Rubenas BUKAVICKAS

Prieš toliau gilinantis į vietinės civilinės valdžios struktūrų kūrimą Šilutės apskrityje, būtina atkreipti dėmesį į viso Klaipėdos krašto politinės priklausomybės ir teisinės jo padėties 1945–1947 m. problematiką bei panagrinėti su ja susijusius aspektus.

Teisinės kolizijos

Pirmiausia svarbu pažymėti, kad 1945 m. leistuose Lietuvos SSR AT Prezidiumo įsakuose „Dėl sudarymo vietinių valdžios organų Lietuvos TSR apskrityse, miestuose, valsčiuose, miesteliuose ir apylinkėse“, „Dėl apskričių ir respublikinės priklausomybės miestų vykdomųjų komitetų patvirtinimo“ bei „Dėl apskričių vykdomųjų komitetų pirmininkų pavaduotojų patvirtinimo“ nebuvo minimi Klaipėdos, Pagėgių ir Šilutės apskričių bei miestų VK. Dar daugiau neaiškumų šiuo klausimu kelia 1945 m. gegužės 31 d. Lietuvos SSR AT Prezidiumo priimti „Lietuvos SSR Konstitucijos (Pagrindinio įstatymo) 14, 45 ir 48 straipsnių papildymo ir pakeitimo“ bei „Lietuvos SSR Valstybinio Biudžeto 1945 metams“ įstatymai. Pirmajame įstatyme nurodyta, jog Lietuvos SSR susideda iš Alytaus, Biržų, Kauno, Kėdainių, Kretingos, Lazdijų (buvusi Seinų), Marijampolės, Mažeikių, Panevėžio, Raseinių, Rokiškio, Šakių, Šiaulių, Švenčionių, Tauragės, Telšių, Trakų, Ukmergės, Utenos, Vilkaviškio, Vilniaus ir Zarasų apskričių bei miestų, neįėjusių į Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Panevėžio apskričių sudėtį. Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių apskričių bei Klaipėdos miesto šiame teisės akte nėra. Situacijos nepaaiškina iki šiol Klaipėdos krašto „grąžinimo“ Lietuvos SSR laikoma data – 1945 m. sausio 28 d. Ši data taip pat laikoma Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių apskričių sudarymo diena. Tačiau sausio 28 d. data nėra paremta jokiais teisės aktais ir SSRS primesta, kaip krašto „išvadavimo“, o faktiškai – jo okupavimo atskaitos data. Kita vertus, Klaipėdos krašto užėmimo negalima vadinti nei grąžinimu nei išvadavimu, nes pagal 1940 m. rugpjūčio 24 d. Lietuvos SSR Konstituciją, kurioje pirmą kartą buvo aiškiai apibrėžta Lietuvos SSR teritorinė sudėtis, šio krašto Lietuvos SSR sudėtyje nebuvo. Tai galima vadinti nebent teritorijos prijungimu arba tiesiai – okupacija. Vadinasi, galima teigti, kad Lietuvos SSR Konstitucijos pakeitimo ir papildymo metu Klaipėdos krašto Lietuvos SSR sudėtyje nebuvo, o jai pakeisti nebuvo įstatyminio pagrindo. Pakeitimai Lietuvos SSR Konstitucijoje, kuriais buvo užfiksuotas Klaipėdos krašto apskričių ir Klaipėdos miesto atsiradimas Lietuvos SSR sudėtyje buvo padaryti tik po 1947 m. vasario 9 d. įvykusių rinkimų į Lietuvos SSR Aukščiausiąją Tarybą, kai Lietuvos SSR AT buvo suteikti nauji įgaliojimai. Speciali redakcinė komisija Lietuvos SSR Konstitucijos tekstui pakeisti ir papildyti buvo sudaryta 1947 m. kovo 13 d., tačiau tiksli Konstitucijos teksto pakeitimo data ir, svarbiausia, pakeitimo pagrindas nežinomi.

Ekonominė padėtis

Antrajame įstatyme patvirtintas Lietuvos SSR Valstybinis biudžetas 1945 metams, kurį sudarė 728 mln. 634 tūkst. rublių, iš jų – 107 mln. rublių buvo skirti iš SSRS Valstybinio biudžeto. 1945 m. Lietuvos SSR valstybinis biudžetas buvo deficitinis – gavo 603 mln. pajamų. Būtina čia pastebėti, kad šis biudžetas buvo sudarytas be Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių apskričių bei Klaipėdos miesto. Pirmiausia taip buvo todėl, kad Klaipėdos kraštas įstatymiškai neįėjo į Lietuvos SSR sudėtį. Antra, nebuvo parengtas krašto apskričių atstatymo planas, nes nauja valdžia neturėjo tikslių žinių apie ūkinę okupuoto krašto būklę ir, galbūt, aiškių planų apie jo ateitį. Statistinių žinių surinkimas, kuriais remiantis buvo galima įvertinti krašto būklę ir numatyti reikiamas investicijas buvo pradėtas 1945 m. balandžio mėn. ir tęsėsi iki 1946 m. sausio 15 d. Šį darbą organizavo SSRS Valstybinio plano komisijos centrinės statistikos valdybos (toliau – VPK–CSV) įgaliotinis Klaipėdos kraštui, o darbą atliko specialiai tam parengti Lietuvos SSR VPK–CSV darbuotojai.

Pirmiausia buvo parengtas Klaipėdos krašto teritorinio administravimo finansinis planas. Pavyzdžiui, 5 valsčiaus vykdomojo komiteto darbuotojų darbo užmokesčiui (be priedų) buvo skirta 1 245 rublių. Iki 1945 m. birželio mėn. jis atitiko tokį patį teritorinio administravimo vienetų (valsčių ir apylinkių) skaičių, koks jis buvo krašte jam būnant Vokietijos Reicho sudėtyje. Galima daryti prielaidą, kad Klaipėdos krašto atkūrimo finansinis planas buvo sudaromas remiantis iki jo okupacijos žinomais finansiniais rodikliais ir ūkinės veiklos tendencijomis, o statistinių žinių surinkimas buvo reikalingas tik šiems rodikliams pagrįsti arba jiems pakoreguoti. Šią prielaidą sustiprina tas faktas, kad tiek 1946 m., tiek 1947 m. bendras Klaipėdos krašto apskričių (be Klaipėdos miesto) biudžetas beveik nekito ir sudarė apie 18 mln. rublių, kai gyventojų skaičius per tą patį laikotarpį padidėjo nuo 26 iki 50 tūkst. Klaipėdos krašto biudžetai itin padidėjo tik po 1947 m. pabaigoje įvykdytos administracinės–teritorinės reformos, kai prie Klaipėdos ir Šilutės apskričių buvo prijungta dalis Kretingos ir Tauragės apskričių teritorijos. Be to, aiškiai nustatyto dydžio finansiniu planu galima būtų paaiškinti, kodėl apskrityse nuo 1945 m. birželio mėn. pradėjus didinti valsčių skaičių kartu buvo sumažinti (50 %) atlyginimai valsčių ir apylinkių vykdomųjų komitetų darbuotojams.

Kol nebuvo aiškaus Klaipėdos apskričių atstatymo plano ir nebuvo sudaryti apskričių biudžetai visas krašto atkūrimui reikiamas lėšas skyrė SSRS Liaudies komisarų taryba (toliau LKT). Nuo pat pradžių tai buvo daroma ne tiesiogiai, o per sąjunginio pavaldumo Lietuvos SSR Liaudies Komisariatus (Maisto pramonės, Žemės ūkio, Finansų, Prekybos ir kt.). Nors Vietinės Pramonės, Švietimo, Darbo, Komunalinio ūkio ir Socialinio aprūpinimo Komisariatų skyriai Klaipėdos krašto apskrityse priklausė Lietuvos SSR, turėjo būti jos išlaikomi, tačiau tikrovėje, per SSRS Valstybinio biudžeto dotacijas Lietuvos SSR, juos išlaikė SSRS. Taip buvo todėl, kad dauguma krašte veikusių įmonių, tiek sąjunginio, tiek respublikinio pavaldumo, iki 1947 m. buvo steigimosi stadijoje ir nekūrė jokios pridėtinės vertės. Pavyzdžiui, pagal 1945 m. viduryje parengtą Šilutės apskrities trimetį (1945–1947 m.) atstatymo planą vien tik švietimo ir kultūros įstaigų (mokyklų, vaikų darželių, bibliotekų ir pan.) ryšių įstaigai, komunalinio ūkio skyriui, elektrinei, kelių, tiltų ir civilinių pastatų remontui, jų eksplotacijai ir darbo užmokesčiui reikėjo 14 mln. 448 tūkst. 420 rublių – vidutiniškai po 5 mln. rublių kasmet. Tai buvo dideli pinigai žinant, kad apskrityje iki 1948 m. buvo planuojama apgyvendinti tik 20–25 tūkst. gyventojų: 5 tūkst. Šilutėje ir 15–20 tūkst. apskrityje.

Pinigai

Pirmieji Klaipėdos krašto apskričių ir Klaipėdos miesto biudžeto projektai buvo sudaryti SSRS pagalba ir 1946 m. pradžioje įtraukti į Lietuvos SSR Valstybinį biudžetą. Pavyzdžiui, 1946 m. vasario 7 d. Šilutės apskrities VK patvirtintą apskrities biudžeto projektą sudarė 6 mln. 291 tūkst. 800 rublių.

Iki 1946 m. rugsėjo mėn. Klaipėdos krašto apskričių biudžeto projektai nebuvo patvirtinti atitinkamais Lietuvos SSR AT Prezidiumo įsakais. Galima daryti prielaidą, kad taip buvo dėl to, kad nebuvo aišku kam bus daromos išlaidos ir kas padengs deficitą, jei gaunamų pajamų nepakaks išlaidoms padengti. Tačiau neabejotina, kad apskričių biudžetuose didžiausią gaunamų pajamų dalį (nuo 70 iki 90%) ir toliau sudarė SSRS dotacijos gaunamos iš respublikinio biudžeto. Pavyzdžiui, pagal 1946 m. spalio mėn. patvirtintą SSRS Valstybinį biudžeto įstatymą 1946 m. Lietuvos SSR Valstybinį biudžetą, įskaitant Klapėdos krašto apskritis ir Klaipėdos miestą, sudarė 900 mln. 716 tūkst. rublių. SSRS dotacijos dalis šiame biudžete lyginant su 1945 m. padidėjo tris kartus – iki 309 mln. rublių. Jeigu šią sumą išskaičiuoti iš respublikinio biudžeto gaunamų pajamų (738 mln. 142 tūkst.), kai respublikinio biudžeto išlaidos siekė 485 mln. 352 tūkst. rublių, tai respublikiniame biudžete susidarytų 56 mln. 210 tūkst. rublių trūkumas respublikinio biudžeto išlaidoms padengti. Be to, susidarytų dar 252 mln. 790 tūkst. rublių deficitas vietinio biudžeto išlaidoms padengti (415 mln. 364 tūkst.), nes vietinio biudžeto pajamos siekė tik 162 mln. 574 tūkst. rublių. Pateiktas pavyzdys rodo, kad be SSRS paramos Lietuvos SSR Valstybinis biudžetas būtų trečdaliu mažesnis arba 30% deficitinis. Kita vertus, be SSRS paramos Lietuvos SSR nebūtų pajėgi atstatyti dykra virtusio krašto, jo kolonizuoti.

Investicijos kraštui kelti

Formuojant Klaipėdos krašto apskričių biudžetus ateityje daugiausia pajamų buvo tikimasi gauti iš žemės ūkio, nes iki krašto okupacijos žemės ūkis pasižymėjo aukštais gamybiniais rodikliais. Todėl SSRS skyrė daug lėšų Klaipėdos krašto kolonizavimui. Pavyzdžiui, vienos Šilutės apskrities Žemės ūkio banko Šilutės skyriaus apyvarta nuo 1945 m. rugsėjo iki gruodžio 31 d. sudarė 5 223 879 rublių. Šie pinigai buvo tik dalis naujakurių apgyvendinimui (įkurdinimui) Klaipėdos krašte skirtos pinigų sumos, kurią Lietuvos SSR skyrė SSRS Žemės ūkio bankas. Remiantis 1945 m. kovo 24 d. ir 1945 m. birželio 12 d. SSRS LKT nutarimais dėl priemonių Klaipėdos krašto kaimo vietovių kolonizacijai vykdyti, 1945 m. Lietuvos SSR iš SSRS LKT rezervo fondo gavo 31 mln. rublių. Be to, žemės ūkio sektoriui vystyti 1946 m. buvo numatyta skirti apie 15 mln. Tai buvo ne biudžetinės lėšos, o per SSRS Valstybinius bankus gaunamos tikslinės investicijos. Tokio pobūdžio SSRS investicijų srautas į Klaipėdos kraštą padidėjo nuo 1946 m., po to, kai kovo mėn. vykusioje SSRS AT 1-ojoje sesijoje buvo priimtas pirmasis pokarinis SSRS penkmečio (1946–1950 m.) planas „liaudies ūkiui atkurti ir išvystyti“. Pagal jį į Lietuvos SSR ūkį buvo planuojama investuoti 1 mlrd. 535 mln. rublių. Palyginimui, 1947 m. balandžio 10 d. Lietuvos SSR AT patvirtintą Lietuvos SSR Valstybinį biudžetą sudarė 1 mlrd. 91 mln. 384 tūkst. rublių. Klaipėdos krašto dalis šiame biudžete sudarė 33 mln. 731 tūkst. rublių: Klaipėdos miesto – 15 941 000, Klaipėdos apskrities – 5 287 000, Pagėgių – 6 382 000, o Šilutės – 6 121 000 rublių. Kiek šiame investicijų plane buvo ekonominės logikos sunku atsakyti, nes sovietinė ekonomika vadovavosi socialistiniu lėšų perskirstymo principu – „paimti iš to kas turi ir perduoti kam reikia“. Bet kuriuo atveju tai buvo stiprus impulsas Lietuvos SSR ūkio, taip pat ir Klaipėdos krašto, augimui skatinti. Taip pat svarbu pažymėti, kad 1946 m. įstatymiškai buvo įtvirtinta nuostata, kad Lietuvos SSR Valstybinis biudžetas yra SSRS Valstybinio biudžeto sudėtinė dalis. Visa tai suteikia pagrindą teigti, kad SSRS buvo svarbi ne tiek politinė, kiek ekonominė Klaipėdos krašto integracija į SSRS sudėtį. O tai, kad Lietuvos SSR neturėjo įstatyminio pagrindo poltinei Klaipėdos krašto priklausomybei pagrįsti nebuvo kliūtis jį administruoti. Iš to seka dar vienas aspektas, kuris verčia suabejoti Lietuvos SSR Konstitucinės santvarkos Klaipėdos krašte įvedimo pagrįstumu.

Teisinis pagrindas

Klaipėdos krašto okupantė buvo SSRS. Nuo pat įsiveržimo į Klaipėdos kraštą pradžios SSRS valdžia neketino iš jo trauktis ir savo neteisėtam buvimui krašte pagrįsti panaudojo Lietuvos SSR. Prisidengdama tarpukaryje buvusia Klaipėdos krašto priklausomybe Lietuvos Respublikai SSRS valdžia įtraukė Klaipėdos kraštą į Lietuvos SSR administracinį teritorinį vienetą taip sudarydama Lietuvos SSR teisių į Klaipėdos kraštą tęstinumo (legitimumo) regimybę. Įspūdį, kad Klaipėdos krašte buvo „atkuriama“ Lietuvos SSR Konstitucinė santvarka suteikė teisės aktų priėmimo pobūdis: visi 1944–1945 m. Lietuvos SSR KP (b) CK Biuro priimti nutarimai ir AT Prezidiumo įsakai dėl Klaipėdos krašto administravimo buvo tik analogiškų SSRS VKP (b) Politinio biuro ir AT Prezidiumo nutarimų atkartojimas (vykdymas). Tačiau kokiu pagrindu Klaipėdos krašte buvo įvedama Lietuvos SSR Konstitucinė santvarka neaišku, nes Lietuvos SSR stojimo į SSRS metu (1940 m. rugpjūčio 3 d.) Klaipėdos krašto Lietuvos SSR sudėtyje nebuvo, o dokumentai, patvirtinantys SSRS Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvos SSR faktą, iki šiol nėra žinomi arba jie išvis neegzistuoja.

Svetimi savo namuose

Radikalų Klaipėdos krašto politinės priklausomybės pasikeitimą bei teisinės jo padėties neapibrėžtumą, paneigiančius bet kokią galimą istorinio Klaipėdos krašto tęstinumo Lietuvos SSR sudėtyje galimybę, geriausiai atspindi krašte likusių ir į jį sugrįžusių vietinių gyventojų padėtis.

Kol nebuvo prasidėjusi kolonizacija, vietinių krašto gyventojų padėtį galima apibūdinti kaip patenkinamą. Nuo pat naujų vietinės civilinės valdžios struktūrų kūrimo Klaipėdos krašte pradžios vietiniai gyventojai buvo skiriami į vadovaujančias pareigas: jie buvo skiriami valsčių VK ir apylinkių pirmininkais ir kt. Tiesa, į tokias pareigas negalėjo būti skiriami repatriantai, t. y. iš Vokietijos okupacinių zonų sugrįžę vietiniai gyventojai. Taip pat daugeliu atvejų buvo pripažįstamos jų nuosavybės teisės į valdomą turtą. Tačiau palaipsniui, didėjant naujakurių ir persikėlėlių skaičiui, vietiniai gyventojai buvo stumiami iš visuomeninio gyvenimo. Nuo 1945 m. pabaigos, išskyrus pavienius atvejus, jie nebegalėjo užimti jokių vadovaujančių pareigų ir būti visuomeninių bei kooperatinių organizacijų nariais, jiems nebuvo suteikiamos naujakurio teisės, o iš jas gavusių – jos buvo atimamos. Taip pat juos imta atleidinėti iš švietimo ir kultūros įstaigų. Nuo 1946 m. vietiniams gyventojams pradėtas taikyti apribojimas valdomo turto (pirmiausia žemės) dydžiui. Be to, kas ypač svarbu, vietiniai gyventojai išskirti į „vietinių“ gyventojų kategoriją ir jiems iki 1947 m. pabaigos nesuteikta balsavimo teisė. Formaliai, tai lėmė neaiškus jų pilietinės priklausomybės statusas, nes lietuviais užsirašę vietiniai gyventojai gavo tik laikinus pilietinės priklausomybės SSRS pažymėjimus, kurie nesuteikė jiems pilnateisio naujos visuomenės nario statuso. Tokio naujos valdžios elgesio vietinių gyventojų atžvilgiu priežastis buvo ta, kad iki krašto okupacijos vietiniai gyventojai, neišskiriant 1923–1939 m. laikotarpio, buvo Vokietijos politinėje ir kultūrinėje priklausomybėje. Gyventojų padėtį sunkino pasibaigusio karo fone Lietuvos SSR gyventojų tarpe pradėta vykdyti antifašistinės, lygu antivokiškos, ideologijos sklaida. Jos rezultatas – per trumpą laiko tarpą sukurtas vokiečio, kaip lietuvių žemių grobiko ir tautų pavergėjo įvaizdis, t. y. priešo. Iš esmės, tokia vokiečio įvaizdžio koncepcija nekeitė ir dėl to neprieštaravo tarpukario Lietuvoje vyravusiems tautiniams ir politiniams stereotipams vokiečių klausimu. Dar daugiau, toks įvaizdis atitiko nevietinių Klaipėdos krašto gyventojų, tiek katalikų, tiek stačiatikių, požiūrį į vietinius evangelikų liuteronų religinei konfesijai priklausančius gyventojus, kuriuos galima įvardyti, kaip svetimi. Tokį nevietinių gyventojų nusistatymą vietinių gyventojų atžvilgiu lėmė jų tradicinė koreliacija pagal etninę ar tautinę priklausomybę tam tikrai religinei konfesijai. Pavyzdžiui, lietuvis, tai katalikas, o vokietis – evangelikas liuteronas. Be to, krašte pasireiškė ir etnocentristiniai, t. y. didlietuviškos etnokultūrinės unifikacijos procesai. Visa tai, sąveikoje su nauja marksistine–leninine ideologija, stiprino naujųjų, o pirmiausia, atsikėlusiųjų iš Didžiosios Lietuvos gyventojų poziciją, tokiu būdu dar labiau sunkinant vietinių gyventojų padėtį.

Apibendrinant galima teigti, kad 1945–1947 m. vietinių Klaipėdos krašto gyventojų padėtis, lyginant su nevietinių, atitiko tą, kuri būna esant svetimos valstybės okupacijai. Kita vertus, jei tai neigsime, tai kaip kitaip paaiškinsime vietinių gyventojų padėtį?