Trečiadienį, per Žolinę, Bitėnuose įvyko jau tradicine tapusi Sueiga pas Martyną Jankų. Buvo padėta gėlių ant jo kapo Rambyno kalno papėdėje esančiose Bitėnų kapinaitėse. Po to aptartas jo turėto „Aušros“ laikraščio archyvo likimas ir jo kelias iki mūsų dienų, paminėtas Amžinosios Rambyno kalno knygos dešimtmetis, visuomenei pristatytas restauruotas Pagėgių krašto žemėlapis bei nauji dailininkų darbai. Juos tapė ir jaunieji dailininkai, susirinkę į plenerą, ir patyrę menininkai, kurie savo darbais papuošė Mažosios Lietuvos paveikslų sodą.

Saulius SODONIS

Iškilminga pradžia

Tradiciškai ši sueiga prasidėjo padedant gėlių ant M.Jankaus kapo. Visi, vedami Mažosios Lietuvos patriarcho vaikaitės Ievos Jankutės, deglu nešančiu kriviu bei tautiniais rūbais apsirėdžiusių merginų, atėjo prie jo kapo. Šį kartą rengėjai pasirūpino, kad kiekvienas, įeinantis į kapines, gautų po žvakelę, kurias buvo pasiūlyta padėti ant čia Amžinam poilsiui atgulusių žmonių kapų. Šiose kapinaitėse ilsisi ne tik M.Jankus, bet ir Vydūnas, Kristupas Banaitis, Jonas Vanagaitis su žmona Marija. Todėl po neilgo atvykusiųjų išsiskirstymo visi susirinko prie M.Jankaus ir jo šeimos kapo.

Po jo pagerbimo, trumpą ir gražų žodį tarė Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorė, istorijos mokslų daktarė Silva Pocytė. Ji priminė, kad M.Jankus – išskirtinė asmenybė, be kurios indėlio XIX–XX a. sandūroje sunkiai įsivaizduojama Mažosios ir Didžiosios Lietuvos lietuviško žodžio istorija. Todėl S.Pocytė pasiūlė M.Jankų prisiminti ne tik per jo gimtadienį, bet ir visada. O tuo pačiu gerbti visus šio krašto šviesuolius.

„Aušros“ laikraščio archyvo kelias

Vėliau visi atėję į M.Jankaus laikus dar menančią daržinę prie muziejaus klausėsi Vilniaus universiteto profesoriaus Domo Kauno pasakojimo, kaip visiškai atsitiktinai pavyko surasti „Aušros“ laikraščio archyvą. Smagia kalba, intriguojančiai jis papasakojo, jog po nedidelio gaisro viename Kauno senamiesčio namų jo šeimininkams į talką atėjęs žmogus atkreipė dėmesį į pageltusius lapelius, kurie jau buvo pasmerkti kelionei į sąvartyną. Supratęs, kad rankose laiko kažką istorinio, jis dukrų padedamas surado profesorių D.Kauną. Šis žmogus – Pranas Matijošius, kurį vėliau Lietuvos televizijos žiūrovai išrinko ir jis buvo apdovanotas Lietuvos garbės titulu, kartu su dukromis Laura ir Živile taip pat dalyvavo sueigoje. Svečiai iš Kauno sueigoje apie šį atsitikimą papasakojo, kaip sakoma, iš pirmų lūpų. Profesorius šį archyvą vėliau perdavė Vilniaus universiteto archyvui, prieš tai jį gerai išstudijavęs bei parengęs ir išleidęs knygą apie jį.

Įžangą knygai parengė bei kai kuriuos straipsnius parašė dr. S.Pocytė, kuri pasidalijo savo įžvalgomis. Ji atkreipė dėmesį, kad tame archyve yra labai įdomių laiškų, kurie iliustruoja Mažosios ir Didžiosios Lietuvos kultūrininkų pastangas gaivinti lietuvių kalbą, kuri Rusijos caro Didžiojoje Lietuvoje buvo uždrausta. Rasti ir paties M.Jankaus mėnesio trukmės užrašai, kuriuose jis aprašė savo buvimą tremtyje, Rusijos gilumoje, kur pateko per Pirmąjį pasaulinį karą. Tai, anot istorikės, dar labai mažai tyrinėta praeities dalis. Ypač kalbant apie Mažosios Lietuvos žmones.

Dešimtmetis ir žemėlapis

Svarbus akcentas buvo Amžinosios Rambyno kalno knygos grįžimo dešimtmečio paminėjimas. Prieš dešimt metų vykusius įvykius prisiminė Seimo narys, tuomet ėjęs Pagėgių savivaldybės mero pavaduotojo pareigas Kęstas Komskis. Jis pasidalijo įspūdžiais, kaip gimė mintis M.Jankaus muziejuje turėti šią knygą ir kaip jis kartu su verslininku Ričardu Savicku prisidėjo ją įgyvendinant. Konkrečiau apie tai papasakojo tuomet čia muziejaus vadove dirbusi Giedrė Skipitienė ir Eugenijus Skipitis. O kaip vyko šios knygos kūrimas papasakojo ją pagaminusi dailininkė Dalia Šaulauskaitė. Ji smulkiai papasakojo daugelį gamybos etapų ir pasidžiaugė, kad knyga jau gerokai apdilusi – vadinasi, ji naudojama. Visi dalyvavusieji šioje sueigoje buvo pakviesti pasirašyti šioje sunkiausioje, turinčioje 1 000 puslapių Lietuvos knygoje.

Po to visi buvo pakviesti prie atkurto Pagėgių krašto žemėlapio. Jį Stoniškių mokykloje atsitiktinai rado tuomet ten dirbęs Robertas Maziliauskas. Jis pastebėjo, kad skirtingai nei „Aušros“ archyvas, kurį pavyko rasti po gaisro, šis žemėlapis buvo išgelbėtas nuo ugnies. Vėliau jį perdavė M.Jankaus muziejui. Radus galimybę jis buvo restauruotas ir sueigos metu pristatytas visuomenei. Profesorius D.Kaunas, apžiūrėjęs jį, nusprendė, jog tai galėjo būti tarnybinis žemėlapis, kabėjęs to meto valstybės įstaigose. Greičiausiai tai buvo tarpukario laikų dokumentas, nes jame yra užrašai ir vokiečių, ir lietuvių kalba, kaip buvo reikalaujama Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos.

Papildytas paveikslų sodas

Tradiciškai savaitę laiko prieš sueigą čia vyko dailės plenerai. Savo kūrybines jėgas išbandė jaunieji dailininkai (tiksliau – šį kartą tik dailininkės). Vadovaujamos šilutiškio dailininko Aurimo Liekio jos tapė paveikslus Bitėnų bei šio krašto tema. Plenero pabaigoje jie ir buvo pristatyti.

Po to savo darbus, kuriais pasipildė Mažosios Lietuvos paveikslų sodas, pristatė profesionalūs dailininkai. Šį kartą čia kūrė vilnietė Kristina Norvilaitė, kuri nutapė paveikslą ir pavadino „Prisilietimas“. Klaipėdietis Rolandas Marčius sukūrė darbą, kurį pavadino „Paribio pašvaistė“. Rasa Grybaitė iš Jurbarko nutapė savitą ir mielą darbą “Žvejė moteris“. Ji pastebėjo, kad daugelis šiame sode esančių darbų labai monumentalūs, tad jai norėjosi, kad čia būtų kažkoks kitoks mielas darbas. O klaipėdietis Algis Vadoklis nutapė vieną iš Bitėnų sodybų, pavadinęs savo darbą „Bitėnai“.

Sueiga baigėsi Vilniaus kamerinio ansamblio „Vilniaus arsenalas“ koncertu po atviru dangumi.

Post Scriptum

Gal ne visai vykęs laikas, gal prastas oras ar kitos sąlygos lėmė, kad šį kartą Sueiga pas Martyną Jankų pasirodė šiek tiek plėskoka. Pradžioje visi laukė, kol į renginį atvažiuos M.Jankaus vaikaitė I.Jankutė, tačiau po gėlių padėjimo ant senolio kapo daugiau jokio dėmesio jai skirta nebuvo. Vėliau visi be atokvėpio buvo kviečiami iš vienos sueigos dalies į kitą, dalyviai negalėjo pasidalyti patirtais įspūdžiais. Tačiau liūdniausia tai, kad šį kartą šioje sueigoje buvo tik tie (su reta išimtimi), kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių joje ir turėjo būti. Tos jankiškos, draugiškos ir nepriklausomos atmosferos, kuri ore plevendavo prieš keletą metų, nebuvo. Gal todėl ir muzikantų koncertas, kuriame atlikėjai nuoširdžiai grojo kelioms dešimtims iki galo ištvėrusiems sueigos dalyviams, atrodė liūdnokai.