Prieš pradedant skaityti

Mieli skaitytojai
Prieš jus – didelis ir nepaprastai įdomaus bei iliustratyvus darbas apie Šilutės krašto pokario metamorfozes, kuomet „naujieji pasaulio valdovai“ čia diegė sovietinę politinę sistemą ir iki tol krašte nepatirtą svetimą gyvenimo būdą. Jį savo magistrinio darbo pagrindu parengė kuriam laikui vien istorijos studijoms dėmesį skyręs buvęs aktyvus „Šilainės sodo“ bendradarbis Rubenas Bukavickas. Jame jis tyrinėja ir aiškinasi sudėtingus iki šiol mažai žinomus ar užmirštus praeitis įvykius, aprašo Šilutės krašto pokario raidą bei žmonių santykius. Šis darbas bus spausdinamas per kelis kartus.
„Šilainės sodo“ redaktorius Saulius Sodonis

Rubenas Bukavickas

Esminių pasikeitimų krašte veiksniai

1944 m. pabaigoje Šilutės apskritis tapo išskirtine teritorija. Tų metų spalio mėn. pradžioje siekiant apsaugoti Vokietijos Reicho gyventojus nuo Raudonosios armijos puolimo dauguma Šilutės apskrities gyventojų buvo evakuoti į Vokietijos gilumą. Dėl tos aplinkybės apskrityje beveik nebeliko gyventojų. Remiantis įvairiais duomenimis, apskrityje jų suskaičiuota ne daugiau kaip 3 000 žmonių. Nelikus daugumos gyventojų, suprantama, apskrityje neliko jokių civilinės valdžios struktūrų, o jas pakeitęs Vermachtas pats artėjančio fronto netrukus buvo išstumtas iš apskrities.

Raudonajai armijai užėmus Šilutės apskritį, visas be šeimininkų likęs kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas savaime perėjo į naujos valdžios rankas. Kol apskrityje nebuvo sudaryta naujų civilinės valdžios struktūrų, šiuo turtu, kaip karo trofėju, disponavo kariškiai. Jie vykdė ir visas vietinio teritorinio administravimo funkcijas. Visa tai sudarė palankias sąlygas sovietizacijai pradėti. Reikia atkreipti dėmesį, kad Šilutės apskrities sovietizacija prasidėjo taip, kaip ji prasidėjo Lietuvos SSR 1944 m.: sovietinis apskrities vykdomasis komitetas (toliau – VK) pradėjo funkcionuoti netrukus po to, kai apskritį užėmė Raudonoji Armija. Tačiau skirtingai nuo Lietuvos SSR, kur pokarinė respublikos sovietizacija buvo SSRS 1940 m. pradėtos sovietizacijos tęsinys, Šilutės apskrities sovietizacijos pradžią nulėmė Antrojo pasaulinio karo baigtis bei dėl to pasikeitusi Klaipėdos krašto politinė priklausomybė. Kitaip tariant, Sovietų sąjungai okupavus šį kraštą, čia vyko ne sovietinės santvarkos atkūrimas, o jos priverstinis įvedimas. Toks sovietizacijos pobūdis buvo būtina sąlyga siekiant krašto integravimo į SSRS. Šio proceso vykdymas vietoje, per krašto prijungimą į Lietuvos SSR administracinį – teritorinį junginį, buvo pavestas Lietuvos SSR.

Šilutės apskrities sovietizacija prasidėjo nuo civilinių teritorinio administravimo ir valdymo struktūrų kūrimo bei planingo jos apgyvendinimo. Civilinių teritorinio valdymo struktūrų organizavimas buvo glaudžiai susijęs su administracinio – teritorinio suskirstymo problema. Norint sudaryti naujas vietines teritorinio valdymo struktūras, reikėjo sudaryti ir naują administracinį – teritorinį suskirstymą. Tai buvo būtini atributai naujai santvarkai įtvirtinti bei spręsti su krašto apgyvendinimu susijusius klausimus.

Nuo pat Šilutės apskrities sovietizacijos pradžios valdžia teikė ypatingą reikšmę žemės reformai. Jos įgyvendinimas vyko vadovaujantis Liaudies Seimo 1940 m. liepos 22 d. priimta Deklaracija dėl valstybinės žemės nuosavybės Lietuvos SSR įvedimo. Tačiau skirtingai nuo Didžiosios Lietuvos apskričių, kur vyko žemės bei kito turto perskirstymas iš daugiau jo turinčių skiriant jį mažiau arba nieko neturintiems gyventojams, Šilutės apskrityje beveik nebuvo gyventojų, kuriems tą turtą būtų galima perskirstyti ar išdalyti. Taigi, minėta žemės reforma sudarė objektyvias sąlygas atkeldinti gyventojus iš kitų Lietuvos SSR ar SSRS vietų ir skirti jiems Šilutės apskričiai priklausančios žemės bei kito turto. Kita vertus, toks turto perskirstymas, kai nebuvo paisomas Klaipėdos krašto teisinis statusas Lietuvos Respublikos ar Vokietijos Reicho sudėtyse bei ankstesnė turto nuosavybė, suteikia pagrindą teigti, kad gyventojų atkeldinimas iš kitų, pirmiausia Lietuvos SSR, vietovių buvo kolonizacinio pobūdžio ir dėl to gali būti įvardyta kolonizacija. Šį teiginį sustiprina tas faktas, kad pirmaisiais pokario metais kilminių (toliau – vietinių) gyventojų pilietinės teisės, priešingai nei nevietinių gyventojų, buvo suvaržytos, o tai, siejant su turto statuso pasikeitimu, sudarė sąlygas atsirasti socialinei – ekonominei nelygybei tarp vietinių ir nevietinių gyventojų.

Dar vienas svarbus integracinio proceso veiksnys buvo sovietinės ūkio sistemos įvedimas, kuris buvo pagrįstas konstitucine nuostata, jog ekonominį Lietuvos SSR pagrindą sudaro socialistinė ūkio sistema ir socialistinė gamybinių įrankių bei priemonių nuosavybė, o kapitalistinės ūkio sistemos likvidavimo tikslas – siekis visiškai panaikinti žmogaus eksploatavimą žmogumi ir sukurti socialistinę visuomenę. Remiantis šiais postulatais, nuo pat pradžių pirmenybė buvo teikiama socialistinės nuosavybės formoms – valstybinei arba „kooperatyvinei“. Valstybinę nuosavybę (daugiausia kaimo vietovėse) sudarė tarybiniai ūkiai, mašinų ir traktorių stotys (toliau – MTS) bei mašinų ir arklių nuomos punktai (toliau – MANP). Kooperatinę nuosavybę sudarė žemės ūkio kooperacijos ir kredito draugijos, vėliau – kolūkiai. Privatinis pavienių valstiečių, amatininkų ir naminių gamintojų ūkis buvo galimas tik įstatymo numatytose ribose. Privatinę nuosavybę kaime sudarė daugiausia pavienių valstiečių ūkiai. Kaimo amatininkų buvo labai mažai. Dauguma amatais vertėsi tik dėl papildomo pragyvenimo šaltinio. Todėl 1945–1948 m. apskrityje vystyta kooperacija, o 1948–1950 m. vykdyta priverstinė kolektyvizacija. Tai buvo logiškos aukščiau minėtos konstitucinės nuostatos išdavos.

Šie veiksniai radikaliai pakeitė apskrities socialinę – ekonominę struktūrą. Taip pat buvo sudarytos prielaidos politiniam ir ekonominiam apskrities, o kartu ir viso Klaipėdos krašto integravimui į Lietuvos SSR.

Kalbant apie to meto įvykius būtina pažymėti, kad visas šis pasakojimas paremtas naudojant pirminių šaltinių (archyvinių dokumentų ir teisės aktų), mažiau tuometės periodinės spaudos analizės rezultatus. Dėl to neretai gali būti skirtumų tarp įvairių autorių darbuose nurodomos statistikos, datų ir kt. bei šiame pasakojime pateikiamų duomenų ar teiginių.

Prielaidos

Šilutės apskritis buvo viena iš trijų buvusio Klaipėdos krašto teritorijoje 1945 m. naujai sudarytų apskričių. Istoriniu požiūriu – tai viena seniausių ir reikšmingiausių krašto teritorijų iki 1945 m. turėjusių savitą istoriją ir kultūrinį kraštovaizdį. Kultūriniu požiūriu – tai viena homogeniškiausių krašto teritorijų iki 1945 m. išsiskyrusia etnine bei konfesine gyventojų daugumos priklausomybe. Svarbu pažymėti, kad iki 1945 m. apskrities, o kartu ir viso krašto politinė priklausomybė, išskyrus 1919 – 1939 m. laikotarpį, nekito. Dramatiškas Klaipėdos krašto politinės priklausomybės bei gyventojų sudėties pasikeitimas po 1945 m. nulėmė pasirinkimą tirti būtent šioje krašto apskrityje vykdytus pakeitimus. Antra vertus, iki šiol pokarinė buvusio Klaipėdos krašto integravimo į Lietuvos SSR prielaidų problematika nebuvo analizuota pakankamai ir kompleksiškai – tik fragmentiškai. Tuos laikus analizavę istorikai daugiausia dėmesio skyrė Klaipėdos miesto atvejui. Be to, dominuoja toks Klaipėdos krašto aptarimas Lietuvos SSR kontekste pobūdis, kuris neatskleidžia ar net užgožia pokarinio krašto specifiką. 1939–1941 m. ir po 1944 m. sekusių įvykių Lietuvoje reikšmės, jų dramatiškumas, tiesiogiai perkeliamos į Klaipėdos kraštą, taip suformuojant vienos erdvės – okupuotos Lietuvos – įspūdį. Suprantama, kraštas taip pat buvo okupuotas ir sovietizuojamas, čia vyko represijos prieš gyventojus. Tačiau yra pamirštamas ar sąmoningai ignoruojamas tas faktas, kad, skirtingai nuo kitos Lietuvos dalies, Klaipėdos krašto sovietizacija išsiskyrė pagal mastą ir jo pobūdį analogų neturinčiu gyventojų persikėlimu, jų pasikeitimu. Tai unikalus reiškinys Lietuvos istorijoje. Reikia pripažinti ir tai, kad gyventojų perkėlimas į Klaipėdos kraštą buvo tiesioginė krašto okupacijos pasekmė, sudėtinė jo sovietizacijos dalis: dauguma iš Lietuvos SSR tapusios Lietuvos ir kitų SSRS vietų į Klaipėdos kraštą atsikėlusių gyventojų tapo sovietinės sistemos kūrimo įrankiu. Kitaip tariant, į kraštą atsikėlę gyventojai per savo gerovės kūrimą tapo aktyviais ar pasyviais krašto sovietizacijos įgyvendintojais. O naujų krašto gyventojų daugumos šešėlyje likusiems vietiniams gyventojams teko tik istorinio tęstinumo regimybės krašte sudarymo vaidmuo. Dėl šios priežasties Klaipėdos krašto sovietizacijos problema peržengia Lietuvos SSR kontekstą ir turi būti tiriama platesniame, Rytprūsių (SSRS atitekusios dalies) okupacijos, kontekste. Šis pasakojimas padės labiau išryškinti pokarinio krašto specifiką, išplės problemos pasakojimo lauką. Kartu tai galimybė išdėstyti kitokią požiūrio į Klaipėdos krašto okupaciją ir jo sovietizaciją poziciją.

Chronologinės ribos

Pasakojamasis laikotarpis apima 1945–1950 m. chronologinį tarpsnį: nuo Šilutės apskrities kūrimo Lietuvos SSR sudėtyje pradžios iki masinio kolektyvizavimo pabaigos. Jis skirstomas į du periodus: 1945–1948 m. ir 1948–1950 m. Tokį laikotarpio periodizavimą nulėmė pokarinė Šilutės apskrities raida. Nuo 1945 m. iki 1948 m. Šilutės apskrityje vyko civilinės teritorinės administravimo struktūros kūrimas, intensyvūs administraciniai–teritoriniai pokyčiai, žemės reforma bei nuolatinis naujų gyventojų atsikėlimas. Tuo laikotarpiu apskritis neturėjo legitimių (visuotinai įteisintų ir pripažintų) vietinės valdžios struktūrų, nes visa vietos valdžia buvo sudaroma ne visuotinių rinkimų būdu, o tiesioginiais paskyrimais: apskrities valdžia iš Vilniaus ar Maskvos, vietinė – iš Šilutės ar Vilniaus.

1948–1950 m. laikotarpyje buvo užbaigtas (iš esmės) vietinės valdžios struktūrų kūrimas, o svarbiausia, po 1948 m. sausio 18 d. įvykusių visuotinių rinkimų į Lietuvos SSR vietines tarybas, jos tapo legitimiomis. Be to, pradėjus masinę kolektyvizaciją, buvo užbaigta žemės reforma. Dėl to kaimiškose apskrities vietovėse sumažėjo gyventojų judėjimas, o patys gyventojai tapo labiau sėslūs.

Reikia pripažinti, kad 1948–1950 m. periodas išsiskyrė politinės padėties stabilizavimusi ir gyventojų socialinės–ekonominės padėties pagerėjimu. Taip pat iš esmės išspręsta Šilutės apskrities apgyvendinimo problema.

Sąvokos

Analizuojant surinktą medžiagą, iškilo būtinybė paaiškinti vartojamas sąvokas. Aptariamojo laikotarpio dokumentose vartotos sąvokos yra vartojamos iki šiol, tačiau anuomet vartotos sąvokos turėjo skirtingą prasmę. Tarp tokių atvejų būtų galima išryškinti tris sąvokas: Klaipėdos kraštas, vietiniai gyventojai ir naujakuriai.

Klaipėdos kraštas anuomet buvo suvokiamas, kaip politiškai nebeegzistuojantis teritorinis vienetas ir dėl to nevartotinas terminas. Pagal oficialią vartoseną Klaipėdos kraštas buvo suvokiamas kaip „smetoninei“ Lietuvai priklausiusi ir Vokietijos okupuota teritorija, kurią 1945 m. sausio 28 d. išvadavo Raudonoji armija ir sugrąžino ją Tarybų Lietuvai. Pagal daugumos naujų krašto gyventojų supratimą Klaipėdos kraštas suvoktas, kaip nelietuviška, nuo Vokietijos atskirta teritorija. Būtina pastebėti, kad anuomet, kalbant apie buvusio Klaipėdos krašto statusą praeityje, buvo vengiama bet kokių galimų sąsajų su dabartimi. Kita vertus, 1945–1950 m. sąsajos su buvusiu Klaipėdos kraštu negalimos dėl teisinio ir administracinio – teritorinio šios teritorijos statuso bei jos administracinių – teritorinių ribų pasikeitimo.

Vietiniais gyventojais buvo laikomi visi Klaipėdos krašto senbuviai, t. y. iki 1944 m. pabaigos šiame krašte gyvenę asmenys. Aptariamuoju laikotarpiu jų priskyrimą vietinių kategorijai nulėmė jų socialinė padėtis. Dauguma šiai gyventojų kategorijai priklausiusių asmenų save priskyrė lietuviams. Tačiau tai nesuteikia pagrindo teigti, kad jie tokiais save ir identifikavo. Taip pat negalima laikyti kilminiais vokiečiais tų, kurie save neindentifikavo lietuviais. Įprastai asmenys, atsisakę save indentifikuoti lietuviais, buvo laikomi vokiečiais.

Naujakuriais buvo įvardinami asmenys atsikėlę į Klaipėdos kraštą 1945–1948 m. iš kitų Lietuvos SSR vietovių pagal žemės reformos įstatymą. Remiantis juo naujakuriams buvo suteikiama asmeniniam naudojimui perduoto turto, pirmiausiai nekilnojamo (žemė, statiniai), valdymo teisė bei valstybinių prievolių lengvatos. Dėl šių priežasčių naujakurio socialinė kategorija gali būti įvardinta kaip kolonisto. Kita vertus, dėl to, su naujakurio kategorija negalima tapatinti visų kitų į kraštą persikėlusių gyventojų. Pirma, naujakurio teisės buvo suteikiamos tik Lietuvos SSR ir tik kaimo gyventojams. Antra, kitų persikėlėlių daugumą sudarė nežemdirbiškų profesijų specialistai, atvykę į Klaipėdos kraštą pagal paskyrimą arba savo noru. Tai buvo inžineriniai–techniniai darbuotojai (rus. инженерно-технические рабочие), mokytojai, gydytojai, darbininkai ir kt. Ženkli jų dalis atvyko iš kitų SSRS vietų. Pagaliau naujakurius nuo kitų persikėlėlių skyrė tai, kad naujakuriai apsigyveno išskirtinai kaimiškose Klaipėdos krašto vietovėse, o dauguma kitų persikėlėlių – centrinėse valsčių gyvenvietėse arba miestuose.