Dr. Kazys Gaigalas

Pakankamai pilnų istoriografinių ir kronikinių sąvadų apie Mažosios Lietuvos žvejus, jų socialinę buitį, užimtą padėtį visuomenės bendrijose, kultūrinio ir etnografinio gyvenimo tradicijų unikalumą vis dar pasigendama. Iš krašto muziejuose, bibliotekose aptiktų žinių, pavienių žurnalistų archyvinių informacijų ir proginių nuorodų žinoma, kad iki XX a. vidurio ir du dešimtmečius po Antrojo pasaulinio karo, žvejybos verslu, kaip specializuotu nuolatiniu amatu, Nemune, jo deltos žuvinguose vandens telkiniuose ir marių priekrantėje užsiiminėjo ne viena dešimtis žvejų. Daugiausiai žvejų šeimų, turėjusių prie savo gerai prižiūrimų sodybų nedidelius žemės sklypus, tuomet gyveno Vilkijos, Veliuonos Seredžiaus, Skirsnemunės, Palėkių, Smalininkų, Bitėnų ir Šilininkų apylinkėse.

Šilutės apskrities pamaryje pagal kraštotyrininko Petro Jakšto (1899-1988) pateiktas gana išsamias žinias knygoje „Rusnė“ su bendraautoriais (Vilnius, „Mintis“, 1992), skaitlingiausiai žvejų lietuvininkų šeimos, turėjusios suvokietintas pavardes, telkėsi penkiuose kaimuose: Pakalnėje, Skirvytėlėje, Skirvytėje (dabar rusiškai – Borovoje), Vorusnėje ir Uostadvaryje. Pavieniai įsikūrusių žvejų ir žvejų laukininkų – „šišioniškių“ sodybų buvo Žalgiriuose, Šyšoje, Šyškrantėje ir pačiame Rusnės miestelyje.

Kiek žvejų ir žvejų nuomininkų – laukininkų bei rentininkų gyveno senuose Mingės, Rūgalių ir Aukštumalės kaimuose, gaudžiusių žuvis Kuršių marių priekrantėje, Kniaupo įlankoje, Krokų Lankos ežere, Atmatos, Minijos žiotyse ir gretimuose vandenyse, pilnų žinių autoriui aptikti nepavyko. Tačiau iš bendravimo pokalbių su senoliais vietovės „patriotais“ – E.Lėmanu, J.Nopenu, M.Šukiu, J.Cimermanu ir dar kelių kitų, supratau, kad prieš sovietmetį jų galėjo būti apie 30 ar net daugiau.

Kuršių marių ir Nemuno žemupio regiono, kaip ir kitų Baltijos pajūrio vietovių, žvejus negailestingai retino karų laikotarpiai, stichiniai reiškiniai gamtoje, nelaimingi įvykiai žūklavietėse, piktnaudžiavimas alkoholiu ir, be abejo, vykusios permainos krašto politiniame ir ūkiniame gyvenime. Pavyzdžiui, Didžiojo pasaulinio 1914-1918 m. karo aukoms atminti vien tik naujose kapinėse prie Rusnės evangelikų liuteronų parapijos bažnyčios sienos buvo įtaisyta marmurinė plokštė su 182 iškaltom pavardėm. Per Antrąjį pasaulinį, dar klastingesnį karą, taip pat daug jaunų žvejų lietuvininkų žuvo Vakarų ir Rytų frontuose, negrįžo į gimtuosius namus dėl gėdingai nacistų pralaimėtos ekspansijos prieš kitas valstybes ir bijant nugalėtojų jiems galimų represijų.

Be didelės savanoriškos pabėgėlių emigracijos į Vakarus bangos, grėsmingai iš rytų artėjant frontui, sekė antroji gana skaitlinga savanoriška pokario lietuvininkų šeimų emigracija iš Šilutės rajono kaimų į „Vateriandą“ 6-ojo dešimtmečio pabaigoje ir 7-ojo dešimtmečio pradžioje, pagerėjus tarpvalstybiniams santykiams po1955 m. pasirašytos Vokietijos Federacinės Respublikos su Sovietų sąjunga sutarties dėl piliečių išvykimo į Vokietiją. Per nepilną dešimtmetį išvyko keliolika aktyvių darbingų žvejų ir apytikriai tiek pat senesnio amžiaus lietuvininkų šeimų, iš sovietinės valdžios negavusių jokios socialinės paramos.

Nuo praėjusio amžiaus pabaigos ir per Lietuvos atkurtos nepriklausomybės dvidešimtmetį, lietuvininkų aborigenų šeimų išnykimą etnografinėse vietovėse sąlygojo laiko tėkmė ir nemažai atsiradusių politinių bei ūkinio gyvenimo naujovių. Būtent: vykdyta žemės valdų nuosavybės suteikimo reforma, visokio žvejybos verslo suprivatizavimas, steigiant akcines bendroves ir individualias žuvininkystės įmones; iš pagrindų renovuota gamtosauginė sistema su naujomis žvejybos taisyklėmis ir kitokios mažiau svarbios organizacinės priežastys. Minėtų objektyvių aplinkybių pasėkoje ir, nesant iš anksto paruoštos aktyvių žvejų profesionalų kartos pamainos, iš didoko XX a. lietuvininkų „memelenderių“ būrio praktiškai nieko nebeliko: iš septynių Jurgenaičių šeimų, anksčiau turėjusių sodybas Vorusnėje, Pakalnėje ir Skirvytėlėje prie Rusnės miestelio, XXI a. nesulaukė nė viena. Per XX a. antrąją pusę taip pat išnyko visi žvejai lietuvininkai, anksčiau gyvenę kairiojo Rusnės ir Skirvytės kranto sodybose – Kaukėnuose, Šakūnuose ir Skirvytėje (dabar Rusijos Kaliningrado srityje).

Senosios kartos žvejai lietuvininkai, kaip teko patirti per ilgą bendravimą įvairiomis progomis, nuolat puoselėjo sąmoningą meilę ir pagarbą gražiai Pamario krašto gamtai, noriai vykdė žuvų populiacijų eksploatavimo ir neršto bei jauniklių apsaugos nuostatus ir drąsiai peikdavo nedorą vietinių gyventojų bei atvykėlių iš kitur elgseną prie vandens telkinių. Už tai jaučiu pareigą keletą žvejų, turėjusių mano išduotus vardinius leidimus eksperimentinei žūklei atlikti Krokų Lankoje (Gaigalas, 2007), pažymėti pridėtomis unikaliomis fotografijomis su jų profesinių įgūdžių trumpais komentarais.

A.Goberis – ne tik žvejys, bet ir visuomenininkas

Adomas Goberis (1901-1988) gyveno Skirvytėlės kaime iš tėvų paveldėtoje gražioje sodyboje Skirvytės dešiniajame krante prie pat Rusnės. Palaidotas Skirvytėlės apnykusiose kapinaitėse.

Iki sovietmečio žūklavo privačiai, 1958 m. tapo Rusnės valstybinio žuvininkystės ūkio žvejų grandininku. Su savo vyrais gana sėkmingai traukiamuoju tinklu gaudydavo visokių rūšių žuvis Skirvytės ir Rusnės atšakose; savo gamybos užtvaromis (vartais) rudenį ir žiemos pradžioje – į nerštą migruojančias vėgėles, o giliose Nemuno deltos senvagėse: Leitėje, Senojoje Skirvytėlėje ir Domašo žiotyje – vėlai rudenį masiškai susitelkusias aukšles.

Be žvejybos verslo A.Goberis aktyviai reiškėsi Rusnės visuomenėje: priklausė Klaipėdos krašto „Giedotojų sąjungai“, pasižymėjo kaip choristas, save laikydamas vokiečiu gerbė lietuvininkų dvasines tradicijas, etninę kultūrą ir vietovės papročius.

H.Goberis buvo tėvo dešinioji ranka

Heincas Goberis (1930-2002) – Adomo sūnus. Užaugo, gyveno ir mirė Skirvytėlės k., palaidotas tos vietovės etnografinėse kapinaitėse.

Nuo paauglystės metų žvejyboje ir ūkio darbuose buvo tėvo dešinioji ranka: mokėjo pasigaminti visokių pavadinimų tinklus ir jais sumaniai žvejoti Nemuno deltos vandenyse bei Kuršmarių priekrantės zonoje.

Tėvui išėjus į pensiją, Heincas tapo žvejybos grandininku, o XX a. pabaigoje panaikinus Rusnės žuvininkystės ūkį ir suprivatizavus verslą neteko nuolatinio darbo. Būdamas pensininku pavyzdingai šeimininkavo paveldėtoje sodyboje, remontuodavo kitų žvejų tinklus.

V.Žemaitaitis – žūklės paslapčių žinovas

Vilius Žemaitaitis (1907-1977) žinomas suvokietinta pavarde Szameitat, kaip ir ankstesnės kartos žvejai – Wilhelm bei Michel, visą gyvenimą praleido Rusnės salos Pakalnės k. iš tėvų paveldėtoje erdvioje etnografinėje sodyboje, išlikusioje iki dabar.

Prieškario laikais ir sovietmečiu Vilius garsėjo kaip didelis žūklės paslapčių žinovas, į marias ir upių žiotis mėgo išplaukti irkline valtimi su pakelta bure ir žvejoti ungurius bei kitas vertingas žuvų rūšis ūdomis, venteriais, rečiau tinklaičiais, talkinant kitam žvejui.

Su žmona Helena išaugino šešis sūnus ir tris dukras. Vyresnieji trys sūnūs – Ernstas (gim. 1930), Richardas (1933) ir Erikas (1936) ilgokai sėkmingai žvejojo Ericho Petariaus vadovautos grandies sudėtyje. Palaidotas su dviem sūnumis pagal evangelikų liuteronų apeigas Rusnėje. Kapavietė pažymėta paminklu.

E.Žemaitaitis ypač mėgo gaudyti ungurius ūdomis

Ernstas Žemaitaitis (1930-1998) – Viliaus vyriausias sūnus gimė ir užaugo Pakalnės k. tėvų sodyboje. Po vedybų persikėlė į uošviją kairiajame upės krante, kurios išsaugoti iki dabar nepavyko.

Paauglystės metais žvejojo su tėvu, 1948-1958 m. Viliaus Telmano žvejų artelėje E.Petariaus žvejų grandyje, vėliau iki išvykimo 1988 m. į Vokietiją, buvo Rusnės žuvininkystės ūkio etatinis žvejų grandininkas. Ūkio administracijos vertinimu, Ernstas žinomas kaip universalus, pavyzdingas grandininkas, ypač mėgęs žūklę traukiamaisiais mariniais vindiniais tinklais ir gaudyti ungurius ūdomis.

Dėl kojų amputacijos tapęs neįgalus iš nostalgijos ant ratukų grįžo numirti į labai mylėtą tėviškę. Palaidojimo vieta pažymėta paminklu Rusnės miestelio kapinėse.

E.Prūsas mokydavo nėgių bučių pynimo meno

Ervinas Prūsas (gim. 1935) žvejo amatą paveldėjo iš tėvo, nuo seno gyvenusio Girininkų kaime netoli Nemuno. Mokėjo pasigaminti visokius žvejybos įrankius, juos remontuoti ir sumaniai gaudyti žuvis Rusnės atšakoje žemiau Gėgės žiočių ir upės dešiniojo kranto vandenyse.

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir Rusnės žuvininkystės ūkio likvidavimo neteko nuolatinio darbo, su jaunesniu broliu žveju Gerhardu nesugebėjo įkurti šeimyninės verslo įmonės ir, tik išimties tvarka, gaudavo leidimus normuotai pažvejoti rudenį upines nėges savo darbo bučiais, o pavasarį – Baltijos jūros praeives stintas kartu su kitų įmonių žvejais. Tokią situaciją ir brolio šeimos emigraciją į Vokietiją vienišius Ervinas jautriai pergyveno.

Garbingas žvejys pensininkas dvasinį nusiraminimą rasdavo Šilutės rajono vokiečių-lietuvininkų pramoginiuose etniniuose ir kultūriniuose susibūrimuose. Senolis, pasipuošęs šventiniais rūbais su plačia plačiabryle skrybėle, mielai pamokydavo norinčius jaunuolius nėgių bučių, didelių ir mažų krepšių pynimo meno iš žilvičių – karklų vytelių, netingėdavo vaizdingai „šišioniškių“ tarme pasakoti apie žvejo amato subtilybes. Kokią senienų įvairovę ir kokius savo rankų darbo žvejybos eksponatus E.Prūsas padovanojo mums, galima aptikti Šilutės kraštotyros muziejuje.

Pablogėjus sveikatai nuo 2010 m. vidurvasario laiką leidžia Juknaičių senelių namuose.

E.Jurgenaitis gavo „Nusipelniusio žvejo“ vardą

Erčius Jurgenaitis (1899-1982) – Rusnės salos Skirvytėlės k. gyventojas, vokietmečio laikais (Erdmann Jurgeneit) – laukininkas žvejys, nuo 1958 m. Rusnės valstybinio žuvininkystės ūkio žvejybos padalinio brigadininkas. Pridėtoje nuotraukoje su ūkio inžinieriumi-žuvininku H.Beresnevičium sėdi ant baigiančios susidėvėti paskutinės dorės Nr.10 (pagamintos Kriukuose) Pakalnės prieplaukoje.

Pagal autoriaus ir daugelio kitų Rusnės senbuvių prisiminimus, Erčius buvo neįprastai apsukrus ir veiklus lietuvininkas, gerai sugebėjęs įtikti visokių pakraipų valdžioms ir užtarnauti jų pagarbą. Pavyzdžiui, senstantis brigadininkas, ypač mėgęs gaudyti upėse šamus, vėgėles ir nėges, pirmasis saloje pagal paskyrą įsigijo automobilį – „Moskvič“ ir gavo „Nusipelniusio žvejo“ vardą.

Paminklas Erciui ir jo antrajai žmonai Ievai Jurgenaitienei (1913-2005), po karo su sūneliu atklydusiai į Rusnę iš Kaukėnų (dabar Jasnoje), pastatytas etnografinėse Skirvytėlės kapinaitėse.