Regina Meškauskienė

Mažosios Lietuvos gyventojų švietimo pradžia susijusi su Reformacija. Švietimas ir mokykla turėjo stiprinti evangelikų liuteronų bažnyčią Prūsijoje.

Pirmąsias mokyklas Prūsijos kunigaikštystėje imtasi steigti XVI amžiuje. Gausėjant gyventojų skaičiui pasirūpinta įsteigti naujų parapijų, prie jų atidaryti mokyklas. Šaltiniuose nurodoma, kad Vilkyškiuose parapijos mokykla įsteigta 1561 m., Rusnėje – 1583 m., 1570 m. – Katyčiuose, 1588 m. – Verdainėje.

Mokyklose vaikus mokė amatininkai, kurie sugebėjo išmokyti religinių tiesų, skaityti katekizmą. Vaikai šiek tiek pramokdavo rašyti. Mokyklų veiklą prižiūrėjo kunigai, o kaimuose – mokyklos precentorius, parapinės protestantų bažnyčios vaikų mokytojas. Reta parapijinė mokykla turėjo atskirą pastatą. Vaikai mokėsi prie bažnyčių buvusiose patalpose ar kunigo name. XVI – XVII a. mokyklas lankė negausus būrys vaikų. Tai sąlygojo ekonominės sąlygos. Manoma, kad iki XVI a. pabaigos Mažojoje Lietuvoje veikė per 50 parapijinių mokyklų.

Kolonizuojant Mažąją Lietuvą XVIII a. buvo labiau susidomėta liaudies švietimu. Daugelį kartų lankydamasis kolonizuojamajame krašte Frydrichas Vilhelmas daug dėmesio skyrė mokyklos steigimui. 1712 m. karaliaus Frydricho I potvarkiu iš kiekvieno mažesnio kaimo vienas vaikas, iš didesnio – du turėjo žiemą mokytis parapijinėje mokykloje. Parapijai priklausė apie 30 – 100 kaimų, tad iki mokyklos buvo gana toli. Dėl to daugelis mokyklų žiemą būdavo tuščios. Įvairių įsakymų raginami gyventojai ėmė leisti vaikus į mokyklas. 1736 m. buvo parengtas mokyklų įstatymas, pagal kurį mokyklų statyba turi rūpintis ir mokytojus išlaikyti vietos gyventojai. Mokslas visiems 7 – 14 metų vaikams buvo privalomas. Buvo įsteigtas 50 000 talerių fondas mokytojams išlaikyti. Tokiu būdu buvo įsteigta Tilžėje mokytojų seminarija. Kaimo šulmistrai, mokydami vaikus religijos tiesų, iš esmės rėmėsi savo pačių žiniomis – geriau ar prasčiau išmoktomis   katekizmo dalimis. Aukštesnės kvalifikacijos mokytojai naudojosi maldų rinkiniais, giesmynais, Biblijos istorijomis. 1736 m. Mažosios Lietuvos mokyklų sąraše minima ir Šilokarčemos mokykla, atskirta nuo parapijinės Verdainės mokyklos. Ji buvo perorganizuota į liaudies mokyklą, atidaryta antroji klasė ir pastatytas pastatas.

Kaimo bendrijoms teko rūpintis mokyklų statybomis. XVIII a. pab. Mažojoje Lietuvoje jau veikė 411 mokyklų. Keliose iš jų mokėsi lietuvių ir vokiečių šeimų vaikai. Prūsijos valdžia nesistengė steigti atskiras mokyklas vietiniams gyventojams ir atėjūnams, nes mišrios sudarė sąlygas asimiliacijai stiprinti.

Mokytojų kvalifikacija nedaug tepakito. Kaimo mokyklose ir toliau dirbo amatininkai. Iš 143 parapijinių mokyklų precentorių, studijavusių universitetuose, tebuvo 110, kiti – savamoksliai, tikriausiai baigę tas pačias mokyklas. Buvo reikalingi specialiai parengti mokytojai. Pradėtos steigti mokytojų seminarijos.

1845 m. paskelbti nauji Prūsijos valstybės Liaudies mokyklos įstatai. Jie detalizavo visuotinio privalomojo mokymo nuostatas, mokyklų darbo taisykles, mokytojų pareigas bei teises. Mokytojus paskiria miestuose – magistras, kaimuose – mokyklą globojantis žemvaldys, paskyrimas derinamas su kunigu. Patikslintas ir privalomojo visuotinio mokymo įstatymas.

1872 m. kaizeris Vilhelmas I pasirašo dokumentą dėl liaudies mokyklos struktūros, mokymo turinio. Buvo mokoma religijos, vokiečių kalbos, skaičiavimo, geometrijos pradmenų, piešimo, istorijos, geografijos, gamtos mokslo, giedojimo, gimnastikos ir rankdarbių. Mokyklos įstatai įtvirtino terminus mokytojas (vietoj šulmistras), liaudies mokykla. Mažojoje Lietuvoje kaimų mokyklos nebuvo didelės, mokytojas čia dirbo su 25 – 30 vaikų.

Mokyklos projektuotos griežto išplanavimo, konkrečiam mokinių skaičiui. Išmūrytos iš raudonų plytų, čerpių stogais jos buvo ne tik gražios, bet ir ilgaamžės. Žinoma, kai kur buvo statomos ir medinės (Paleičių), viena pusė mūrinė, kita – medinė (Didšilių), kai kurios – dviejų aukštų (Kiškių, Mineikių). Tai buvo tipinės vienaklasės bei dviklasės pradinės mokyklos. Atsižvelgiant į mokinių amžių bei žinių lygį, mokymas skirstytas pakopomis – klasėmis. Trečioji klasė – žemesnioji pakopa (apima pirmuosius trejus mokslo metus), antroji klasė – vidurinioji pakopa (ketvirtieji ir penktieji mokslo metai), pirmoji klasė – aukštesnioji  pakopa (šeštuosius, septintuosius ir aštuntuosius).

Siūlome susipažinti su buvusių  Šilutės ir Pagėgių krašto pradžios mokyklų mokinių atsiminimais apie to meto mokytojus, mokyklų kasdienybę, pateiksime pluoštelį dar išlikusių ir jau nebesamų mokyklų pastatų nuotraukų. Šie atsiminimai versti iš „Memeler Damfboot“ laikraščių.

Žemaitkiemio pradinė mokykla

Saugų seniūnijos Žemaitkiemio pradinė mokykla įkurta 1875 m. 1900 m. atidaryta klasė, kurią mokė Karalienės mokytojų seminariją 1897 m. baigęs absolventas Wilhelmas Singeris (gimęs Šilokarčemos apskr. Naujininkų k.). Po Pirmojo pasaulinio karo Žemaitkiemyje mokytojavo Ernstas Gesinskis ir Olingaitis. 1929 m. mokyklą lankė 42 lietuvių ir 10 vokiečių tautybės vaikų. Juos vokiečių kalba mokė mokytojas Gustavas Elmentahleris. 1937 m. mokytojavo Franzas Frenkelis. 1937 m. Žemaitkiemyje įsteigta privati lietuvių mokykla, kurioje dirbo mokytojas Vedleris.
Šioje mokykloje, ant grindų, muziejininkai rado mokymo priemonių, senų eglutės žaisliukų (jais dabar papuošta muziejaus eglutė). Išliko mokyklos pastato autentiškos detalės, lauko tualetai, sporto aikštelė.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Žemaitkiemio mokykla uždaryta.

Barvų pradinė mokykla

Saugų seniūnijoje buvo ir Barvų pradinė mokykla. Ji minima nuo 1737 m. Pirmieji šulmistrai (mokytojai) buvo: 1767 m. – Christianas Nathanelis Leberechtas, 1773 m. – Ritteris, vėliau – Friedrichas Schleusneris, nuo 1792 m. vaikus mokė Liedkė. 1902 m. atidaryta antroji klasė.
Išlikusi Barvų kaimo mokykla nėra tipinis mokyklos pastatas, tikriausiai mokyklai buvo pritaikytas gyvenamasis namas. Mokykla uždaryta 2005 m.

Pageldynai

Meta Tarutis prisimena savo gimtąjį kaimą dešiniajame Gėgės krante, netoli Plaškių ir Pageldynų liaudies mokyklą, kuri buvo įkurta 1887 metais. Iš pradžių viena klasė veikė, įsikūrusi Poeppel namuose, kol buvo pastatytas naujasis mokyklos pastatas. Tai buvo raudonų plytų namas, kuriame įsikūrė dvi klasės ir kambarys mokytojui. Be to, buvo pastatyta klėtis, tvartas ir kiti ūkiniai pastatai. Čia dirbo mokytojai Runkat ir M. Strangalies, pastarasis 1944 m. žuvo.

Skirvytėlės pradinė mokykla

Daniel Mantwill

Rusnės saloje, tarp Pakalnės ir Skirvytės upelių, jau XVI a. įsikūrė keletas gyventojų. Jų daugiau atsirado XIX a. pradžioje. Kaimo pavadinimas kilo nuo Skirvytės upelio pavadinimo. 1853 m. atidaryta pirma klasė, 1884 m. – antra, o 1901 m. – ir trečia klasė. Čia dirbo Karalienės mokytojų seminarijos auklėtiniai: Vaitkaitis, Kurmis, Viljamas Krėžius, Krakaitis, Kanopka ir kiti. Klaipėdos kraštui tapus Lietuvos Respublikos dalimi, vaikus vokiečių kalba mokė Georga Danulis, Kurtas Kusaitis, Michaelis Lukošius, Francas Tešneris  ir kiti.

„Sekmadienio pavakare, pilnu deniu tuščių dėžių ir krepšių, iš Tilžės atplaukė garlaivis „Kaizeris“. Pastebėjau vieną pagyvenusį poną ant denio. Jis vaikštinėjo denyje ir atidžiai stebėjo keleivius. „Jūs ko nors ieškote?“ , – paklausė viena ponia. „O taip, dairausi, gal pamatysiu savo buvusius mokinius. Aš esu mokytojas Maušerningas“, – nuskambėjo atsakymas. „O, tai jūs? Aš esu Ana…“. „Na, tai laba diena, Anhen, kaip gerai, kad tave sutikau. Papasakok, kaip tu gyveni, kaip tau sekasi. Ir papasakok, kaip sekasi kitiems mano buvusiems mokiniams…“.  Tada jie ilgai kalbėjosi apie buvusius mokinius, kuriuos Ana prisiminė. Tai buvo paskutinis mokytojo susitikimas su viena iš buvusių mokinių.

Kai aš, Danielius Mantvilas, atėjau į mokyklą, mane priėmė mokytojai Valatkaitis ir Kurmis. Prisimenu, kaip mokytojai prieš pamokas trumpai sėdėdavo prieangyje ir kalbėdavosi. Taip jų buvo įprasta nuo seno. Valatkaitis rūkydavo savo ilgą pypkę, kurią jis turėdavo rankoje ir klasėje.

Kurmis visada būdavo džiaugsmingai nusiteikęs ir malonus naujokams. Jis dirbo trijose klasėse.

Dėl ilgo ir sąžiningo darbo mokykloje Valatkaitis kaime buvo labai gerbiamas. Jis mokėjo bendrauti ir su vaikais, ir su suaugusiaisiais, dalinosi jausmais ir mokėjo į viską pažvelgti su humoru. Daugeliui mokinių jis sugalvodavo pravardes, bet neužgaulias, o daugiau humoristines. Kai pavasarį vanduo pradėdavo kilti, jis kiekvieną rytą pasirodydavo pamokose apsiavęs ilgus batus ir pranešdavo mums apie potvynį ir jo padarinius. Taip pat jis laidotuvėse skaitydavo gedulingas kalbas ir lietuviškai, ir vokiškai. Mokytojas Valatkaitis čia dirbo iki Pirmojo pasaulinio karo, paskui išėjo į pensiją.

Mokytojas Kanopka buvo subūręs mokinių orkestrą, kurie grodavo atplaukus garlaiviui ir šventadieniais.

1918 m. Brioniškių, Briedžiulių ir Rūkštynkrantės kaimų vaikai pradėjo lankyti Rusnės mokyklą, vaikų sumažėjo, todėl čia Valatkaičio įpėdiniai buvo Lukošius, jį pakeitė Francas Tešneris (jis lietuviškai menkai mokėjo, todėl tėvai nelabai norėjo, kad jis mokytų vaikus). Paskutinysis Skirvytėlės mokytojas buvo  Simaitis. Liko tik paralelė klasė. Mokyklos pastate trumpai veikė vaikų darželis.

Per 30 metų mokyklos gyvavimo laikotarpį pastatas keitėsi du kartus. 1902 metais vyko didysis pastato atnaujinimas. 1929-1930 m. žiemą sudegė senoji mokyklos dalis ir mokytojo gyvenamasis butas.

Rudynų pradinė mokykla

W.Paszehr

1854 m. Rudynų  kaimo gyventojų vaikams buvo atidaryta mokykla, įrengti butai mokytojams. Kieme pastatyti du ūkiniai pastatai (dviračių ir įrankių patalpos), įrengta šulinio pompa. Buvo užveistas sodas. Mokykla stovėjo šalia geležinkelio Tilžė-Klaipėda.

Nuo 1907 m. vaikus mokė mokytojai Fritzas Bretšneideris, vėliau – Jurgis Liūdžiuvaitis, kuris mokė vyresniuosius, ir P.Vaičys. Jo žmona mergaites mokė rankdarbių ir kulinarijos paslapčių.

1926-1927 m. Rudynų mokykloje mokėsi apie 56 vaikai. Iš Lapalių ją lankė 15 berniukų ir 11 mergaičių, iš Rudynų – 9 berniukai ir 11 mergaičių, iš Miestalių – tik vienas berniukas, iš Aukštumalės – 3 berniukai ir 6 mergaitės.

Mokyklos vaikus džiugino sodas, daržas, stovėjo rūsys bulvėms. Dideli medžiai ir alyvų krūmai supo sodą ir saugojo nuo vėjų ir traukinių keliamo triukšmo. Geležinkelis buvo taip arti mokyklos, kad pravažiuojantis traukinys tarnavo kaip signalas, kviečiantis į ilgąją pertrauką. Per šią pertrauką dauguma žaidė sviediniu, šokinėjo per vadinamąjį gimnastikos „ožį“. Didelį džiaugsmą, žinoma, ir triukšmą keldavo žaidimas „Plėšikai ir žandarai“, kuriam tiko krūmynai, augantys prie geležinkelio. Mergaitės dažniausiai žaisdavo sviediniu arba dainuodavo.

Pasitaikydavo ir liūdnų dienų.  Dėl praleistų ir neišmoktų pamokų neklaužadas palikdavo valandą po pamokų. Kadangi mokytojai turėjo žemės sklypus ir juose daug darbo, atsitikdavo taip, kad jie užmiršdavo paliktuosius. Kad nemirtų iš bado, jie išlįsdavo pro klasės langą ir pasukdavo į sodą apsirūpinti sultingais vaisiais. Tad valandos po pamokų nebūdavo tokios sunkios.

Mokyklos pastatas Antrojo pasaulinio karo metu pavirto griuvėsiais.