Prieš gerą mėnesį kultūrinę bendruomenę pasiekė džiugi žinia: profesorius Domas Kaunas išleido naują knygą, pavadintą „BIBLIOTHECA GEORGII COMITIS DE PLATER. Jurgio Platerio biblioteka – Lietuvos knygos kultūros ir mokslo paminklas“. Šį kartą – tai žinomo Mažosios Lietuvos knygos ir kultūros tyrėjo nedidelis nukrypimas į Didžiąją Lietuvą: jis surinko medžiagą ir parašė solidų veikalą apie nuo Švėkšnos kilusio ir Gedminaičių dvare gyvenusio Jurgio Platerio biblioteką. Taip yra oficialiai, nes solidus veikalas atskleidžia naujų žinių apie visą garsią Platerių giminę, turėjusią nemažą įtaką Lietuvos gyvenime. O susikoncentravęs ties J.Plateriu, profesorius ryškiais bruožais nutapo ne tik jo portretą, aprašo biblioteką, bet ir labai įtaigiai nusako tą XIX a. pirmos pusės Lietuvos kultūrinę aplinką, kurioje gyveno, brendo bei veikė Gedminaičių dvaro savininkas.

Saulius SODONIS

Struktūra

Žinantieji profesoriaus D.Kauno kruopštumą ir atidumą įvairioms detalėms, ir šį kartą skaitytojas gauna ne tik visą pluoštą nuorodų į įvarius šaltinius. Knygoje yra ne tik jie, bet ir aštuoni įvairiomis kalbomis parašyti (žinoma, ir išversti) priedai, kuriuose pateikiama medžiaga iliustruoja vieną ar kitą Jurgio Platerio gyvenimo etapą, jo dirbtų darbų ar jo sukauptos bibliotekos likimą. Neturintiesiems galimybės susipažinti su rašytiniais šaltiniais, knygoje pateikti priedai padeda labiau įsivaizduoti to meto aplinką ar aprašomos bibliotekos likimą. Tai ypatingai miela spalva šiai asmenybei nušviesti. Tačiau pateikdamas šiuos dokumentus profesorius tuo pačiu sudaro galimybę labiau pasinerti į XIX a. kultūrinę aplinką, iš kurios galima labiau pažinti ir ne vieną Lietuvos istorijos epizodą.

Knygą „BIBLIOTHECA GEORGII COMITIS DE PLATER. Jurgio Platerio biblioteka – Lietuvos knygos kultūros ir mokslo paminklas“ D.Kaunas pradeda pratarme, kurioje pristato, dėl kokių priežasčių ėmėsi šio darbo ir aprašo savo ieškojimų kelią, pažįstant šio jauno, bet nemažai kultūrai pasitarnavusio, tačiau plačiajai visuomenei mažai žinomo grafo Jurgio Platerio, nugyvenusio tik 26 metus, gyvenimą ir darbus.

Kitoje knygos dalyje profesorius analizuoja, dėl kokių priežasčių J.Platerio veikla bei asmenybė iki šiol nesulaukė išsamesnių tyrimų. Jis pats rašo, kad pradėti domėtis šiuo Gedminaičių grafu jį paskatino jam parašytas pomirtinis nekrologas, kuris „dvasingumu ir įvaizdžio lakumu pranoko įprastinio nekrologo žanrą“. Tai buvo siūlo galas, padėjęs pažinti ir visuomenei pristatyti šį grafą, kurį vėliau D.Kaunas įvardija kaip lituanistą. Pradžioje tai skamba kiek pretenzingai, tačiau skaitant knygą vėliau dėl tokio jo įvardijimo nebekyla jokių abejonių. Kitoje dalyje nuosekliai aprašomi darbo šaltiniai, kuriais darbo metu rėmėsi autorius. Nors tai turėtų būti lyg sausas medžiagos aprašymas, tačiau kaip tik iš šios dalies galima pažinti Platerių giminės šaknis. Įdomu, kad profesorius čia parašo beveik visą savo pažinimo kelią, nes dauguma naudotų šaltinių buvo sunkiai įskaitomi ne tik dėl svetimų kalbų, bet ir dėl įvairių grafologinių ypatybių. Šias pinkles jam padeda įminti visas būrys kolegų bei kitų sričių mokslininkų. Todėl skaitant šią knygą pagauna toks azartas, lyg prieš tave gulėtų įdomus, su daugybe paslapčių istorinis romanas. Nuotaikai sukurti knygoje yra daugybę įvairių iliustracijų. Jos ne tik suteikia estetikos, bet ir iliustruoja aprašomus dalykus.

Giminė

Plateriai – garsi Lietuvoje germaniškas šaknis turinti giminė. Jos šaknys siekia Vokietijoje esantį Vestfalijos kraštą. D.Kaunas nurodo vietą, iš kurios ji kilusi, tačiau pastebi, kad jos pavardė Plater nebūtinai yra pamatinė. Tai rodo Vokiečių kilmingųjų šeimų žinynas. Autorius kelia dvi prielaidas, kas tai galėtų būti. Ir abi jos susijusios su karyba. Tai tik prielaidos, kurioms profesorius negaišta laiko, nors jas skaitytojui pateikia labai įtikinamai.

Tuo pačiu nagrinėjamos ir šios giminės pavardės rašymo ypatybės. Jas išnagrinėjęs savo knygoje profesorius naudojasi pamatine PLATER, nors pripažįsta, kad ji gali būti lenkų kalbos įtakoje ir minkštinama, parašant Pliateris.

Nemažai dėmesio skiriama ir pačiai Platerių giminės istorijai. Nors tai nėra pagrindinis D.Kauno tyrinėjimo objektas, bet kaip visada būdamas nuoseklus negali šios temos apeiti. Dėl to galima sakyti, kad ši knyga iš esmės yra vienas iš dabartinių šios giminės geriausių aprašymų, nes autorius savo šaltiniuose tokių nemini. Tad ši knyga – kruopštaus ir nuoseklaus bei ilgo darbo rezultatas, kuris pretenduoja tapti kultūriniu šios giminės paminklu.

Jurgis Plateris ir jo turtas

Vis dėlto knygoje pagrindinis dėmesys koncentruojamas aprašyti Gedminaičių dvaro (greičiau palivarko – Švėkšnos dvaro skyriaus) savininką Jurgį Platerį. Knygoje gan nuosekliai aprašomas jo beveik visas 26-erių metų gyvenimas. Skaitant tampa aišku, kaip jis mokėsi, ko siekė ir kaip jį veikė to meto kultūrinė aplinka. Jį išties galima vadinti lietuvybei nusipelniusiu lituanistu. Pradžioje jaunasis grafas su broliu Kazimieru mokėsi Kražių gimnazijoje, vėliau prie Vilniaus universiteto esančioje gimnazijoje. Galiausiai, studijavo ir universitete, kurį baigė būdamas labai jauno amžiaus. Tuo metu, praėjus beveik dviem dešimtim metų, po Abiejų tautų respublikos žlugimo, kai Lietuva tapo carinės Rusijos dalimi, Vilniuje buvo lietuviškos minties pakilimo metai. Tai turėjo įtakos jaunajam Gedminaičių dvarininkui. Ne mažesnę įtaka jam turėjo nuo Kražių laikų greta buvęs Simonas Stanevičius. Knygoje nuosekliai ir įtaigiai atskleidžiamas jų bendradarbiavimas bei, kaip galima suprasti, bendramintystė. Čia taip pat nemažai galima pažinti ir šį lietuvybei labai nusipelniusį žmogų, kuris vėliau, kaip ir grafas J.Plateris, buvo palaidotas Švėkšnos kapinėse.

Toliau D.Kaunas aprašo ir nagrinėja pagrindinius J.Platerio darbus. O jie yra iš knygotyros, kalbotyros, istorijos bei literatūrinių šaltinių tyrinėjimo. Darbų J.Plateris parašyti daug nespėjo, tačiau visi jie labai solidūs ir rimti. Ir jei ne ankstyva grafo mirtis, būtumėm galėję turėti dar vieną garsų lituanistą bei kultūros tyrinėtoją.

Tačiau plačiausiai knygotyrininkas D.Kaunas vis dėlto sustoja prie J.Platerio turėto vertingos bibliotekos likimo. Autorius atseka beveik visą jos kelią nuo patekimo į grafo spintas, knygų kelionę per dvarus ir savininkus iki jos išblaškymo bei sunaikinimo XX a. viduryje. Šis skyrius turi detektyvinių elementų, nes knygų kelią reikėjo atsekti per įvairius šaltinius.

Profesorius D.Kaunas negalėjo apeiti ir Gedminaičių dvaro likimo. Knygoje kiek galėdamas aprašo ir jį bei jo likimą. Tai kiek lengviau, nes šis dvaras turėjo aiškius savininkus iki pat sovietmečio. Todėl suradęs jų palikuonis, savo knygoje jį taip pat aprašo. Rašant knygą jam talkino švėkšniškiai mokytojai Ona Norkutė ir Petras Čeliauskas, kurie tyrinėjo šių grafų gyvenimą Švėkšnoje ir Lietuvoje.

Pasimėgavimas

Greičiausiai taip reikėtų įvardyti šios D.Kauno parašytos knygos rašymo ir pasakojimo stilių. Atrodo, kad profesorius mėgaujasi žodžiu kalbėdamas apie grafus, jų gyvenamus laikus, kultūrines XIX ir XX a. aplinkas bei tuos darbus, kuriuos padarė jo knygos pasakojimo herojus. Atkreiptinas dėmesys, kad norėdamas kiek pašmaikštauti bei suteikti pasakojimui gyvumo, D.Kaunas įterpia kalbos naujadarų. Taip atsiranda smagių, iki šiol negirdėtų žodžių – rašovas, muzielijų rinkinys, bajorvedis, studijozai.

Negalima neatkreipti dėmesio į bendrą knygos estetiką. Visos profesoriaus Domo Kauno knygos yra labai gražios ir išvaizdžios. Tačiau šioji savo išvaizda greičiausiai pralenkia iki šiol buvusias. Tai, suprantama, knygos dailininkės Vidos Kuraitės nuopelnas. Tačiau žinant atidumą savo darbams, galime būti tikri, kad tokios išvaizdžios ir prabangios knygos norėjo knygų estetiką puikiai išmanantis pats D.Kaunas.

D.Kaunas pažadėjo, kad lapkričio mėnesio pabaigoje jis šią knygą pristatys Švėkšnos ir Šilutės skaitytojams.