Praėjusią savaitę Šilutės kraštotyros draugijos folkloro ansamblis „Ramytė“ į Šilutės F. Bajoraičio biblioteką sukvietė visus, kam ne tik smagu klausytis šio savito ansamblio atliekamų dainų, bet ir malonu girdėti tarmiškai kalbant. Šis kolektyvas, pradėdamas tarmių metus, parengė programą „Kožns paukštis saviška gėd“.

Saulius SODONIS

Sumanymas

Jis paprastas – atskleisti unikalų tarmių grožį. Šiandien, kai yra įsigalėjusi bendrinė lietuvių kalba, nedažnai galima išgirsti kalbant tarmiškai. O ir iš prigimties kalbantys tarmiškai neretai kažkodėl gėdijasi to, ar tiesiog nenori išsiskirti.

Šis Mažosios Lietuvos kraštas yra unikalus. Pirmiausia, dėl susiklosčiusių istorinių aplinkybių beveik neliko senųjų šio krašto gyventojų – šišioniškių. Taip baigiamas prarasti ir krašto tarminis unikalumas bei savitumas. Vis dėlto dar spėta užrašyti ne vieną šia tarme kalbantį.

Tačiau džiugiausia, kad yra norinčių, o taip pat ir galinčių, šia tarme kalbėti. Taip jau susiklostė, kad pagal prigimtį esanti žemaitė Vaida Galinskienė, gimusi Eglinskaite, su tėvais vaikystėje atsikėlė į Klaipėdos kraštą. Jautri žodžiui Vaida įdėmiai klausėsi Svencelės kaime savo kaimynų, senųjų šio krašto gyventojų, kalbų ir išmoko šišioniškių tarme kalbėti. Vėliau – lituanistinėse studijose jau moksliškai gilinosi į tarmių savitumą ir subtilybes.

Šiandien V. Galinskienė ne tik puikiai kalba šia bemaž išnykusia šišioniškių tarme, bet ir turi išsiugdžiusi savo mokinę Indrę Skablauskaitę, kuri nuo savo mokytojos nedaug atsilieka. Jos abi yra ne vieną bendrą tarmių projektą sukūrusios, taip pat pačios juose dalyvavusios. Matyt ir jų dėka folkloro ansamblis „Ramytė“, kurio narės yra šios dvi ,,šnekorkės“, surengė tokį ypatingą ir labai nuotaikingą tarmių vakarą „Kožns paukštis saviška gėd“.

Bendravo kaimynai

Šis vakaras buvo ne tik nuotaikingas pasibuvimas kartu, bet ir savotiška pamoka. Joje buvo ne tik mokomasi kalbėti ar dainuoti tarmiškai, bet ir buvo lyginamos kaimyniškos tarmės: juk visai netoli nuo Šilutės – prasideda Žemaitija. Tad, pasirodo, ne viena daina, ar net žaidimas abiejose rubežiaus pusėse dainuojamas ar žaidžiamas labai panašiai. Tik, pasak I. Skablauskaitės ir V. Galinskienės, atliekama tai vienu atveju lyg iš aukšto ir solidžiai, kitu atveju lyg iš pilvo, su trenksmais. Įdomu, kad Vaida šį kartą atstovavo žemaičius – kalbėjo šia tarme, o Indrė – kalbėjo šišioniškių. Skyrėsi ir jų apranga.

Šį kartą beveik visi žiūrovai labai mielai įsijungė į bendrus dainavimus ar tekstų skaitymus. Tai buvo ne itin lengva, ypač skaitant žemaitiškai. Ne vienas klydo, o visas būrys skaitomo teksto tarminius žodžius tuoj taisydavo. Tai buvo labai smagu, nes tai darė bendraminčiai ir kolegos – dauguma susirinkusiųjų buvo mokytojai.

„Ramytės“ atliekamos dainos taip pat iliustravo šias skirtybes bei pabrėžė bendrumus. Buvo smagu žiūrėti ir lyginti, kaip panašius šokius šoka kaimynai – šišioniškiai ir žemaičiai.

Šis vakaras bibliotekoje parodė, kokie mes skirtingi, o tuo pačiu ir panašūs, nežiūrint valstybių sienų ar įsitikinimų.