Petras JAKŠTAS

Baldų kombinatas, Pergalės g. 7.

Tarp Klaipėdos ir Pergalės gatvių ir bevardžio skersgatvio yra įsikūręs baldų kombinatas. Pirma čia buvo gyvulių turgavietė. Šilutės turgūs būdavo labai gausūs ir senoje Turgaus aikštėje visi nebesutilpdavo. Todėl gyvulių turgui prireikė atskiros aikštelės.

Šioje aikštelėje buvo pastatydinta ir turgaus halė, dengta turgavietė prekiauti maisto produktais, kuriuos gyventojai geležinkeliu atsiveždavo arba patys vežte atsiveždavo. Šis raudonų plytų pastatas ir dabar tebėra g-los kieme. Vokiečiai jame buvo įrengę vaisių ir daržovių konservų gamyklėlę. Po karo ji nebeveikė. Pramonės kombinatas joje įrengė baldų dirbtuvę.

1957 m. baldų dirbtuvė susijungė su Šilutės lentpjūve ir įsteigė baldų ir medžio apdirbimo kombinatą. Čia išaugo nauji gamyklos korpusai ir katilinė, kuri apšildo ne tik gamyklą, bet ir gretimas įmones – pieninę ir pavarų gamyklą. Nuo 1958 m. čia gaminami virtuviniai ir medicininių įstaigų baldai ir medinė tara.

X penkmečio pradžioje (autoriaus skaičiuota pagal sovietų sąjungos penkmečius – red.p.) pastatytas naujas, erdvus ir šviesus cechas ir rekonstruotas senasis cechas. Įsisavinta naujų virtuvinių baldų „Ventė“ gamyba. Dirba apie 900 darbininkų ir tarnautojų. 1980 m. prekinė gamyklos produkcija – 8 milijonų 973 tūkst. rublių.

Prie gamyklos yra medicinos punktas, kuriame veikia vonios ir atliekamos procedūros.

Hidraulinių pavarų gamykla, Klaipėdos g. 2

Ši įmonė pradėjo veikti 1945 m. gruodžio mėn. Pradžioje buvo privati mechaninė dirbtuvėlė ir buvo vadinama, mašinų – traktorių dirbtuvėmis. Iš pradžių čia dirbo tik 16 žmonių. Remontuodavo žemės ūkio mašinas ir traktorius. Paskui kelis kartus keitėsi įmonės pavadinimai ir būdavo gaminama skirtinga produkcija. Pagaliau 1962 m. ši įmonė buvo pavadinta Hidraulinių pavarų gamykla.

Pirma gamykla buvo įsikūrusi Partizanų ir Plento gatvių kampe. Kai buvo nuspręsta praplėsti gamyklą ir statyti naują cechą, teko jam parinkti vietą kitur, nes senojoje teritorijoje nebuvo atitinkamo žemės sklypo.

Naujasis cechas įsikūrė Klaipėdos gatvėje, už baldų kombinato. 1967-69 m. pastatytas naujas 10.000 m² pastatas, sandėliai ir nedidelis šiltadaržis. Gražiai sutvarkytas kiemas ir aplinka. Dabar įmonė gamina hidrosiurblius, hidrovariklius, hidrostiprintuvus, stakles su programiniu valdymu, presus, o taip pat ketaus ir aliuminio kultūrinio – buitinio pobūdžio dirbinius. Dirba apie 550 darbininkų ir tarnautojų. Metinė produkcija siekė 5,4 mln. rublių. Gamykla sąjunginės reikšmės.

Naujakurių kvartalas, Naujakurių g.

Tarp Šilutės ir Traksėdžių, kairėje plento pusėje, per pereitus 2 penkmečius išaugo mūrinis Naujakurių kvartalas, kuriame dar ir dabar kuriasi nuosavų namų savininkai. Dabar jau yra 8 gatvės: Naujakurių, Lakštingalų, Karklų, Šermukšnių, Komunarų, Minijos, Žilvičių ir Dzūkų. Yra dailių namų ir gražiai sutvarkytų darželių.

Durpių įmonė, Traksėdžiai

Eidami Klaipėdos gatve prie geležinkelio pervažos randame Traksėdžius. 1636 m. minimas gyventojas Jonas Talbutas arba Traksėdis, kuris buvo įsikūręs prie Aukštumalės aukštapelkės. Iš jo pavardės ir kilo vietovardis Traksėdžiai. Pelkė priklausė valdžiai. Traksėdžiuose gyveno pelkės prižiūrėtojas. 1822 m. čia buvo atidaryta pradinė mokykla. Išaugo kaimas, kuriame 1905 m. jau buvo 637 gyventojų, tarp jų lietuvių 435 (68,3%). Prie gyventojų skaičiaus augimo prisidėjo durpių kraiko fabriko įkūrimas.

1882 m. sumanus ir apsukrus pirklys Otto Hoffman, žinodamas, kad Aukštumalės pelkėje yra daug neperpuvusių durpių, įsteigė „Rytprūsių durpių kraiko fabriko“ akcinę bendrovę su 25.000 markių kapitalu. Be jo paties, pirmieji akcininkai buvo: pirklys Schmitt ir ekonomijos patarėjas Hugo Scheu iš Šilutės, advokatas Franz Neumann iš Tilžės, pirklys Melior iš Berlyno ir pirklys Litty iš Klaipėdos. Po metų (1883 m.) pagrindinis kapitalas buvo padidintas iki 50.000 markių.

Fabriką įkūrė pelkės pakraštyje prie Šilutės – Klaipėdos geležinkelio ir plento. Iš valdžios išnuomojo pelkės gabalą, mokant 400 markių už ha ir iškasant 1 metro storumo durpių sluoksnį. Durpes kasdavo plytų pavidalo gabalais, džiovindavo ore, paskui tam tikroje mašinoje juos smulkindavo ir leisdavo per sietą, po kuriuo iškrisdavo smulkmenos. Iškedentas durpes presuodavo į gniužulus iki 3 centnerių svorio ir surišdavo viela. Atliekas iš po sieto taip pat sunaudodavo. Durpės būdavo labai geras kraikas, ypač tais metais, kai ūkininkai turėdavo mažiau šiaudų. Durpių kraikas gerai sugeria srutas ir amoniaką ir tampa naudinga trąša dirvai. Atliekas sunaudodavo tuščiavidurėms sienoms užpildyti, dezinfekcijos reikalams, indams ir kitiems dūžtantiems daiktams įpakuoti, vamzdžiams apvynioti žiemos metu ir kitokiems reikalams.

Šis fabrikas garsėjo visoje šiaurės rytų Vokietijoje. Vokietijos Žemės ūkio draugijos rengiamose kilnojamosiose parodose Magdeburge, Bremene, Miunchene, Berlyne, Karaliaučiuje, Poznanėje, Karaliaučiaus ir Tilžės pramonės parodose fabriko gaminiai būdavo apdovanojami medaliais. Fabrikas dalyvavo ir pasaulinėje St.Laeis parodoje ir gavo aukso medalį.

Iš pradžių fabrikas pagamindavo po 6000 centnerių (cnt.) durpių. 1904 m. pagamino 100.000 cnt., o 1911 m. iškasa 6 ha, pagaminta 600 vagonų durpių ir gauta 200.000 markių pajamų. Akcininkai gavo 20% dividendų. Ypač ėmė kilti fabriko produkcija, kai 1908 m. generaliniu bendrovės tvarkytoju tapo ekonomijos patarėjas H.Scheu. Jam tvarkant, fabrikas pagamindavo kraiko iki 900 vagonų per metus.

Viena bendrovė darbininkų namukams ėmėsi statyti statydino namukus Traksėdžiuose ir juos parduodavo išsimokėtinai. Tie namukai dar tebėra.

Prieš pastarąjį karą generaliniu direktoriumi buvo suvokietėjęs lietuvis Kubilius, kuris savo pavardę rašydavo Kubillus. Pirma jis buvo darbininkų profsąjungos veikėjas, tačiau tapęs direktoriumi užmiršo, kad jis buvo darbininkų reikalų ginėjas, garbino Hitlerį ir veikė tik Vokietijos naudai.

1945.04.02. Lietuvos TSR vyriausiosios kuro valdybos potvarkiu įkurta Šilutės apylinkės durpynų kontora, kuri pradėjo kasti durpes kurui, o 1953 m. gaminti durpių kraiką. Nuo 1968 m. durpių gamyba mechanizuota.

1959 m. įmonė pradėjo gaminti presuotas durpes eksportui. Jos išvežamos į Prancūziją, Japoniją, Ispaniją, Italiją, Vakarų Vokietiją, Šveicariją, Austriją, Vakarų Berlyną. Ten durpės naudojamos gėlėms auginti hidropominiu būdu (be žemės). Pokario metais įmonė vis buvo plečiama, tobulinama, aprūpinama naujais įrengimais. Pastatyti nauji pastatai. Darbininkai gauna butus su visais patogumais. Vėliau pastatyta aštuonmetė mokykla, medicinos punktas, maisto krautuvė. Kursuoja miestinis autobusas.

Numatoma, kad įmonė galės veikti dar 50 metų, kasmet pagamindama po 140.000 t. durpių kraiko Šilutės, Klaipėdos ir Šilalės rajonų ūkiams ir apie 20.000 t. presuotų durpių eksportui.

Prie Traksėdžių yra Smėlyno gatvė, kur barakuose gyvena dar daug žmonių  su viltimi gauti geresnius butus pačiame mieste.

Šyšos upė

Miestas be vandens esti skurdus ir nykus. Laiminga Šilutė, turėdama upę, kuri ją juosia iš rytų ir pietų pusės ir jungia su Nemuno atšaka.

Šyša – dešinysis Atmatos intakas. Jos vardas kilęs iš seno bendrinio žodžio šyša – „daugybė, knibždynas, didelė šeima“. Tekėdama žemumomis ji turi daug intakų. Jos žymiausi dešinieji intakai – Šyšalė, Kuglomas, Šustis, o kairieji – Lazduona, Virvyčia. Šie ir kiti intakai taip pat turi savo intakus. Tuo būdu Šyšą sudaro gausi upių ir upelių šeima. Ji prasideda Vainuto apylinkėje. Jos ilgumas- 61 km, baseino plotas 410 m². Žemiau Šilutės jos vaga reguliuota ir tinka laivybai. Platumas 20-25 m., žiotyse -  30 m., gilumas – 2 m. Nuo Šilutės iki žiočių 6 km. Įteka į Atmatą ties Šyšos kaimu, 10 km. nuo Atmatos žiočių. Dešiniajame jos krante įrengtas pylimas, kuris apsaugo Šilutę nuo potvynių.

Janonio parkas

Partizanų ir Turgaus gatvių sandūroje yra geležinis tiltas per Šyšą, o už jo, upės vingyje, nedidelis parkas. Jį sodino Šilutės dvaro savininkas H.Scheu, kurio vardu pirma vadindavo dabartinę Rusnės gatvę. Prieš karą parkas buvo griežtai tvarkomas ir rūpestingai prižiūrimas. Po karo čia kurį laiką buvo užkandinė, o paskui pastatytas vasaros teatras, kuriame vasaros metu vyksta šokių vakarai, parodos, mugės.

Parkas pavadintas proletarinio lietuvių poeto Juliaus Janonio vardu, gimusio 1896 m. balandžio 5 d. Beržinių k. Biržų raj. Nelaimingai baigęs savo gyvenimą netoli Leningrado buvo palaidotas Carskoje Selo (dabar Puškinas) kapinėse, kur jam pastatytas granitinis paminklas. Jis pats gyvas būdamas, Šilutėje nėra buvęs.

Varnamiškis

Nuo vadinamo Janonio parko prasideda Varnamiškis arba Varninė ir tęsiasi pagal Šyšos kairįjį krantą siauru ruožu iki Verdainės maždaug 3 km. Tai Šilutės miesto parkas. Jį įrengė Šilutės savininkas H.Scheu. Jo plotas – 200 prūsiškų margų, maždaug 50 ha. Per visą parką buvo nutiestas pėsčiųjų takas – pažvyruotas, iš abiejų pusių nusodintas beržais ir prie tako pastatyta suolelių, kad lankytojai galėtų pailsėti ir grynu oru pakvėpuoti. Želdinių pakraščiu, lygia greta su pėsčiųjų taku, nutiesė vieškelį važiuotiesiems.

1926 m. H.Scheu, minėdamas 80 m. savo amžiaus sukaktį, šį parką padovanojo Šilutės miestui. Prieškariniai Šilutės gyventojai mėgo šį parką. Jie suprato, kad tai yra miesto plaučiai. Ne tik poilsio, bet ir darbo dienomis, čia visada  būdavo poilsiautojų, ypač senyvo amžiaus žmonių ir auklių su vaikais. Po karo jis buvo apleistas, tapo skurdus, nykus ir nebejaukus, jame prižėlė nebereikalingų krūmų. Takas neprižiūrimas ir nebetaisomas. Egles apniko kirvarpos ir jų amžius – nebeilgas. Upės vanduo, skalaudamas krantą, kai kur jau pragriaužė pėsčiųjų taką. Daugelis pagriaužtų medžių suvirto arba virsta į upę. Nebėra nei vieno suolelio. Parkas šaukiasi užuojautos ir pasigailėjimo. O, kad pagaliau kai kam ateitų išganinga mintis pradėti šį parką tvarkyti.

Rytinėje parko dalyje yra sporto stadionas ir prie jo svetainė „Šilas“. Ten pirma buvo vokiškos šaulių draugijos šaudykla ir sporto aikštė. Būdavo rengiamos šaudymo varžybos ir renkamas „Šaulių karalius“ – taikliausias šaulys.

Lentpjūvė

Priešais ligoninę yra sena įmonė – lentpjūvė, įkurta 1842 m. Prie jos veikė malūnas ir elektrinė. Be to, čia pardavinėdavo statybinę, įvairių išmatavimų pjautą ir obliuotą miško medžiagą. Paskutinė lentpjūvės savininkė buvo našlė Else Kolitz. Tuojau po karo lentpjūvė buvo atstatyta. 1945-47 m. dieną pjaudavo miško medžiagą, o naktį jos jėgainė tiekdavo elektrą miestui apšviesti. 1958 m. lentpjūvės pagrindu buvo įsteigtas Baldų kombinatas, kuris įsikūrė Pergalės gatvėje, o čia liko lentpjūvė, džiovykla ir taros cechas. Malūną uždarė.

1975.09.26. lentpjūvės pastatas ir įrengimai sudegė, bet greitai viskas buvo atstatyta. 1979 m. Naujųjų Metų naktį apdegė buvęs Kolitzų gyvenamasis namas, paskui lentpjūvės kontora, 8 komunaliniai butai. Dabar pastatas nugriautas.

Gatvių pavadinimai pasakojime palikti tokie, kokius mini P.Jakštas