Šilutėje gyvuoja graži tradicija: šią svarbią visiems dieną pagerbiamas labiausiai bendruomenei nusipelnęs asmuo. Tam prieš daugelį metų įkurta „Sidabrinės nendrės“ premija. Šiemet šia premija apdovanota įvairių nutikimų pasakotoja, renginių vedėja, žemaitiškai ir šišioniškių tarme kalbanti Šilutės pirmosios gimnazijos mokytoja Vaida Galinskienė. O tie, kurie dalyvavo šiose iškilmėse Šilutės kultūros ir pramogų centre, išgyveno pačias gražiausias akimirkas, pasak šių metų laureatės, maudėsi gerumo jūroje, kurios bangas skleidė ir pati laureatė, ir visi šių iškilmių rengėjai.

Saulius SODONIS

Oficialioji dalis

Kaip ir dera, valstybinė šventė prasidėjo Lietuvos himnu, kurį salei esantiems svečiams giedoti padėjo Šilutės meno mokyklos choristės. Renginio vedėja, šišioniškių tarme puikiai kalbanti Indrė Skablauskaitė, sveikinimo žodį tarti pakvietė Šilutės rajono savivaldybės merę Daivą Žebelienę. Po to trumpai apie jau 23 metus skaičiuojančią Lietuvos nepriklausomybę pamintijo Šilutės rajono savivaldybės tarybos narys, Šilutės pirmosios gimnazijos mokytojas Algirdas Gečas. Savo kalbą jis ne tik baigė sveikinimu, bet ir paskelbė, kad bus įteiktas garbingiausias Šilutės rajono apdovanojimas – „Sidabrinės nendrės premija“.

Šios premijos komiteto pirmininkas Juozas Sauspreškis perskaitė išrašą iš vasario 15 dieną vykusio paskutinio posėdžio, kai komiteto nariams balsuojant buvo išrinkta 31-oji šios premijos laureatė – V. Galinskienė. Premiją bei jos regalijas – ženkliuką ir meninę plaketę – V. Galinskienei įteikė merė D. Žebelienė.

Laureatė tuokart žodžio negavo, nes tęsėsi oficialioji Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjimo dalis. O joje koncertavo moterų vokalinis ansamblis „Vaivora“, kuriam vadovauja Gražina Liaudanskienė. Vėliau žiūrovus džiugino Reginos Jokubaitytės vadovaujamas mišrus vokalinis ansamblis „Mingė“. Po to skambias melodijas grojo pučiamųjų orkestras „Pamario Brass“, vadovaujamas Gražvydo Railos. Nors ir nebuvo įvardyta, tačiau po šių muzikinių pasirodymų prasidėjo premijos laureatės pagerbimo šventė.

Bendraminčiai bendraminčiams

Pradžioje buvo parodytas trumpas filmukas apie šių metų „Sidabrinės nendrės“ laureatę. Jame buvo ištraukos iš jos pasisakymų bei anksčiau kurtų filmų, kuriuose V. Galinskienė kartu su savo mokine I. Skablauskaite bendrauja šišioniškių tarme.

Ypatingą šventinę nuotaiką sukūrė iš Klaipėdos atvykęs etnografinių ansamblių „Vorusnėlė“ ir „Alkas“ dalyviai. Jie parodė Klaipėdos etnokultūros centro folkloro spektaklio ištrauką, sukurtą pagal Kristijono Donelaičio „Metus“, kurio autorė ir režisierė Dalia Kiseliūnaitė. Pasirinkę ,,Rudens gėrybių“ dalį, šie ir maži, ir dideli artistai tiesiog užbūrė žiūrovus, kurie labai netikėtai pabuvojo prūsiškose vestuvėse. Po jų, aidint garsiems aplodismentams, D. Kiseliūnaitė pasveikino savo buvusią studentę „Sidabrinės nendrės“ laureatę V. Galinskienę sakydama, kad labai džiaugiasi matydama, kokių gražių rezultatų pasiekė jos mokinė ir kaip ji gražiai už juos yra įvertinta.

Vėliau skambėjo sveikinimai ir linkėjimai. Vaida yra kilusi iš gausios 11 vaikų šeimos. Nemaža dalis jos brolių ir seserų atvyko pasveikinti savo jauniausią sesę. O viena vyresnė sesuo sveikindama sakė, kad labai šiuo mažiausios savo dukrelės įvertinimu džiaugtųsi jų tėveliai.

Sveikintojų buvo labai daug, nes savo gerumu bei pagalba V. Galinskienė yra mylima ir gerbiama ne tik tų, su kuriais  dirba tiesiogiai, bet tų, su kuriais bendrauja rengdama įvairius renginius ar juos tiesiog vesdama.

Dėkodama už apdovanojimą ir sveikinimus, šių metų „Sidabrinės nendrės“ laureatė sakė, kad kartais būna, jog lemiamu metu dingsta žodžiai – tuomet lieka vien jausmai. O jie kaip tik tuo metu svyravo nuo dėkingumo iki kaltės, kad ji užėmė vietą kito, gal nemažiau verto, šios premijos. Ir minėjo, kad pirmiausiai ją yra apėmęs dėkingumo jausmas. V. Galinskienė dėkojo tiems, kurie ne vienerius metus teikė jos kandidatūrą šiai premijai gauti. Po to padėkojo šios premijos komitetui, kurie patikėjo ja ir savo žodžiu lėmė jai šį apdovanojimą. Taip pat dėkojo savo tėvams bei broliams ir sesėms, kurie išmokė žemaitišką žodį tarti. Labai ji buvo dėkinga ir savo ,,tantėms ir unkuliams“, kurių klausydama ne tik išmoko šios tarmės, bet ir išgirdo daugybę gyvenimiškų istorijų, kurias šiandien perpasakoja. Taip pat iš tų žmonių gyvendama Svencelėje išmoko daug gyvenimiškos patirties, kuri leido išvengti rimtų gyvenimiškų klaidų. Ji sakė, kad po ceremonijos, kaip ir daugybę kartų, nuvažiuos į tą kalnelį, kur jie amžiams ten ilsis ir nusilenks jiems už išmintį. Negailėjo laureatė gražių žodžių ir savo šeimai – dukroms Godai ir Gretai bei vyrui Zenonui, kuriuos ne kartą skriaudė palikusius vienus, nes reikėdavo važiuoti į kokį nors renginį. Taip pat dėkojo ir visai kultūrinei bendruomenei, kurios dalimi ji šiandien jaučiasi. Ypatingai dėkojo folkloro ansambliui „Ramytė“, kurios dalimi ji yra tapusi, ir be kurios narių patarimų net šuniui vardo neišrenkanti… Ir, žinoma, savo gimnazijai, kuri retkarčiais Vaidą „paskolina“ kultūrai.

Baigdama V. Galinskienė padėkojo ir čia atėjusiems, kurie triguba jėga gražina jai išspinduliuotą gerumą. Išties, nuotaika šios Nepriklausomybės atkūrimo šventės buvo nuostabi.