Ilgą laiką buvo numanoma, kad šalia Šilutės esančiame Macikų lageryje buvo kalinami išsekę, nebegalintys dirbti kaliniai. Šilutės muziejus sulaukė atsiminimų, kurie tai patvirtino. Gydytojas, profesorius Arno Schulze, gyvenantis Vokietijoje, 2009 m. minėjęs 90-ies metų jubiliejų, Šilutės muziejui atsiuntė savo atsiminimų rankraštį. Jame pasakojama, kaip jis 1944 m. spalio mėnesį pabaigęs medicinos studijas buvo pašauktas į Vokietijos kariuomenę vermachtą, kur tarnavo kaip gydytojas iki tol, kai 1945 m. kovo mėnesį Heiligenbeil’e (Vokietija) pateko į Sovietų armijos nelaisvę. Atsiminimai labai išsamūs, tačiau čia pateikiama tik ta dalis, kurioje pasakojama apie Macikų lagerį.

Gydytojo atsiminimuose pasakojama apie darbą Macikų lagerio ligoninėje. Tai pasakojimas kupinas žmogiškos šilumos ir atjautos greta esančiam, taiklūs pastebėjimai atskleidžia žmogiškųjų vertybių svarbą tokiu sunkiu metu. Be to, jo pasakojime nejaučiama neapykantos priešui.

Roza ŠIKŠNIENĖ, Šilutės muziejaus direktorė

Atsikraustymas

„Netrukus buvau įdarbintas lagerio gydytoju specialioje vokiečių karo belaisvių ligoninėje Heilsberge. 1945 metų vasaros pabaigoje visa ligoninė buvo pervežta į Vilnių. 1946 m. pavasarį Vilniaus ir Kauno lagerių ligoninės buvo uždaromos ir abi perkeltos į lietuviškai vadinamą Šilutę (vok. Heydekrug), į vieną didelį barakų lagerį. Reikėjo stebėtis, kaip įspūdingai vyko mūsų išsikraustymas iš Vilniaus klinikos pastatų. Puikiai įrengtas buvusias klinikas rusai paliko be nieko, tai yra išvežė viską, ką buvo galima išvežti, kaip sakoma liko tik “sienos ir lentynos”. Atrodė, jog pastatai tik ką pastatyti. Buvo viskas pakuojama ir kraunama: langai, durys, inventorius, klozetai, lietvamzdžiai, iš kurių gabūs kaliniai vėliau darydavo raktus, puodus ir voneles ir visa, kas tik įmanoma. Ligoninė savo naują vietą Macikuose, barakų lageryje, gavo šalia didelio plataus lauko, kuris upeliu buvo atskirtas nuo Šilutės miesto priemiesčio. Iki karo pabaigos šis lageris tarnavo kaip Vakarų sąjungininkų belaisvių stovykla. Tuo metu, t.y. karui pasibaigus, į šį lagerį patekome mes, vokiečių kareiviai. Ligoninė užėmė pusę barako, likusieji barakai buvo užimti sveikų vokiečių kareivių – karo belaisvių. Vėliau jų vietas užėmė Lietuvos gyventojai civiliai.“

Barakų stovykla

„Šiaurės rytų kryptimi paraleliai buvo pastatyti trys vieno aukšto barakų kompleksai. Juose buvo po vieną patalpą viduje. Skersai į šiaurę buvo pastatyti keturi barakai, kuriuose buvo prausyklos ir tualetai, dirbtuvės, piečiau – du barakai, skirti virtuvei ir parduotuvei.

Jie visi buvo aptverti kelių metrų aukščio spygliuotos vielos tvora. Už jos buvo metro pločio „mirties juosta“, kurioje laisvai lakstė šunys, už šios juostos buvo antra tvora. Nuo sargybos bokštelių sargybiniai laisvai galėjo apžvelgti visą teritoriją. Naktį taip vadinamoji „mirties juosta“ būdavo apšviečiama prožektoriais. Mes, gydytojai, gyvenome po 10 vienoje patalpoje, kartais ir 14 žmonių. Tik vyr. gydytojas turėjo siaurą kamarėlę.“

Permainos

„Lyginant  Heilsbergo, Vilniaus ir Kauno ligonines, Šilutėje buvo naujovių. Į ligoninės vokiečių personalą įsiliejo rusų: tai vyr. gydytojas (rus. načalnik), skyriaus vyr. gydytojas (rus. natčmed) ir trys daktarai asistentai: dr. Pindurina, dr.Slatkova ir kt.  Vyr. gydytojas kaip medikas visai nepasireiškė. Tikriausiai visa atsakomybė buvo perduota skyriaus gydytojai Olesnickajai. Tai buvo vidutinio amžiaus, labai motiniškos moters tipažas. Su pacientais ji elgėsi labai rūpestingai ir siųsdavo į komisijas, kurių užduotis buvo neskirti į darbą negalinčiųjų dirbti. Ji taip pat nustatydavo plintančias ligas, distrofiją ir visomis galimybėmis bandė padėti. Mano draugas Lothar Müller jos dėka pateko dirbti į virtuvę. Aš labai gerai prisimenu, kaip per didžiuosius šalčius žiemą nešildant patalpų, nes nebuvo malkų, kentėjo ne tik pacientai, bet ir mes. Tačiau ir vyr. gydytoja lygiai taip pat šalo. Aš ir dabar ją matau sėdinčią ir rašančią su pirštinėmis, storu paltu, šąlančią savo nešildomame kabinete. Į medicinos diagnostikos ir terapijos reikalus ji nesikišo. Be šios gydytojos dirbo ir dvi rusės sesutės, jos dirbo irgi tik vadovaujamą darbą ir jokių slaugos darbų nevykdė.“

Darbas laboratorijoje

„Jau Vilniuje aš buvo paskirtas į ligoninės vidaus ligų skyrių. Šilutėje aš ir toliau dirbau tame pačiame skyriuje, bet papildomai dar vadovavau laboratorijai, kuri, reikia pasakyti, buvo palyginti gerai įrengta. Laboratorija turėjo gerą mikroskopą, kuriuo buvo galima atlikti kraujo, šlapimo ir kt. sekretų tyrimus. Tai mums labai padėjo. Kažkaip ir nežinia iš kur į mano rankas pateko tuo metu labai populiarus Müller-Seiffert vadovėlis apie medicininę laboratoriją. Tai man labai pravertė.

Ilgą laiką išbūti vienoje patalpoje su daugybe žmonių yra sunku, tad laboratorija teikė man galimybę pabūti ilgesnį laiką vienam ir turėti savo darbo vietą. Laikas nuo laiko ir mūsų, gydytojų, kambaryje būdavo iškratomos spintos. Iš savo draugo Lothar Müller buvau gavęs Šventąjį Raštą – „Testamentą“ ir „Kristaus sekėjai“, kurį jis man paliko išvykdamas į tėvynę. Rusai labai įtartinai žiūrėjo į viską, kas parašyta. Tačiau šių knygų aš niekaip nenorėjau atiduoti ir laboratorijoje buvo galima jas gerai paslėpti.“

Papildoma praktika

„Kadangi aš neseniai buvau išlaikęs valstybinius egzaminus, tai turėjau didelį norą studijose išmoktą teorinę medžiagą panaudoti praktikoje. Studijų laikais ilgą laiką praktikavausi patologinės anatomijos srityje, tad mielai priėmiau užduotį išaiškinti ir gauti reikalingus duomenis pravedant tyrimus atskirose sekcijose. Šiems tyrimams pritaikytos patalpos nebuvo, tad mums buvo leista nuošaliausiame lagerio kampe įrengti žeminę ir mūsų gerų amatininkų dėka jame buvo įrengtas tam pritaikytas stalas. L.Müller buvo mano padėjėjas. Kiek toks darbas kainavo sveikatos ir dvasinių jėgų šiam išskirtinai dvasingam ir giliai religingam žmogui, kuris niekada nebuvo lydėjęs žmogų į jo paskutiniąją kelionę? Rusai pritarė mano šio darbo vykdymui, tačiau mano darytus užrašus atėmė ir niekada negrąžino.“

Posėdis

„Bendras rusų ir vokiečių gydytojų darbas ne visada vykdavo sklandžiai, tačiau mes ne visada buvome silpnoji pusė. Didžiąją barako patalpą su sunkia tuberkuliozės forma sergančiais pacientais prižiūrėjome aš su gydytoja Pindurina. Gydymui trūko visko. Žiemą neturėjome kuo kūrenti krosnių, pacientai gulėjo užsikloję plonom antklodėm ant šiaudais prikimštų maišų, maistas buvo tik vandeniu skiesta “sriuba”, be jokių tirščių. Mums vos pavykdavo nuimti skudurus nuo žmonių, drebančių nuo šalčio, kad galėtumėm plaučius paklausyti. Vieną dieną kalbėdamas su gydytoja pasakiau, kaip mane slegia, kad negalime padėti šiems žmonėms. Ji lyg ir suprato sakydama: “Da, da, da… Doktor, što delat“ („Taip, taip… Daktare, ką mes galim padaryti“). Mes savo darbus darėme kaip ir visada, pietų metu ji nuėjo į štabą, o aš į gydytojams skirtas patalpas. Po keleto minučių, kai aš grįžau į darbą, man buvo pranešta, kad aš tučtuojau turiu atvykti į svarbų posėdį gydytojų kambaryje. Tenai, ant paraleliai sustatytų suolų, buvo susėdę vokiečių gydytojai, o priešais ant vieno suolo sėdėjo vyr. gydytoja su lagerio viršininku, politvadovu ir sargybos kareiviais. Susirinkimas buvo atidarytas vyr. gydytojos pranešimu, kuris buvo labai temperamentingas su daugybe gestų ir mimikų, pakartojant žodžius ir sakinius, pabrėžiant jų svarbą. Aš turinio nesupratau, tačiau vis buvo kartojami žodžiai „dr. Schulze“ ir „sabotaž“. Mūsų, kalinių, tuo metu vyr. gydytojas Edwin Dostal savo čekiškos ir lenkiškos kalbos mišiniu išvertė: „Dr. Schulze iki šios dienos gerai dirbo ir rusai buvo patenkinti, tačiau šiandieną jis nedirbo, nes sabotavo (maištavo. – Aut. pastaba).“ Apie tai tuojau buvo pranešta lagerio vyr. gydytojui ir šis labai supyko bei įsakė mane trim dienom uždaryti ir maitinti tik vandeniu ir duona. Už bausmę su artimiausiu transportu turėjau būti išsiųstas į Rusijos gilumą.

Tuomet aš dar nežinojau, tačiau bėgant metams patyriau, kad Rusijoje gali tikėtis užuojautos ir supratimo tik esant afekto būklės ar alkoholio įtakoje. Sabotažas (maištas) buvo sunkiausių nusikaltimų sąraše, nes tai buvo „šventos“ politinės tvarkos puolimas“. Stalino laikais už sabotažą politinio šou metu dažnai buvo teisiama mirtimi. Tokių minčių ir samprotavimų tada aš dar neturėjau, aš buvau tik labai susijaudinęs ir nusiminęs dėl tokio mano žodžių traktavimo. Aš tik norėjau pasakyti, kad man liūdna, jog negaliu padėti savo tautiečiams. Tad užmiršęs savo, kaip belaisvio, situaciją pašokau ir nerinkdamas žodžių garsiai pasakiau, jog tai yra neįtikėtinas žodžių iškraipymas ir melas. Ir dar garsiai pabrėžiau, kad, savaime aišku, jog kaip gydytojas savo draugus turiu gelbėti. Kiekvienam, net valdžiai Vilniuje paaiškinčiau, kaip mane slegia, jog neturiu galimybės gydyti. Kas to nesupranta, tas visai neturi paprasto žmogiško gailestingumo.“

Posūkis

„Kas dabar atsitiks, ar mane sargybinis išves? Tačiau atsitiko tai, ko visai nesitikėjome. Vyr. gydytoja atsikėlė, atsisuko į mane ir su draugiška ramybe man pasakė: „Dr. Schulze, jeigu tai yra taip, tai galėjo būti vertimo klaida. Prašome rytoj pasiimti vertėją ir paaiškinti, ką jūs norėjote pasakyti, o dabar dirbkite savo darbą toliau“. Tai, kas man buvo prieš tai grasinama, daugiau nebebuvo minima.

Nuolatinė konfrontacija vyko tarp manęs ir ponios dr. Slatkovos. Gydytoja Slatkova buvo liekna, smulki, mergaitiškos išvaizdos ir labai aiškiai matėsi, jog padėtį užsitarnavusi per komjaunimo organizaciją (dar vadinta „Stalino jaunimo organizacija“). Ji dažnai kartodavo: „Niemec nix kultur“ (vokiečiai neturi kultūros. – Aut. pastaba) ir tuo pačiu pabrėždavo, jog medicinos instrumentų, tokių kaip gastroskopas, zytoskopas ir kt., žinoma, buvo išrasti rusų. Dirbti su ja buvo tikrai labai nemalonu.“

Pažintys

„Būdamas nelaisvėje Macikuose susipažinau su daugeliu nelaisvėje esančių gydytojų, tačiau tik su keletu iš jų draugystė išliko iki gyvenimo pabaigos. Gydytojas Leumer, gydytojas ortopedas iš Berlyno Gerwinn, aktyvus vyriausiojo štabo gydytojas chirurgas iš Vestfalijos dr. E.Dostal, chirurgas iš Vienos dr. Hillenbrand. Iš gydytojų labiausiai prie širdies man buvo dr. Hillenbrand. Mus jungė vienodas požiūris į gyvenimą ir į tikėjimą. Jau iš išvaizdos gydytojas Hillenbrand buvo įspūdinga asmenybė – aukštas ūgis, tankūs žili plaukai ir siauras, liesas veidas. Yra žmonių, kurių akivaizdoje blogos kalbos yra neįsivaizduojamos. Net rusai tai jautė, nes su juo elgėsi pagarbiai. Man jis buvo iki pat jo mirties (mirė nuo širdies infarkto) tėviškas draugas ir patarėjas.“

Operacijos ir pacientai

„Mes turėjome atlikti operacijas, kurias nė vienas iš mūsų niekada nebuvome darę. Tai buvo ne tik klausos organų pūliniai, tačiau ir sunkūs vidurinės ausies uždegimai, dėl ko galėjo kilti mirtinos komplikacijos, tokios kaip smegenų abcesai, smegenų žievės uždegimai, sepsis dėl sinuso trombozės. Prieš pradėdami operaciją mes praktikuodavomės mūsų įrengtoje bandymų sekcijoje (žeminėje) su išsikovotais modeliais, t.y. mirusiais kaliniais. Ypač didelė pagalba mums buvo dviejų tomų chirurgo parašytas vadovėlis „Wullstein – Koetner“. Šiame vadovėlyje buvo labai išsamiai aiškinama sričių, nepriskirtų chirurginei, gydymo metodai. Tai ausies organų operacijų metodai. Dr. Gerwinn ir aš buvome labai laimingi, kad visos mūsų darytos operacijos buvo sėkmingos ir mūsų pacientai sveikdavo. Svarbiausia Nervus facialis (veido nervas) nė vienu atveju nebuvo pažeistas.

Iš daugybės mano sutiktų ligonių atmintyje išliko tik keletas. Ypač prisimenu gydytoją Fritz Krohn iš Drezdeno Nr.6, Grossenheimer str. 25. Jis buvo trupės gydytojas ir su savo trupe pateko į nelaisvę Kurlandijos katile. Jie pasidavė tik po Vokietijos kapituliacijos 1945 m. gegužės 8 d. Gydytojui F.Krohn vis labiau pradėjo skaudėti nugarą, jis pats manė, kad tai stuburo sužeidimo pasekmė. Tačiau skausmai vis smarkėjo ir kai jie pasidarė nebepakeliami jis pateko į mūsų ligoninę ir paaiškėjo, jog pagrindinė priežastis – vėžys. Pagal mūsų laboratorijos tyrimus, tai buvo piktybinis auglys jau su metastazėmis po visą kūną. Mes jį operavome ir po operacijos jo savijauta žymiai pagerėjo, tačiau tik laikinai. Po šios operacijos jis savo šeimai parašė karo belaisvio atvirutę pilną vilties.

Kiekvieną laisvę minutę aš praleidau su juo. Jis buvo 32 metų amžiaus, labai ramus, jautrus vyras. Jis man daug pasakojo apie savo tėvus, savo šeimą, žmoną ir 7-erių metų dukrą Franziską. Aš jam skaitydavau viską, ką mes čia turėjome skaitomo. Dr. Krohn staiga labai nusilpo ir paskutinė jo  gyvenimo fazė buvo labai trumpa agonija.“

Žiurkės

„Šalia utėlių, masės blusų ir blakių, ypač nemalonios buvo žiurkės. Jos puldavo lavonus. Kad išvengtume tokio išniekinimo, mes savo mirusius draugus guldydavome ant lentos ir per balkį prakištomis virvėmis pakeldavome nuo žemės, kad žiurkės negalėtų prieiti. Laidojom dr. Krohn lydimi sargybinių upelio pietiniame krante. Man buvo leista palydėti. Spaudė nepakeliamas šaltis, kasti buvo neįmanoma ir tik su metaliniu kirtikliu prakirtę 50 cm įšalo ir radę neįšalusio smėlio padarėme urvą, į kurį aš įlipau ir priėmiau draugų paduotą į ledą sustingusį lavoną, po galva aš jam padėjau akmenį.

1947 m. sausio 14  dr. Krohn parašytos karo belaisvio atvirutės dėka buvo užmegzti ryšiai tarp jo ir mano artimųjų.“

Draugiški santykiai

„Ilgą laiką gyvenant kartu užsimegzdavo ir visai žmoniški santykiai. Kartais jie turėdavo ir visai racionalų pagrindą. Mūsų motiniška ir rūpestinga Natschmed po kiek laiko buvo pakeista kita Natschmed.  Ji buvo visai kito būdo ir išvaizdos: smulki, blondinė, eisena, judesiai, mimika ir gestai buvo efektingi ir labai priminė rusų šokėjas. Mūsų antrasis vyr.gydytojas chirurgas E.Dostal kilęs iš trijų valstybių kampo (Austrijos-Lenkijos-Čekijos) ir mokėdamas slavų kalbas užmezgė asmeninę pažintį su naująja vyr. gydytoja. Ji taip pat leido sau atkreipti dėmesį į mandagų ir galantišką Dostal elgesį, kuris buvo visiškai priešingas grubiam, lyčių skirtumo nepaisančiam rusų vyrų elgesiui. Netrukus buvo galima numatyti, kad tarp jų užgimė meilė. Tai nebuvo įmanoma nuslėpti ir netrukus apie tai sužinojo politikos majoras Šritkačov.  Gydytojas Dostal po keletos mėnesių buvo pervestas į Kauno lagerį.

Į laboratoriją iš rusiškosios pusės man buvo paskirtos dvi rusės: Maša Ivanovna Volkova (vilkas – verčiant pažodžiui) ir Tatjana Ivanovna Ovetčkina (avis – verčiant pažodžiui). Nors viena buvo vilkas, kita avelė, tačiau kaip žmonės abi buvo labai draugiškos, atviros ir visada pasiruošusios padėti. Su jomis galėjau gerai dirbti. Volkova buvo maža, tačiau tvirta, tyli ir visą laiką nešiojo kaimišką skarelę, amžių buvo sunku numanyti, gal apie 45-50 metų. Ovečkina buvo jauna (20-22 m.), taip pat maža, tvirta tokia kaip mes įsivaizduojame rusų kaimo moterį, žingeidi ir gyvenimo džiaugsmo pilna. Kaip paprasti Rusijos žmonės maloniai bendrauja tarpusavyje, galėjau stebėti kas dieną, kai šios moterys bendraudavo tarpusavyje: „Taniuša-Taninka-Tan“.

Nuoširdumas

„Pasakodamas apie šias sesutes noriu persikelti į truputį ankstesnį laiką. 1946 m. pabaigoje gavau pirmąją taip ilgai lauktą lauko pašto atvirutę iš žmonos. Ji šios pašto atvirutės kitoje pusėje buvo užklijavusi dukrelės, kurios aš dar nė karto nebuvau matęs, nuotrauką. Jausmų griūtį, kurią aš tada patyriau, sunku apsakyti. Nepaprastai džiugu buvo sužinoti, jog mano artimi žmonės išgyveno tą didįjį Berlyno šturmą ir bombardavimą.

1947 m. gegužės12 d. aš dirbau savo laboratorijoje ir ant stalo turėjau pasidėjęs dukrelės nuotrauką. Tatjana paklausė, kodėl aš toks nusiminęs. Aš jai papasakojau, jog šiandieną yra mano žmonos gimtadienis, o aš nežinau, kada ją vėl pamatysiu. Staiga ji išėjo iš kabineto ir iš lagerio. Po kurio laiko grįžo ir pamerkė didelę puokštę gėlių, pastatė šalia nuotraukos. Ji buvo su manimi tokia atvira, jog net perspėjo saugotis gydytojos Pindurinos, nes ji yra NKVD atsiųsta šnipė.“

Netikėta pabaiga

„1948 metų pabaiga mums buvo ypač kritiška. Likvidavus lagerio ligoninę slaugytojai ir gydytojai turėjo būti perkelti toli į rytus. Visi buvo labai nusiminę, tėvynė būtų likusi labai toli ir mūsų sugrįžimas būtų atidėtas neribotam laikui. Tuo metu atsitiko kai kas visiškai netikėto: ligoninės viršininkas (načalnik) ir Natschmed, aišku, su politvadovo sutikimu, rado išeitį, kaip mus grąžinti į tėvynę, užuot išvežus į Rytus. Matyt, iš aukštai atėjo įsakymas išleisti į namus tik ligonius, tačiau jokiu būdu ne sveikus kalinius. Taip rusų gydytojams atėjo į galvą kiekvieną iš mūsų atskirai pripažinti ligoniais. Tai nebuvo labai sudėtinga, dėl nuolatinės kraujo donorystės gydytojai buvo nusilpę, aš buvau apaugęs augliais. Tad ligonio lapo išrašymas buvo tikrai pagrįstas. Vis dėlto turime labai padėkoti rusų gydytojams, kurie padėjo mums 1948 m. pabaigoje grįžti į namus.

Prieš mums išvykstant, mano bendradarbė rusė Tatjana pareiškė norą atvykti pas mane į Vokietiją ir mūsų šeimoje dirbti namų šeimininke. Tikrai neįtikėtina, kad tautos, laimėjusios karą, žmonės prašytųsi tarnauti pralaimėtojams. Į mano nustebusį žvilgsnį ji papasakojo, jog ji kilusi iš dvarininkų šeimos ir visi jos artimieji ištremti į Sibirą, dauguma jau žuvę. „Jūs grįžtate namo, į laisvę, o mes liekame čia, dideliame kalėjime“, – tepasakė ji.“