Šiemet Šilutėje, taip pat ir daugelyje kitų buvusio Klaipėdos krašto miestų bei miestelių, buvo prisimintas ir paminėtas prieš 90 metų vykęs vadinamasis Klaipėdos krašto sukilimas. Įdomus ir turiningas pokalbis vyko Šilutės F.Bajoraičio viešojoje bibliotekoje jubiliejinės savaitės ketvirtadienį. Čia, dalyvaujant Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto (BRIAI) mokslininkams, vyko diskusija „XX a. Klaipėdos krašto tarpukario istorija: vertinimai, kontraversijos ir įžvalgos“. Džiugu, kad šį kartą į išties labai informatyvų pokalbį atėjo ir nemažai moksleivių.

Saulius SODONIS

Į šį susitikimą atvyko BRIAI instituto vadovė, istorijos mokslų daktarė Silva Pocytė, istorijos mokslų daktaras, profesorius Vygantas Vareikis, mokslų daktaras Vasilijus Safronovas ir doktorantas Vytautas Jokubauskas.

Susitikimą, kuris anot rengėjų, buvo pavadintas diskusija „Apskritas stalas“ vedė prof. V. Vareikis, kuris plačiausiai iš visų šių klaipėdiškių mokslininkų yra įsigilinęs į prieš 90 metų vykusius įvykius šiame krašte.

Pradėjo prof. V.Vareikis nuo politinės Europos padėties apibūdinimo, kuri buvo dar šiek tiek iki 1920 metų. Jis priminė, kad tik ką pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui daug kas Europoje buvo neaišku. O didžiosios šį karą laimėjusio valstybės tuomet tikrai sunkiai galėjo įžiūrėti Klaipėdos krašto problemą. Tuo metu išties vyko Europos perdalijimas, kuriame ypač prancūzai išreiškė griežtą nusistatymą prieš bet kokį kraujo praliejimą. Tokiame kontekste jaunos Lietuvos vadovai ėmėsi veiksmų, kad išsiaiškintų, kaip reaguotų didžiosios valstybės, jei Klaipėdos kraštas, kuris po karo buvo pavestas administruoti Prancūzijai, taptų Lietuvos dalimi. Šiam kraštui Antantės valstybės planavo laisvojo krašto – freištato likimą. Tačiau Lietuvos politikai matė jį Lietuvos dalimi, todėl svarstė įvairias šio krašto prijungimo galimybes – viena jų – kraštas prijungiamas karine jėga. Taip pat buvo analizuojamos ir savanoriško krašto sukilimo, o po to prisijungimo prie Lietuvos, galimybė. Po slaptų pasitarimų ir su Rusija, ir su Vokietija, buvo nuspręsta šia galimybe pasinaudoti. Nors Vokietija ir buvo karą pralaimėjusių valstybių gretose, tačiau ji ir tuomet puoselėjo atkurti savo didybę. Todėl Vokietijos politikai pritarė, kad kraštas galėtų būti prijungtas prie mažesnę įtaką Europos politikoje turinčios Lietuvos, o ne Lenkijos. Iš jos, kaip vėliau ir atsitiko, vien ultimatumų dėka pavyko Klaipėdos kraštą nesunkiai susigrąžinti 1939 m.

Prof. V. Vareikis Klaipėdos krašto sukilimą, pasirengimą jam bei jį patį pavadino nepaprastai sėkmingu ir svarbiu jaunos Lietuvos valstybės žingsniu. Jame itin svarbų vaidmenį suvaidino ne viena šio krašto asmenybė: Martynas Jankus, Jurgis Lėbartas, Jonas Vanagaitis bei Erdmonas Simonaitis.

Dr. S. Pocytė apžvelgė šio krašto vietos žmonių gyvenimą, jam tapus Lietuvos Respublikos dalimi. Istorikė atkreipė dėmesį, kad tai buvo labai sudėtingas procesas, nes tik bendra kalba šio krašto žmones siejo su didlietuviais. Tačiau tuo metu buvo didžiuliai mentaliteto ir religiniai skirtumai, kurie ne artino, o tolino vienus nuo kitų. Padėtį sunkino ir tai, kad Lietuvos Vyriausybė nesuprato šios žmogiškos situacijos, o ją net savotiškai didino į vadovaujančius bei kitus valdymo postus skirdama atstovus iš Lietuvos. Tuo naudojosi pamažu atsigaunanti Vokietija, kuri skyrė pinigų vokiškumui šiame krašte palaikyti. Vėliau kalbėjusiąją papildė V. Vareikis, kad krašte po 1933 metų ėmė veikti gebelsinė atsigaunančio Vokietijos reicho propagandos mašina. Ji kaip galėdama kūrė neigiamą lietuvio įvaizdį, tuo pačiu išaukštindama šio krašto gyventojus, pabrėždama jų išskirtinumą.

Istorikas V. Safronovas į Klaipėdos krašto prijungimą pažvelgė iš ekonominės pozicijos. Jo nuomone, Lietuvos valstybę viliojo Klaipėdos uostas. Tačiau po 1923 metų, kraštui tapus Lietuvos dalimi, dar ilgai nebuvo išnaudojamos ekonominės uosto galimybės. Ir tik 1934 metais buvo pradėdas plėsti pats uostas. O ir savo laivyną Lietuva kurti ėmė gerokai pavėluotai – tik 1936 metais. Anot jaunojo istoriko, ir dabar dar ne iki galo yra suvokiama uosto reikšmė.

Šiame susitikime taip pat buvo kalbama apie Klaipėdos krašto praradimą 1939 metais. Apie tai pasakojo istorikas V. Jokubauskas. Į Lietuvos karybą bei karinius reikalus besigilinantis mokslininkas atkreipė dėmesį, kad po 1939 metų kovo 22 dienos Vokietijos ultimatumo, Lietuva atidavė šį kraštą Vokietijai, neiššovusi „nė vieno šūvio“. Lietuva jautė galimą problemos kilimą, todėl ruošėsi jai. Keletą dienų prieš tai ji slapta mobilizavo savo kariuomenę. Ties Plunge net apkasai buvo pradėti kasti. Tačiau prieš tai vyko neafišuotas Lietuvos užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio susitikimas su Vokietijos reicho ministru J. Ribentropu. Pastarasis iškėlė sąlygą, kad Lietuva neturi iššauti nė vieno šūvio grąžinant Klaipėdos kraštą, nes tuomet neaišku, kur Vokiečių armija įėjusi į Lietuvos teritoriją sustos. Tai buvo gan įsakmiai pasakyta. Su Lenkija Lietuva taip pat turėjo priešiškus santykius, todėl galimos provokacijos atveju, kai „vokiečiai nežinia, kur sustos“, ir Lenkija galėjo imtis karinių veiksmų Lietuvoje. O karas dviem frontais būtų buvęs pražūtingas mažai ir jaunai Lietuvos valstybei.

Šiomis kalbomis susitikimas nesibaigė, nes šilutiškiai turėjo ko paklausti Klaipėdos universiteto mokslininkų. O į vieną esminį – ar Klaipėdos kraštas buvo susigrąžintas, ar sujungtas ar prijungtas, atsakė vienareikšmiškai – kraštas buvo prijungtas. Ir baigdamas V. Jokubauskas sakė, kad turime didžiuotis tuo, kad XX a. pradžioje jauna Lietuvos valstybė įvykdė labai drąsią ir ryžtingą karinę operaciją, kuri pademonstravo lietuvių ryžtą.