitą straipsnelį iš Švėkšnos gyvenimo. Kaip tik vienas laikraščio puslapis (jis vadinosi „Trys kertės“) buvo skirtas moterims. Man tuomet labai imponavo B.Lengvenienė, buvo įdomu susitikti su poete. Be abejo, baiminausi, kad gali nepasisekti. Bet interviu pavyko puikiai, likau sužavėta laisvo bendravimo, sveiko humoro, paprastumo.

Vėliau visą gyvenimą lydėjo susitikimai su poete – tiesiogiai ar skaitant jos kūrybą. Galvodavau, eilėraščiuose taip kalba moters gyvenimiška patirtis, žmogiški jausmai, skausmas, meilė gamtai, tėviškei, žmogui, gyvenimui.

Taip, Birutė – kraštietė, Švėkšnos pasididžiavimas. Jei niekas nesutrukdydavo, tai nė vienas kultūrinis renginys, pasisėdėjimas nevykdavo be jos. Visi ją pažinojo, švėkšniškiai išleistas knygas bemat išpirkdavo ir laukdavo naujų, mokiniai konkursuose deklamuodavo jos eiles. Net vilnietis Aleksas su Birutės eilėraščiu sugebėjo laimėti aštuntokų konkursą…

„Sportas buvo pirmoji Birutės meilė, antroji – vyras Petras ir trečioji – literatūra. Birutė visada buvo kovotoja – mokykloje bėgo, šoko į aukštį, mėtė ietį ir stumdė rutulį, o vėliau visą gyvenimą mokė kitus: treniravo, važiavo iš varžybų į varžybas. Švėkšniškiams parašė tris sportinius eilėraščius – vieną savo mokytojui Medardui, vieną šuolininkams į aukštį ir visiems, ginantiems sportinę garbę“, – prisiminimais pasidalijo poetės bičiulė, mokytoja Zita Urmulevičienė ir žemaitiškai pacitavo: „Po šimtą kartų bėgom ratu rataas par parka medžių aliejis vėsis, / I gaudydami paskutinį kvapą už Šviekšnas garbę meldėmės visi.“

Daugelis pažinojusių poetę prisidėtų prie mokytojos Zitos žodžių: „Neužmiršome Birutės – jos darbo kambaryje įrengtame muziejuje rasime ir pagyrimo raštus, ir medalius, ir knygas, ir lankytojų pasisakymus. Sveikina, Birute, su gimtadieniu Tave rietaviškiai, vilniečiai, švėkšniškiai. Tavo mintys ir žodžiai gyvena toliau…“

Zitos Urmulevičienės nuotraukos.