Laidotuvių teisinis reglamentavimas Prūsijoje XVI–XVIII a.

Darius BARASA

Bendra sritis

Nors laidotuvių sritis laikyta „res religiosae“, tačiau žvelgiant į reglamentuojamųjų aktų pobūdį, ypač nuo XVIII a. pradžios, tai vertėtų traktuoti veikiau kaip „res mixtae“, t. y. Bažnyčios ir valstybės bendrai tvarkomą sritį, kaip, pvz., santuoka. Vienas svarbiausių laidotuvių segmentų buvo laidotuvių apeigų liturgija: Bažnyčios požiūris į mirtį, pomirtinį gyvenimą, laidotuvių metu atliekamų apeigų turinį ir tvarką. Tai neabejotinai buvo dvasinės institucijos kompetencija. Tačiau egzistavo ir materialioji dalyko pusė. Kapinių steigimas ir priežiūra, įvairūs laidotuvių apeigų apribojimai ir draudimai labiau buvo sietini su administracinio, policinio ar sanitarinio pobūdžio potvarkiais negu su religiniais. Tokius potvarkius leido pasaulietinė valdžia, o jų laikymąsi dažnai kartu su Bažnyčios tarnautoju turėjo prižiūrėti ir valdžios pareigūnas. Apskritai išvesti griežtą takoskyros tarp bažnytinės ir pasaulietinės valdžios funkcijų ir kompetencijų pasiskirstymo tuomet vargiai buvo įmanoma. Bažnyčia buvo suvalstybinta, tapusi valstybės administracinio aparato dalimi, valdovas laikytas vyriausiąja Bažnyčios galva, jam priskirta jus episcopale, t.y. aukščiausiojo vyskupo teisė, kuria remdamasis, jis leido religinio turinio potvarkius. XVIII a. antrojoje pusėje galima matyti aiškią tendenciją, kuri vėliau tapo norma, leisti Prūsijos valstybėje pripažintoms ir toleruotoms konfesijoms atlikti savas laidotuvių liturgines apeigas. Tačiau vadinamoji išorinė, kitaip tariant, neliturginė ir administracinė laidotuvių bei kapinių patvirtinta tvarka (pvz., kapinių steigimas, jų išlaikymas, mirusiųjų registro vedimas, parapijiečių laidojimas tik savų parapijų kapinėse, draudimas atidaryti karstą, jei įtarta, kad mirusysis mirė nuo užkrečiamųjų ligų, ir pan.) buvo bendra, ir jos privalu buvo laikytis bei paisyti visoms konfesijoms.

Papročiai

Prieš aptariant laidotuvių apeigų teisinį reguliavimą, dera pažvelgti į tai, kokie laidotuvių papročiai XVI–XVII a. vyravo viename iš Prūsijos regionų, lietuviškuose Prūsijos valsčiuose. Tai svarbu ne tik dėl to, kad suprastume, kokias netoleruotinas liaudies religingumo formas reikėjo ir siekta suvaldyti, išgyvendinti teisiniais svertais. Tačiau tai taip pat yra iškalbingi pavyzdžiai, kiek vienos ar kitos teisinės priemonės buvo paveikios arba neefektyvios. Išsamių žinių apie  liaudies praktikuotas laidotuvių apeigas galime rasti amžininkų aprašymuose, tarp kurių paminėtina vadinamoji Sūduvių knygelė (apie 1520–1530 m.), Jono Maleckio-Sandeckio laiškas (apie 1546 m.), Johanno Arnoldo Brando (1674 m.), Teodoro Lepnerio (1690 m.), Mato Pretorijaus (apie 1698 m.) ir kt. darbai. <…> Pastebima tendencija, kad prietaringų papročių XVII a. pabaigos aprašymuose fiksuojama mažiau nei XVI a. amžininkų liudijimuose. Antai J.Maleckis-Sandeckis 1546 m. laiške, kurį rašydamas daugiausia rėmėsi Sūduvių knygele, Karaliaučiaus universiteto rektoriui Jurgiui Sabinui Apie senovės livoniečių ir prūsų religiją ir aukojimus praneša, kad kaimiečiai aprengtus mirusiųjų kūnus pasodina ant kėdės, o šalia sėdintys artimieji geria alų ir linksminasi. Išgėrus alų, prasidėdavo mirusiojo apraudojimas. Užbaigus raudą, numirėliui įdėdavo įvairių daiktų: moteriai – siūlų su adata, vyrui – lininę skarelę, kurią užrišdavo ant kaklo (pasak Sūduvių knygelės, vyrui prie šono prikabindavo peilį, o aplink kaklą apvydavo ilgą skepetą, įrišdavo pinigų maistui; moteriai įdėti siūlai turėjo būti reikalingi lopant, jei kas suplyštų pomirtiniame gyvenime). Laidotuvių eiseną ir vežimą, kuriuo buvo vežamas numirėlis, daugelis lydėdavo raiti. Mojuodami kardais ir garsiai rėkdami, pastarieji tokiu būdu mėgindavo šalin nuvyti demonus. Į kapą mirusiajam buvo įmetama pinigų, įdedama duonos ir ąsotis alaus, kad mirusysis netrokštų ir nealktų. Žmona savo velionį vyrą prie kapo apraudodavo trisdešimt dienų, o giminės puotaudavo trečią, šeštą, devintą ir keturiasdešimtą dieną nuo laidotuvių. Į šias puotas buvo kviečiama mirusiojo vėlė, ir kiekvienas nuo valgomo patiekalo ką nors numesdavo po stalu, kad vėlė turėtų kuo maitintis; taip pat nuliedavo gėrimo. Paskui vėlė būdavo išprašoma lauk.

XVII a. pabaigos J.A.Brando ir T.Lepnerio Prūsijos lietuvių laidotuvių aprašyme vis dar buvo fiksuotas smarkus ir garsus mirusiojo apraudojimas, daiktų ir pinigų į karstą dėjimas, po laidotuvių vykdavusios šermenys, kur iki soties buvo geriama ir valgoma. Apie tai itin pašiepiamai atsiliepė Erhardas Wagneris, rašydamas, kad artimųjų liūdesys iškart išgaruodavo, kai tik velionis būdavo užkasamas, ir „jie daugiau mirksta aluje negu ašarose“. Pažymėtina, kad nebeminimas numirėlio sodinimas prie stalo ir artimųjų alaus gėrimas į jį; nebefiksuotas prietaras po laidotuvių rengtose vaišėse maitinti velionio vėlę. Laidotuvių ceremonijoje jau minimi Bažnyčios tarnai: kunigai, mokytojai, kantoriai. Šiems, atrodytų, nežymiems pokyčiams pasiekti, kaip matysime, bažnytinė ir pasaulietinė valdžia dėjo nemaža pastangų, pirmiausia rengdama ir leisdama potvarkius bei įsakus.

Pirmieji nuostatai ir kapinių esmė   

Apžvelgus XVI–XVIII a. teisinių potvarkių visumą, susidaro gan pagrįstas įspūdis, kad laidotuvių srities reglamentavimas Prūsijos bažnyčios politikoje buvo aiškiai antraplanis, ne aktualiausias, periferinis uždavinys. Tai galima spręsti ne tik iš šiai sričiai tvarkyti išleisto palyginti nedidelio skirtų potvarkių, įsakų kiekio. Laidotuvių sritis, galima sakyti, buvo palikta tarsi užribyje netgi pirmuosiuose Prūsijos liuteronų bažnyčios nuostatuose. Pastarieji juk laikytini vienais iš svarbiausių Prūsijos evangelikų liuteronų bažnyčios teisinių pagrindų: apibrėžė Bažnyčios organizacijos sandarą, apeigas, pagrindines tikėjimo mokymo tiesas. 1525 m. Bažnyčios nuostatuose laidotuvių apeigos aptartos paskutinės ir apibūdintos dar labai miglotai ir neapibrėžtai, beje, kaip ir kitos apeigos – pamaldos, Komunija, krikštas, santuoka, išpažintis ir kt. Tiesiog buvo konstatuota, kad laidoti mirusiuosius reikia tam nustatytose tinkamose vietose, kurios yra gerai žinomos ir apie kurias, anot nuostatų, nebūtina plačiau pasakoti. Galbūt tokią nuostatuose išreikštą poziciją galėtume vertinti kaip jau liaudyje įprastą, dar Ordino laikais įdiegtą vieną iš krikščioniškų papročių, t. y. savo mirusiuosius laidoti nebe laukuose ir miškuose, o parapijos ar bažnyčios kapinėse. Toliau pabrėžta, kad yra girtina, kai gyvieji mirusiajam parodo pagarbą, jį lydėdami. Jei pageidaujama, mirusįjį kartu su giminėmis gali kartu lydėti ir kunigas, kuris prie kapo gyviesiems turi pasakyti trumpą paguodos pamokslą, o laidotuvės turi užsibaigti vokiška giesme (Media vita). Taip pat leista užsakyti varpų skambinimą žmonėms sušaukti. Įdomu pažymėti, kad visos šios direktyvos buvo skirtos išskirtinai Karaliaučiaus miestui, tačiau pabaigoje rekomenduota, kad pagal išgales šia tvarka turėtų pasekti ir kitos parapijos. Šiuo atveju nereikėtų pamiršti, kad pirmieji Bažnyčios nuostatai tik pradėjo formuoti teisinius Bažnyčios valdymo, administracinės struktūros, apeigų, liturgijos pagrindus. Jie kas kiek laiko būdavo keičiami ir papildomi.

Panašaus turinio ir toks pat glaustas paragrafas apie laidotuves buvo įtrauktas į 1544 m., 1558 m. Bažnyčios nuostatus. Nauja buvo tai, kad jau pažymėta, jog krikščioniškos laidotuvės vyktų be svetimų klaidingų prietarų. Kokie prietarai čia turėti omenyje, deja, detaliau nenurodyta. Taip pat pabrėžta, kad kapinėse turi būti palaikoma švara ir jos neturi būti kitaip išniekintos, nes tai, pasak nuostatų, ne tik nekrikščioniška, bet tai esą nebūdinga net pagonims. Čia pirmąkart galime rasti kapinių prasmės išaiškinimą. Kapinės prilygintos miegamajam (pvz., gr. Cemiteria, lot. Dormitoria, vok. Schlaffheuser), kuriame mirusio krikščionio kūnas ilsisi ir miega, kol bus prikeltas iš mirusiųjų.

Teisinis laidojimo apeigų reglamentavimas

Reikšmingiausiais ir svarbiausiais laikytini 1568 m. sudaryti ir išleisti Bažnyčios nuostatai, kurie ilgam nustatė Bažnyčios valdymą, apeigas ir pagrindinius tikėjimo mokymo akcentus. Prūsijos bažnytinę teisę tyrinėjęs teologas ir istorikas D.H.Arnoldtas savo Prūsijos bažnyčios teisyne, kuris buvo išleistas 1771 m., tvirtino, kad 1568 m. Bažnyčios nuostatai visame krašte galioję dar jo laikais. Žinoma, kad jie nepakeisti naujai buvo perleisti 1583 ir 1598 m. Nuostatų liturginė dalis buvo įtraukta į 1741 m. Bažnyčios nuostatus, paskui pateko į 1780 m. sudarytą Prūsijos bažnyčios agendą, galiausiai vyskupo L.E.Borowskio iniciatyva buvo naujai perleisti 1789 m. <…>

Mūsų atveju ypač aktualu, kas juose pasakyta apie laidotuves. 1568 m. Bažnyčios nuostatuose pirmiausia buvo pasistengta išaiškinti liuteronų doktriną apie mirties laikinumą ir prisikėlimo iš mirusiųjų viltį. Remiantis Šv. Raštu teigta, kad tie, kurie paliko šį pasaulį tikėdami Dievu, įgijo palaimingo amžinojo gyvenimo ramybę ir netrukus su džiaugsmu paveldės ateisiančios karalystės puikybę. Raginta nebijoti mirties, nes mirusiojo kūnas netolimoje ateityje bus vėl iš žemės netrūnijantis prikeltas ir gyvens džiaugsme ir palaimoje su Kristumi ir visais išrinktaisiais. Laidotuvių pamoksle taip pat rekomenduota guosti laidotuvių dalyvius ir mokyti apie tai, kad mirusieji nėra mirę, jie tik miega, jie nejaučia skausmo, neturi rūpesčių, o tik romiai ir saldžiai ilsisi Jėzuje Kristuje, kol vėl bus prikelti gyvenimui amžinoje karalystėje. Esą todėl artimieji neturi liūdėti savo mirusiųjų, kaip tai daro pagonys ir netikintieji. Pastarieji aprauda savo mirusiuosius, nes gedi be vilties, nepažįsta Dievo ir nežino apie mirusiųjų prikėlimą. Todėl jie aprauda savo giminaitį manydami, kad jo neteko amžiams. Tikintieji turi savo mirusiuosius garbingai ir prideramai palaidoti, ir kadangi vieta, kur mirusiųjų kūnai ilsisi, yra tarsi jų miegamasis, turi būti išlaikyta švari, tvarkinga, kad gyvuliai ten nesiganytų ir kitaip neterštų.

Mirusysis galėjo būti palaidotas ir kaip karvė

Toliau išvardyti punktai, kurių laikymasis turėjo užtikrinti tinkamą laidotuvių tvarką. Pirmiausia liepta mirusįjį palaidoti per 24 valandas. Tik išskirtiniais atvejais, jei į laidotuves nespėtų atvykti toli gyvenantys giminaičiai, su valdžios pareigūno ar kunigo leidimu laidotuvės galėjo būti kurį laiką atidėtos. Prieš palaidojant mirusįjį, kunigas visada turėdavo ištirti velionio gyvenimą, nes nuo to priklausė, kaip jis bus palaidotas. Jei asmuo buvo bedievis, pragyvenęs nuodėmingą ir gėdingą gyvenimą bei iki pat mirties neatgailavęs ir nepasitaisęs, jis turėjo būti nuneštas ir palaidotas kaip karvė. Doro krikščionio kūnas per laidotuves turėjo būti palydimas giesmėmis ir varpais, nes kitu atveju tai buvo prilyginta tarsi neprotaujančio gyvulio pakasynoms. Pageidaujantieji galėjo užsisakyti pas kunigą pamokslą, tačiau jis neturėjo trukti ilgiau nei pusvalandį. Galiausiai buvo uždrausti bet kokie lėbavimai ir gėrimai laidotuvėse.

Liturginė laidotuvių dalis buvusi gana paprasta: apsiribota giedojimo ir pamokslo tvarkos nustatymu. Giesmės turėjo būti giedamos išnešant mirusįjį iš namų ir lydint jį į kapines <…>. Kaip minėta, prie kapo, jei buvo pageidauta ir užsakyta, neilgą pamokslą turėjo pasakyti kunigas. Karstą įleidžiant į duobę, vėl turėjo būti giedama <…>. Paskui turėjusi vykti bendra malda. Giedotojais būdavo paskiriami mokiniai, todėl laidotuvėse turėdavo dalyvauti jei ne visi, tai bent pusė ar ketvirtadalis mokyklos mokinių. Kad nebūtų trukdoma jų pamokoms, buvo nustatytos, ypač miestuose, tam tikros laidotuvių valandos: jos turėjusios vykti priešpiet 9 val. arba popiet 3 val. Už giedojimą ir varpų skambinimą buvo nustatytas tam tikras mokestis; nepasiturintiems visi minėti patarnavimai turėjo būti teikiami nemokamai. Tokia ar mažai pakitusi 1568 m. Bažnyčios nuostatuose nustatyta liturgijos tvarka išsilaikė ilgai, beveik identiška tvarka fiksuota dar XIX a. viduryje.