Egidijus BACEVIČIUS

Pamario sakmė apie gyvačių išvarymą

Įdomus įspaudas apie tikrus ir menamus Muižės dvaro gamtinės apsupties ypatumus išlikęs rašytiniuose šaltiniuose. Apie Muižės dvaro sodą išlikusi sakmė „Gyvačių išvarytojas“ (der Schlangenbanner). Sakmė, byloja prierašas, pirmą kartą skelbta 1878 m. rinkinyje „Lietuvių sakmės“ (Littauische Sagen) Karaliaučiaus istorijos-kultūros žurnale Altpreussische Monatsschrift. Nežinomomis aplinkybėmis buvo užrašyta miesto literatūros ratelio nario A[august]. G[eorg]. Langkusch iš Kalnininkų (vok. k. Kalleningken), netoli Pagrūbių Šilutės apskrityje. Manoma, šiame bažnytkaimyje gyveno pateikėjo seneliai.

Yra žinoma, kad sakmė apie gyvates pakartotinai perspausdinta 1936 m. Klaipėdos miesto laikraščio Memeler Dampfboot skyrelyje kraštotyrai „Klaipėdos krašto sakmės“ (Sagen aus dem Memelgebiet). Sutapo, kad beveik nežinomas sakmių rinkinys aptiktas 2011 m. balandžio pabaigoje, t.y. pažymint 215-ąsias E. W.Berbomo gimimo sukaktuves. Tai lyg rašytinis atminimas apie Pamario tautosakos ir žodyno rinkėją, paliudijimas apie iš gyventojų atminties užmarštin nugrimzdusį „Muižės lietuvį“, šiuokart jau kaip sakmės veikėją.

Gyvačių išvarymas iš Muižės sodo
Ištrauka

Kadaise vyriausiojo žvejybos meistro B(eerbohm‘o) F(eilenhoff‘e) dvaro sode prisiveisė nesuskaičiuojama gausybė gyvačių. Šių gyvių niekaip nebuvo galima apsiginti. Tam, kuris padės jų atsikratyti B(eerbohm‘as) siūlė šimto Talerių atlygį. Tačiau niekam nepavykę. Galiausiai pagelbėti pasiprašė perbėgėlis iš Rusijos (Didžiosios Lietuvos. – E. B. past.). Sakėsi norįs savo gebėjimus parodyti. Valstietis su B(eerbom‘u) nuėjo į sodą, išsitraukė mažą švilpynę ir ėmęs groti. Pradžioje sklido lėta ir švelni melodija, ją keitė spigūs pratįsi švilpavimai, ar vos girdimas garsas. Gyvatės ėmusios telktis į būrį ir sekusios iš paskos. Taip jiems beeinant pusiaukelėje gyvačių kerėtojas kalbėjo: „Gerai, išvesiu aš gyvates, išskyrus patį Gyvačių karalių, kuris čia turįs pasilikti, prieš jį aš neturįs galios“. Taip ėjo toliau vis tūtuodamas, o gyvatės, kaip užburtos rangėsi pavymui ir sekė iš paskos. Galiausiai, pasiekęs marių pakrantę, kerėtojas įlipo į valtį ir nusiyrė į priekį, o gyvatės šliaužė tolyn, bandė plaukti, kol pražuvo marių vandenyse. Taip Muižės sode gyvatės buvo išnaikintos, o kerėtojas pasiprašė tik penkiasdešimties Talerių atlygio.

Sakmė šiandienos skaitytojui kelia nemažai klausimų. Gyvačių išviliojimas grojant dūdele yra plačiai Europoje paplitęs vaizdinys, vienok, retas ir kol kas vienintelis pamaryje. Vakarų Lietuvos sakmėse apie gyvačių išvarymus ypatybė yra ta, kad gyvačių išvarytojas/ kerėtojas paprastai būdavęs kito tikėjimo, svečias iš kitos šalies, kitatautis, šiaip ar taip žmogus, gaubiamas nekokios šlovės, neretai ir vardas buvęs neigiamos prasmės. Manyta, kad antgamtinių ypatybių ir gebėjimą burti turi kitatikiai (šiuo atveju liuteronų akimis – matyt, katalikui iš Didžiosios Lietuvos).

Išprusę sakmių žinovai nesunkiai atseks, kad minėta pamario sakmė yra Viduramžių Vokietijos ir Prancūzijos sakmės „Hamelno miesto žiurkių išviliotojas“ (Rattenfänger von Hamelin) atitikmuo. Sakmėse panašūs siekiai ir gyvačių išviliojimo būdas. Pamario sakmėje pabaiga laiminga, čia nėra kerštingo poelgio, būdingo Viduramžių sakmėms. Pasakojama, kad Hameln‘o miesto gyventojams žiurkių išviliotojas, kaip bausmę už neišmokėtą atlygį už žiurkių išvarymą, paslaptingais dūdelės garsais apžavėjęs miesto vaikus ir visus išsivedęs (t.y. pagrobęs ateitį).

Pastebėtina, kad gyvačių būta gausu Kintų apylinkių šlapvietėse ir žemapelkėse. Muižės sodą supo drėgnos lankos ir tai buvęs lyg savotiškas „gyvatynas“. Aplinkiniuose krūmynuose ir patvartėse buvo gausu geltonskruosčių žalčių (Natrix natrix Linnaeus, 1758), gretimos Aukštumalos pelkės kemsynuose neretos paprastosios angys (marguolės) (Vipera berus Linnaeus, 1758). Nutikdavo, kad ūkininkai jų parsiveždavo kartu su šienu, o per sausmetį, išdžiūvus pelkėms, gyvatės išplisdavo po apylinkes, atsirasdavo ten, kur anksčiau nepastebėtos. Sakmė „Gyvačių išvarytojas“ – vienas iš bandymų apsakyti gyventojų siekį, kaip šių šlapviečių gyvių atsikratyti.

Pamario sakmės šiandienos skaitytojui dar mažai atverta praeities tautosakos ir senųjų vaizdinių saugykla. Priminsiu, kad Mažosios Lietuvos sakmės pradėtos rinkti XIX a. I pusėje. Skelbtos barono fon Tėtau (von Tettau) 1837 m. (pakartotinai kartu su J. D.Tėme (J. D. Temme) – 1867 m., Berlyne); vėliau J. G.Grėse (Johann Georg Theodor Grässe) „Prūsijos Valstybės sakmių knygoje“ (Sagenbuch des Preußischen Staats (II Buch)) 1855 ir 1868/71 m. Drezdene; H.Frišbyro (H. Frischbier) 1870 m. skelbta knyga „Rytprūsių prietarai ir užkeikimai“ (Frischbier H., 1870 (Hexenspruch und Zauberbahn. Ein Beitrag zur Geschichte des Aberglaubens in der provinz Preußen, Berlin)).

Ir dar keli pastebėjimai. Sakmė „Gyvačių išvarytojas“ pirmą kartą skelbta praėjus 12-ai metų nuo E.V.Berbomo mirties, ir aštuoneri metai, kai sūnus Vilhelmas Berbomas dvarą ir priklausiusias žemes buvo pardavęs G.Koelba, gyventi persikraustydamas į uošviją Mingėje. Sakmės – savitas praeities atbalsys. Jos skelbtos, kai dienos šviesą jau buvo išvydę pagrindiniai XX a. II pusės lietuvių tautosakos rinkiniai, likus metams Tilžėje buvo įsteigta Lietuvių literatūros draugija.

G.Langkausch‘o surinktos sakmės užrašytos apie 1863 m. ir skelbtos 1878 m., t.y. jau po rinkėjo mirties. 31-os sakmės rinkinys dėl nežinomų priežasčių neįtrauktas į Karaliaučiaus universiteto kalbininko, tautosakos tyrėjo E.Polio (Erich Pohl (1884-1948)) pakartotinai leistą rinktinę „Rytprūsių liaudies sakmės“ (Die Volkssagen Ostpreußens, 1943 m.). Pastaroji sakmių rinktinė į mokslininko akiratį galbūt nebuvo pakliuvusi. Nė vienoje iš žinomų sakmių rinkinių nerasime kiek panašesnio pasakojimo. Pakartotinai sakmė perspausdinta po daugiau nei pusamžio, t.y. 1936 m. laikraštyje Memeler Dampfboot. Šiame leidinyje nuo 1931 m. buvo skelbiamas mėnesinis priedas Klaipėdos krašto kultūrinei-istorinei praeičiai (Die Grenzgarten) su skiltimi „Klaipėdos krašto sakmės“ (Sagen aus dem Memelgebiet).

Yra žinoma, kad vienas pagrindinių skyrelio rengėjų buvo minėtas kraštotyrininkas R.Naujok‘as (Rudolf Naujok (1903-1969)). Vėliau užmario tautosaką skelbė H.Fuchsas (Henry Fuchs). Daugiau smulkmenų apie šią kraštotyrininkų veiklą kol kas nežinoma. Dalis pamario ir užmario sakmių su papildymais, aptarimais ir išnašomis skelbtos rinkinyje “Pamarių sakmės” (sud. D. Kiseliūnaitė, 2010). Sakmė apie Muižės dvarininką ir gyvačių išvarymą kitu kampu atvėrė mažai pažintą dviejų kultūrinių sankirtų Muižės dvaro kultūrinės praeities lauką.