Endrius Karalius
1905-1971 m.

Endrius Karalius, 1923 m., būdamas aštuoniolikos metų, kaip sukilėlis dalyvavo prijungiant Klaipėdos kraštą prie Lietuvos. 1928 m. buvo išrinktas Priekulės „Vilties“ draugijos pirmininku. Tų pačių metų gegužės 20 d. ,,Santaros“ įgaliotinių suvažiavime Šilutėje išrinktas į „Santaros“ valdybą. Joje ėjo reikalų vedėjo pareigas.

1930 m. Endrius Karalius aktyviai dalyvavo Vytauto didžiojo 500 metų nuo mirties sukakties minėjimo renginiuose. 1930-1934 m. dirbo Lietuvos banko Klaipėdos skyriuje. 1939 m., vokiečiams okupavus Klaipėdos kraštą, E. Karalius drauge su Jurgiu Ponaičiu ir kitais pažangiais lietuvininkais buvo įmesti į Ragainės kalėjimą. Čia jiems buvo pasakyta: „Arba nešdinkitės į savo Žemaitiją, arba supūsite kalėjime, o jūsų šeimos bus išvežtos į Lenkiją“. Pastarąjį grasinimą reikėjo suprasti, kad žmonos su vaikais bus uždaryti į ten esantį konclagerį.

Ragainės kalėjime lietuvininkai apsisprendė optuoti už Lietuvą, ir jiems tokia galimybė buvo suteikta. 1941 m kovo 17 d. E. Karalius ir kiti optantai, tarp kurių buvo ir Jurgis Ponaitis, iš kalėjimo buvo išleisti. Gestapininkai pagrasino: „Jeigu neišvyksite, vėl būsite suimti“.

E. Karalius buvo užregistruotas, gavo persikėlėlio bilietą Nr. 343 ir su žmona bei vaikais repatrijavo į jau tarybinę Lietuvą. Apsispręsti nebuvo taip lengva.

1945 m. kovo 10 d. E. Karalius su šeima grįžo į Klaipėdos kraštą. Kadangi jo ūkyje su 25 ha žemės buvo įsikūręs karinis dalinys, jam buvo pasiūlyta apsigyventi Bronackio ūkyje. Jis gavo naujakurio pašalpą, kuri netrukus buvo atimta dėl to, kad E. Karalius negalįs būti naujakuriu, nes buvo Klaipėdos krašto šakninis gyventojas ir turėjo savo nuosavybę, kuria negalėjo naudotis ir apsigyventi savo namuose Protniškėje. Tokius reikėjo išbuožinti, kad jie apie savo nuosavybę nieko nebenorėtų žinoti, ir išvežti prie ,,baltųjų meškų“.

1946 m. liepos 7-17 dienomis Priekulės valsčiaus vykdomasis komitetas iš E. Karaliaus atėmė naujakurio teises ir iškeldino iš Bronackio ūkio. Eik, kur nori. Tokiems, kurie turėjo žemės, savo tėviškėje vietos nebuvo. Iš šeimos buvo atimta viskas, išskyrus rūbus ir patalynę. Buvo atimti ir šaukštai su indais.

Ir jauniausios dukros Birutės lopšys buvo iškrėstas. Gal saugumiečiai vystykluose tikėjosi atrasti aukso gabalą…

Jau po visko saugumiečiai paliepė Karalienei paruošti vaišių stalą. Kai vaišės buvo paruoštos, saugumiečiai pareikalavo, kad šeimininkas sėstų prie to paties stalo su savo neprieteliais, kurie jį su mažais vaikais ir dviem senom močiutėmis išvarė iš namų. E. Karalius nesėdo.

Tuokart E. Karalius su žmona, trimis vaikais ir motina išvyko į Šilutės rajoną ir prisiglaudė Kukoraičiuose, brolį namuose. Dirbo miško medžiagų sandėlyje. Laikai buvo neramūs. Šen bei ten pasigirsdavo, kad žmones išvežė į Sibirą. Ir Karalių šeima „sėdėjo“ ant maišų, į kuriuos buvo sudėti vaikų drabužiai, būtiniausieji daiktai. Langai uždangstyti pilkomis kareiviškomis antklodėmis. Ant stalo žvakė. Vyriausias sūnus Vytautas, būsimasis poetas, savaip sprendė dilemą – išliks ar neišliks Karalių šeima Lietuvoje.

Iš Saugų į Sibirą išvežė Paplauskų šeimą su dviem dukrom. Saugumietė Ozolina paskutinę minutę nuo mergaičių kaklo nuplėšė gintaro karolius, girdi, ten, kur jūs išvykstate, karolių nereikės. Iš Kukoraičių į Sibirą išvežė Reisgį su šeima. Iš Petrelių išvežė Vaškaičių šeimą su trim vaikais. Tėvas ir vienas sūnus mirė Sibire. Balčių šeima ir Herta Naujoks su sūnumi buvo ištremti į Sibirą, iš kur išvyko į Vokietiją. Iš Miškogalių buvo ištremta Barkovskių šeima. Abu mirė Sibire. Šilališkis Jurgis iš Sibiro išvyko į Vokietiją. Valenaičiai su savo augintine taipogi buvo ištremti, o už ką – niekas nepaaiškino.

Petrelių kaime buvo daug rusų. Ten įkurtas vienas pirmųjų tarybinių ūkių. Vieną pavakarę labai ištroškęs rusas po kaimą ieškojo degtinės. Užsukęs pas Kybrancus ir nieko nepešęs, jis tiesiai per laukus patraukė į Miškogalį, kur buvo gražus miškas ir senos kapinaitės. Tame miškelyje kažkas slapstėsi. Pasigirdo šūvis ir rusas krito negyvas. Jo nebepaklausi, kas jį nušovė. Visa kaltė krito ant Kybrancų galvos dėl to, kad jie buvo paskutinieji, pas kuriuos tas rusas buvo užsukęs… Kaip vėliau išaiškėjo, juos įskundė Pavinkšnio Alfrydė ir dar vienas kaimynas, gelbėdami save.

Petrelių policininkas Junov perspėdavo žmones: „Nesėdėkite namuose. Eikite į svečius“. Kai kas, jo perspėjimų paklausęs, nesigailėjo. Klumbys bandė savo neprietelius pergudrauti. Iš tolo pamatęs atvažiuojant sunkvežimį, jis šoko į daržinę ir, užsiropštęs ant balkio, pagrasino saugumiečiams, kad jis geriau šoks nuo balkio žemyn ant kluono ir užsimuš, tačiau jų įsakymų nevykdys. Saugumiečiai tą kartą apsisuko ir išvažiavo, tačiau ramybės Klumbių namuose nebuvo…

Kybrancai niekur nesislapstė, nes nesijautė kam nors nusikaltę. Ir vieną dieną jiems buvo pasakyta: ruoškitės kelionei. Kybrancų šeima su dukra Zelma ir sūnumi Benu Sibire išbuvo dešimt metų. Iš pradžių buvo nežmoniškai sunku. Zelmutė visą dieną turėjo pjauti medžius su paprastu pjūklu už porą šimtų gramų duonos. Kadangi tėvai buvo seni ir į darbą negalėjo eiti, jie negavo ir tų kelių šimtų gramų duonos. Zelmutė savo normą turėjo dalintis su tėvais. Vieną kartą, bepjaunant eglę, medis visu svoriu užgriuvo Zelmutę ir sulaužė šonkaulius. Tuokart ji nebenorėjo gyventi. Gyveno tik dėl vaiko, kuris buvo vos dvejų metukų.

Išėjus iš ligoninės vėl reikėjo eiti į girią. Nuo pavasario ligi rudens kraują gėrė moskitai, o žiemos buvo labai šaltos. Užeidavo tokios pūgos, kad vaikai, grįždami iš mokyklos, norėdami nepaklysti ir laimingai pasiekti savo namus, ėjo įsikibę virvę. Jei kuris nuklysdavo – amen. Ne vieną vaiką sudraskė meškos.

Vietiniai žmonės į atvykėlius žiūrėjo nepatikliai, vadino banditais, o vaikai juos apmėtydavo akmenimis. Kartą viena seselė iš tremtinių nebeapsikentusi pareiškė:

- Ką blogo mes jums padarėme? Mes tokie pat žmonės kaip ir jūs: turime dvi akis, vieną nosį ir vieną burną. Mes sunkiai dirbame ir nebeturime savo namų. Mus ištrėmė tik dėl to, kad turėjome žemės, sunkiai dirbome ir iš jos užsipelnėme duoną. Argi tai nusikaltimas? Mums skaudu, kad jūs mūsų visiškai nesuprantate…

Sibire buvo rusų, ukrainiečių, kurie čia buvo atvežti gerokai anksčiau. Šie viską perprato, ir santykiai tarp vietinių bei naujųjų tremtinių iš Lietuvos palengva atšilo. Kai po daugelio metų vergijos tremtiniai buvo paleisti, kelionei į savo tėvynę jie vargais negalais jau buvo susitaupę.

Pirmasis į Petrelius sugrįžo senasis Mikas Kybrancas apsižiūrėti, ar tebestovi namai, kas juose gyvena ir ar atsiras jo šeimai vietos savo dviejų galų name. Po to ir likusieji sugrįžo iš Sibiro -

visi su vatinukais. Iš savo namų nebuvo išvaryti.

E. Karalius, ilgai Kukoraičiuose neužsibuvęs, išvyko į Šilutę. Apsigyveno tarp ligoninės ir Šlažų tilto mediniame barake kartu su rusų šeima. Vieta gana atoki, tarp užliejamų pievų, aplinkui krūmynai – bet kada galėjai būti ,,nuraktas“.

Vieną dieną, kai namuose buvo likusios tik moterys ir vaikai, visi išgirdo, kad keliuku nuo plento zovada atidunda vežimas. Karalienės giminaitė Ašmytė, kurios motina su broliais jau buvo išvežti į Sibirą, išblyškusiom lūpom ištarė: ,,Atvažiavo manęs paimti“.

Ačiū Dievui, grįžo namo įkaušęs kaimynas ir tiek, bet moterų širdys buvo tarsi iš krūtinės išluptos. Kitą kartą vėl išgąstis. Mažąją Birutę, kuriai buvo šešeri ir ji jau ėjo į pirmą klasę, begrįžtant iš mokyklos užpuolė didžiulis vilkšunis. Krūmynuose buvo pasislėpę rusų gamizono kareiviai. Jie buvo paspendę pasalą partizanams, o pasipainiojo pirmaklasė. Šuo, gavęs komandą pulti, atrūko visu greičiu įjudantį objektą, o išvydęs išsigandusią mergaitę, sustojo lyg įbestas. Šuo yra protingas sutvėrimas. Jis vaiko neužgaus, bet išgąsčio buvo daug…

1951 m. likviduotas lentpjūvės pagalbinis ūkis. Jis atiteko kolūkiui, o E. Karaliui liepta išsikraustyti. Jis vėl buvo priverstas minti miesto įstaigų slenksčius. Šiaip ne taip jis tapo miesto gyventoju ir kurį laiką dirbo Šilutės lentpjūvėje.

Iš lentpjūvės nuėjo dirbti į spirito varyklą sandėlio vedėju. E. Karalius buvo tryliktuoju to sandėlio vedėju. Dvylika kitų, prieš jį dirbusių, jau buvo pagavusi giltinė. Spirito varyklos direktorė, kuri buvo saugumo darbuotojo žmona, E. Karaliui pasakė: „Tu galėsi dirbti čia, kol aš dirbsiu, o kai manęs nebebus, ir tu išeisi“. Taip ir buvo. E. Karalius spirito gamyklos raktus turėdavo palikti sargui. Naktį direktorės vyras, saugumo darbuotojas, atvažiuodavo ir pasiimdavo spirito ir ruginių miltų tiek, kiek jam reikėjo, o rytmetį sargas raktus vėl atiduodavo E. Karaliui. Darbas buvo atsakingas. Gamyklos direktore dirbo Stryžova, techniku – Bistrickas, laboratorijos vedėja – Komskytė.

Kai tik rusė direktorė išėjo, į jos vietą atėjo lietuvis. Jam kas vakarą reikėjo duoti pinigų tiek, kiek jis paprašė, o iš kur tuos pinigus E. Karalius turėjo paimti? Vogti spiritą iš gamyklos ir jį pardavinėti? Ne. Karalius to nedarys. Reikėjo išeiti savo noru.

Tuokart jis perėjo dirbti į prekybą. Buvo priimtas į Rusnės maisto prekių parduotuvę drauge su Žygu. Darbas prekyboje sekėsi neblogai, nes viršydavo planus ir gaudavo neblogus atlyginimus. Tačiau metų gale žvejų vartotojų kooperatyvas likvidavo savo taškus Priekulėje, Drevernoje, Rusnėje ir juos perdavė vartotojų kooperatyvo sąjungai.

Gyvendamas Šilutėje, Karalius palaikė artimus ryšius su Jurgiu Plonaičiu, su kuriuo prie Hitlerio buvo uždarytas Ragainės kalėjime. Jonas Kybrancas drauge su Jurgiu Plonaičiu Šilutėje suorganizavo Žemės ūkio banko Šilutės skyrių, kurio valdytoju tapo J. Kybrancas. Jo sūnūs Arvedas ir Osvinas mokėsi Šilutėje, toje pačioje gimnazijoje kaip ir E. Karaliaus sūnus Vytautas, būsimasis poetas.

Arvedas Kybrancas, tapęs architektu, suprojektavo dabartinio Šilutės kultūros ir pramogų centro interjerą, Klaipėdos laikrodžių muziejaus interjerą, Vilniaus paveikslų galerijos ekspoziciją, Arsenalo muziejaus interjerą Vilniuje ir atliko daugybę kitų vertingų projektų.

Jo brolis Osvinas Kybrancas, baigęs Šilutės gimnaziją, o vėliau VU medicinos fakultetą tapo nusipelniusiu Lietuvos gydytoju. Jis dirbo tuometėje Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, dabar Universitetinė ligoninė, chirurgu ir vyriausiojo gydytojo pavaduotoju gydymo reikalams. Vėliau dirbo Klaipėdos jūrininkų ligoninės ir laivyno gydytoju žvejybiniuose laivuose. Buvo labai geras gydytojas, daug kam pagelbėjo, tačiau pats mirė prieš laiką.

1958 metais Maskva su Bona susitarė dėl šeimų susijungimo tarp buvusių Vokietijos piliečių. Umaru pakilo senieji Klaipėdos krašto gyventojai: jie palengva ruošėsi išsikelti iš tėviškės ir pradėjo pildyti dokumentus išvažiavimui. Dauguma jų išvažiavo – kas į demokratinę, kas į federalinę Vokietiją. Savo tėviškėje liko nedaug klaipėdiškių. Daugiausia tie, kurie negavo dokumentų išvykimui, ir tie, kurie nesirūpino dokumentais ar nesistengė išvykti, nes norėjo likti savo tėviškėje. Plonaičiai, Kybrancai, Karaliai ir nedidelis pulkelis kitų, ištikimų savo tėviškei, pasiliko.

Edita Barauskienė