Švėkšniškis Vytautas Marcinkevičius – vienas tų žmonių, kurie pamilę fotografiją daug dėmesio skiria gamtos fotografavimui. Išmokusio fiksuoti paprastai „plika akimi“ sunkiai matomą čia pat po mūsų kojomis esantį makro pasaulį, kuris, pasirodo, nepaprastai gyvybingas, gražus, o Vytauto fotografijų dėka galima pamatyti ir koks jis spalvingas.

Saulius SODONIS

Tradicinė pradžia

V.Marcinkevičiaus pažintis su fotografavimu menu prasidėjo mokykloje, Daukšaičiuose. Tuomet išmoko fotografuoti vienu populiariausiu to meto sovietinių laikų „Smena 8“ aparatu. Pamokytas šio užsiėmimo tėvuko, namuose ir fotolaboratoriją su visais būtinais atributais – ryškalų bakeliais, didintuvu, raudona lempa ir nuotraukų „kepimui“ būtinu džiovintuvu ir kitais būtinais atributais – buvo įsirengęs. Vėliau nuo šio savo hobio kiek nutolo, nes tęsė mokslus, daug dirbo.

Mokymasis

Rimčiau prie fotografijos sugrįžo po daugelio metų, kai rankose jau buvo geras ir patikimas „Pentax“ skaitmeninis-veidrodinis fotoaparatas. Fotografuoti buvo daug lengviau, juk beveik iš karto pamatai rezultatą. Ir, pasak Vytauto, tuomet jis ypatingai susidėmėjo gamtos fotografavimu. Pirmiausia analizavo naujojo aparato galimybes. Jau ir tuo metu pavykdavo užfiksuoti gerų kadrų.

Prieš keletą metų, mokytojos Danguolės Jančauskienė paskatintas, susidomėjo makro fotografavimu. Tačiau jam truko žinių. Padėjo lemtingas sutapimas: prieš beveik trejetą metų Klaipėdos ,,Akropolyje“ išgirdo skelbimą, kad prastas tas fotografas, kuris turėdamas gerą aparatą, fotografuoja automatiniu režimu. Skelbime buvo kviečiama mokytis netoliese esančioje „Fotocat“ mokykloje. Taip prasidėjo tikra ir nuosekli pažintis ir su fotoaparatu, ir su fotografavimo technika, ir su šios mokyklos mokytoju Virgilijumi. Šiandien buvusį mokinį ir mokytoją sieja draugystė, kuri prasidėjo nuo sklebimo.

Nuostabus ir paslaptingas makro pasaulis

Paklaustas, kaip pavyksta surasti „modelius“ (skruzdėliukus, įvairius vabzdžius, lašelius) fotografavimui, V.Marcinkevičius sakė, kad dažnai per kasdienį lėkimą mes nematome mus supančio pasaulio. Anot jo, užtenka vasarą anksti ryte įsitaisyti kur žolėje ir ramiai pabūti 15–20 minučių. Tada dėmesys susikoncentruoja į čia pat vykstantį nuostabų gamtos ir gyvūnų pasaulį. Belieka tai užfiksuoti. O po mūsų kojomis verda nuostabūs dalykai – ten taip gražu ir jauku. Tai jis ir fiksuoja savo fotografijose.

Vytautas sakė, kad toje mokykloje Klaipėdoje išmoko ir fotoaparatą valdyti, ir kadro kompoziciją geriau suprasti. Ir nelaukdamas klausimo, ar naudojasi kompiuterinių programų pagalba paaiškino: „Praktiškai nieko netobulinu kompiuteriu, – sakė Vytautas. – Viskas natūralu ir tikra. To visiškai nereikia daryti, nes atsirado fotografavimo patirtis. O tas šalia mūsų verdantis gyvenimas yra toks gražus ir spalvingas, kad nereikia nieko taisyti“. Mūsų pašnekovas sakė, kad jis grožisi tuo pasauliu ir fotografijų pagalba padeda pažinti jį aplinkiniams.

Kartu su bendraminčiais

Paklaustas, ar nesidalina savo patirtimi su aplinkiniais Vytautas sakė, kad yra Švėkšnoje yra keletas bendraminčių, su kuriais aptaria darbus, kartu spausdina nuotraukų. Tam jie yra įsigiję modernų ir šiuolaikišką spausdintuvą. Stasys Rauktys ir Danutė Gailiūnienė, tai žmonės, kurie taip pat pamėgo fotografiją. Šis bendraminčių būrelis dalijasi patirtimi, taip pat kartu rengia įvairias iškylas bei šventes. Jie jau ir pirmą parodą Švėkšnos seniūnijoje yra surengę. Joje – jų pamatytas mus supantis pasaulis. Baigdamas pokalbį V.Marcinkevičius sakė, kad nors žinių apie fotografavimą ir fotografiją sukaupęs labai daug, tačiau tobulėjimui niekada nebus galo.

Daugiau V.Marcinkevičiaus darbų galite pamatyti čia.