Kas trejetą metų yra susumuojamas Šilutės krašto literatūrinis derlius. To organizavimu imasi Šilutės F.Bajoraičio viešoji biblioteka, kuri tai apibendrina rengdama literatūrinio rudens šventę „Prisijaukinkim žodį, paukštį, debesį…“.

Šio rugsėjo pradžioje toks renginys įvyko jau penktą kartą. Ir, kaip jo metu pasidžiaugė jo rengėjai bei vertintojai, kiekvieną kartą įvairių žanrų kūrinių sulaukiama vis daugiau: nuo 2012 metais surengtos ketvirtosios literatūrinio rudens šventės parengta ir išleista virš 100 naujų leidinių. Konkurso kriterijus šį kartą atitiko 45 Šilutės kraštiečių ar šilutiškių autorių 65 leidiniai. Juos vertino autoritetinga komisija, kurią sudarė poetė, humanitarinių mokslų daktarė Ilona Čiužauskaitė, rašytoja, publicistė Astrida Petraitytė, laikraščio „Šilutės naujienos“ redaktorė Skirmantė Galvydė, lituanistė, mokytoja metodininkė Dalia Šulcienė, lituanistė, vyresnioji bibliotekininkė Žaneta Jokužytė, lituanistas mokytojas metodininkas Algirdas Navickas. Šiam vertintojų būriui vadovavo humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Naujosios literatūros skyriaus vyresnioji mokslinė bendradarbė Alma Lapinskienė.

Komisija, apsvarsčiusi ir įvertinusi trejeto metų Šilutės literatūrinio derliaus darbus, 2015 metų literatūrinio rudens konkurso „Prisijaukinkim žodį, paukštį, debesį…“ laureate ir Fridricho Bajoraičio literatūrinės premijos laimėtoja, už istorinį romaną „Tolminkiemio sodininkas“, skirtą Kristijono Donelaičio asmenybei, paskelbė priekuliškę rašytoją, pedagogę Editą Barauskienę.

Tai pat specialiais prizais ir diplomais įvertinti devynių nominacijų autoriai. „Poezijos“ nominacija, už eilėraščių knygą „Vakaro posmai“, skirta Algimantui Kiminiui. Žurnalistas, publicistas Stasys Mėlinauskas už knygą „Macikai: sugrįžimas atminties takais“ apdovanotas nominacijoje „Ištikimybės Šilutės ir jos krašto tematikai“. „Mokslo populiarinimo“ nominaciją už istorinę apybraižą „Švėkšnos „Saulė“ pelnė krašto istorijos tyrėjas Petras Čeliauskas. Pedagogė, literatė Dalia Žibaitienė už leidinius „Dainininko likimas. Tonius“ ir „Gyvenimas, nutekėjęs kaip upė“ įvertinta „Memuaristikos“ nominacijoje. Originalių ir savitų knygų vaikams autorius Sigitas Poškus už penkias paskutines knygeles įvertintas „Kūrinių vaikams ir jaunimui“ nominacijoje. Menininkei, literatei Giedrei Bulotaitei, už iliustracijas autorinei knygai „Žaliosios istorijos“, įteiktas „Vizualinės raiškos“ nominacijos prizas. „Mokslinės literatūros“ nominacija už parengtą knygą „Du laiškai“ skirta paskirta profesorei humanitarinių mokslų daktarei Dainorai Pociūtei. Už fantastinę apysaką „Mes iš žemės“ „Jaunojo kūrėjo“ nominacija atiteko Oskarui Venckui. „Literatūrinio rudens staigmenos“ nominacijoje už knygą „Laiškai mokytojui“ nugalėtojų pripažintas Šilutės Hermano Zudermano literatūrinės kraštotyros klubas.

Prieš paskelbiant nugalėtojus, šio konkurso vertinimo pirmininkė Alma Lapinskienė, aptarė per trejetą metų subrandintą literatūrinį derlių. Siūlome susipažinti su pirmininkės mintimis.

2015 m. Literatūrinio rudens šventei-konkursui „Prisijaukinkim žodį,
paukštį, debesį…“ pasibaigus: autoriai, leidiniai, pastebėjimai

Poetas Rimvydas Stankevičius „Bernardinų“ portale, kalbėdamas apie nūdienę kultūros situaciją, akcentavo bibliotekų svarbą: „Bibliotekininkės apskritai, man atrodo, yra viena tų gyvybingų arterijų, kuria teka lietuvybė, kultūra“. Viena tokių arterijų – Šilutės F. Bajoraičio biblioteka ir jos bibliotekininkės, kas treji metai rengiančios Literatūrinio rudens šventę-konkursą, šiemet jau penktą.

Per trejus metus kraštiečių kūrybos aruodas pasipildė kone 100 knygų, net ketvirtadaliu daugiau nei 2012-aisiais. Komisija vertinimui atrinko 65 knygas, atitinkančias konkurso nuostatų reikalavimus. Pagal juos vertintina tik grožinė ir humanitarinė kūryba: poezija, proza, grožinės literatūros vertimai, kūryba vaikams, memuaristika, publicistika, mokslinė humanitarika, vizualinės raiškos darbai. Komisijos narių ir šventės organizatorių darbai konkursui neteikiami.

Pastaba leidėjams. Per šiuos trejus metus išryškėjo keistoka leidybos tendencija – į vieną knygą dėti ir poeziją, ir prozą. Knyga praranda žanro grynumą. Pralaimi tiek poezija, tiek proza, nes meniniu požiūriu silpnesnis žanras timpteli žemyn ir stipresnįjį. Be to, prozos leidyboje pasitaiko neleistino aplaidumo: nušokinėję sakiniai, eilutės, šlubuoja skyryba, kartojasi ištisos pastraipos.

Kraštiečių kūryba įvairių žanrų. Poezijos knygų 14, iš jų 5 perpus su proza. Prozos knygų 9, iš jų 4 kartu su poezija. Paminėtinas ir 1 literatų kūrybos rinkinys bei padavimų knygutė. Vertimų šįkart mažiau – vienas romanas ir dvi knygos vaikams. Padaugėjo literatūros vaikams – net 14 knygų ir 1 debiutinė pasaka „Lietuvos vaikų pasakų“ knygoje. Gausu memuaristikos ir publicistikos – 11 knygų ir 1 publikacija poezijos knygoje. Mokslinės humanitarikos – 4 leidiniai, vizualinės raiškos – 8 pozicijos. Atskirą grupę sudaro 7 kraštotyros leidiniai.

Trumpą knygų apžvalgą pradėkime nuo literatūros karalienės Poezijos. Kaip ir anksčiau, ji įvairi ir poetika, ir tematika. Dominuoja amžinosios temos: Tėvynė, gimtoji kalba, meilė, gamta, gyvenimo bėgsmas. Liūdna, kad vis dar aktuali emigracijos tema. „ Šiandien / Išsivaikštome kaip niekad / Su eilėraščiais ir giesmėmis, / Sako, / Vyturiui save ištrėmus, / Rojų žmogui Viešpats uždarys“, – skaudžiai reflektuoja Audrius Šikšnius.

Taigi – poezijos knygos:
Aliaus Balbieriaus „99 trieiliai“– tikros poezijos blyksniai.

Dvi Romo Bernoto poezijos knygos: „Padovanok dainoj man Lietuvą“ ir  „Veidų šiluma“ bei dainų rinkinys „Tau, Tėvyne, mano daina“ – proginė, ne tik savo, bet ir draugų, artimųjų gyvenimo momentus įamžinanti poezija, posmai, dainuojantys meilę žmogui ir Tėvynei.

Vlada Biliūnienė išleido ketvirtą eilėraščių rinkinį „Prie gimtųjų krantų“. Nors, anot poetės, „Tie metai sukrauti / Tarsi malkų rietuvė sunki“, ji rašo šviesią, skaudžių ir džiugių gyvenimo akimirkų padiktuotą poeziją.

Nijolė Čepienė „Viską gali ruduo“– nuoširdūs posmai apie mus supančios gamtos dosnumą, apie savąją likimo žvaigždę.

Birutės Gaigalienės „Per samanotus akmenis“– sklandžios, melodingos poezijos knyga, kur skamba amžini Tėvynės, gamtos, meilės motyvai, tremties atgarsiai.

Aldona Gustas (ir Julius Keleras) „Dviese apie meilę“– keistoku sumanymu stebinanti knyga.

Algimantas Kiminius „Vakaro posmai“, 7-ta poeto knyga. Kuo ji pasižymi? Sklandžiu eiliavimu, lyrine tonacija, poetinių formų įvairove. Poetas apdainuoja pajūrio gamtą, meilę, ilgisi amžinųjų vertybių, skaudžia gija pulsuoja gyvenimo geismas ir nesutramdomas metų bėgsmas. „Viskas nyksta už Laiko miglos“, – poetas pripažįsta laiko visagalybę. Gyvenimas, Būtis, Likimas, Laikas, Gyvybė poetui mūsų egzistencijos slėpinys, didžioji mįslė, kurios dar niekas nepajėgė įminti, todėl šiuos žodžius jis rašo didžiąja raide. Gyvenimą autorius suvokia kaip ypatingą, vienkartinę likimo dovaną: „Atėjau iš tylos / ir išeisiu į tylą“.

A. Kiminiui rūpi Tėvynės, gimtosios kalbos likimas. „Sugrįžkite visi, kas likote nemirę, / pareikite namo iš žemės svetimos“, – šaukte šaukia eilėraštyje „Baltų Lietuva“. Ir nepraranda vilties: „Bet ne visi išnyksim mes, / kam nors pavyks pratęsti gentį“.   

Net trys 2012 m. Literatūrinio rudens laureato Audriaus Šikšniaus knygos: „Paklausk žalčio“, „Motinų valanda“, „Gyvenimo gyventojai“, kuriose poezija publikuojama kartu su proza. Poezijoje tęsiamos ankstesnės temos, išlieka tos pačios dvasinės atramos – lietuviškas kaimas, rugiai, medžiai, gimtoji kalba, Tėvynė ir jos skauduliai. Gamta poetui gyva esybė. „Mano tėvas / Mokėjo kalbėtis su / medžiais“, – rašo jis praradimo, netekties tonacija. A. Šikšniaus poezijoje išgyventos akimirkos, biografiniai motyvai įgauna egzistencinį skambesį, o tai brandžios kūrybos požymis.

Ramutės Šveikauskienės „Piliakalnio nakties paslaptys“, eilėraščiai ir apysaka. Eilėraščiais, kurių nemažai proginių, bendruomenės švenčių nuotraukomis sėkmingai kuriamas gimtojo Juodžių kaimo vaizdinys.

Dalios Žibaitienės poezijos ir atsiminimų knyga itin taikliai pavadinta „Tarp dienos ir nakties“, nes būtent šį eilėraštį galima laikyti poetės kūrybos kodu: „Tarp dienos ir nakties, / tarp sapno ir realybės / ant plonyčio siūlo / pakibęs / supasi laikas, / sekundės ir valandos / laikos / rankomis susikabinę…“. D. Žibaitienės poezija pasižymi sklandžiu eiliavimu, žodžio jutimu, moteriškai jautriu santykiu su pasauliu. Sutrupėjusio laiko, gamtos ir žmogaus sąsajų, būties paslapties, maldos motyvai primena akvarelinę tapybą, – niuansuoti, švelnūs potėpiai, viena į kitą pereinančios būsenos, pamąstymai ir netikėtos įžvalgos.

Proza
Prozos aruodą svariai papildė du Editos Barauskienės romanai: „Karūna žalčių karaliui“ ir „Tolminkiemio sodininkas“. Žemaitijos krikšto 600 metų sukakčiai paminėti skirta knyga „Karūna žalčių karaliui“ – istoriniai pasakojimai apie šimtmečius trukusį baltų kelią nuo pagonybės į krikščionybę. Knyga skaitytojų jau pastebėta ir premijuota.

Pagiriamųjų šio konkurso vertinimo komisijos žodžių labiau sulaukė „Tolminkiemio sodininkas“, istorinis biografinis romanas, skirtas Kristijono Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms. Įsigilinusi į XVIII amžiaus Rytų Prūsijos istoriją, to meto politines, socialines ir tautines realijas, autorė sukuria gyvą epochos ir krašto paveikslą, atskleidžia Donelaičio aplinką, jo šeimos, giminės likimą. Atidžiai, įžvalgiai ir pagarbiai seka Donelaičio gyvenimo kelią, jo pasaulėjautos formavimąsi, santykį su savo tauta, rūpestį dėl gimtosios kalbos ateities, kūrybinės potencijos proveržį. Romano kalba vaizdinga, gyva, graži, gausu palyginimų, metaforų, tarmybių. Autorė santūriai ir atsakingai kuria veikėjų paveikslus, personažų tarpusavio santykius, naudojasi, anot jos, protinga fantazija ir intuicija.

Viename interviu E. Barauskienė sakė, jog vienas Berlyno profesorius klausęs, kodėl lietuviai nerašo apie savo žymius žmones. Dabar jau galim pasidžiaugti, jog rašo. Ir gerai rašo!

Roko Flick „Emma, pastoriaus duktė“ – istorinis romanas apie mažai žinomą Rytų Prūsijos istorijos puslapį – išvarytų iš savo krašto zalsburgiečių atsikraustymą į Prūsų Lietuvą. Paremtas tikrais istoriniais įvykiais, paties autoriaus protėvių patirtais išgyvenimais siužetas intriguoja, traukia skaitytoją. Dramatiška keturių kartų istorija turi neabejotiną pažintinę reikšmę, o sklandus, gyvas pasakojimas, įtikinamai, prasmingai perpinta autentika ir išmonė, psichologinės įžvalgos sukuria grožinės literatūros kūriniui būtiną meninę įtampą.

Prozai priskirtina ir Lino Poškos eseistika „Taikomieji raštai“– specifinio braižo ir stiliaus knyga, patraukli literatūrinio humoro, feljetonų, ironijos ir anekdotų mėgėjams.

Audriaus Šikšniaus novelės „Paklausk žalčio…“, „Avilys“, „Gegužiukas“ sodrios, su ryškiom buities realijom ir nemažiau ryškiais charakteriais. Sugestyvi su tautos mitologija – užkapoto žalčio prakeiksmu – susijusi pirmosios novelės mistika. Novelė  „Stiklinė vienatvės“ niūriausia. Ne tik turiniu, bet ir poligrafiniu aplaidumu – korektūros klaidomis ir teksto fragmentų pasikartojimais.

Ramutės Šveikauskienės apysaka „Krisramka“ suintrigavo ne tik itin keistu pagrindinės veikėjos vardu, bet ir pasakojimo sodrumu, autorės gebėjimu perteikti rupią ir skaudžią gyvenimo realybę.

Prie prozos priskirtini ir Irenos Arlauskienės (Šilutės Hermano Zudermano literatūrinės kraštotyros klubas) parengti bei sudaryti „Laiškai mokytojui“, sudarytojos įvardinti kaip laiškų apysaka. Knygą būtų pravartu paskaityti kiekvienam pedagogui, nes anoniminių laiškų autorė kalba amžinai aktualiomis temomis, atvirai gvildena sudėtingas mokytojų ir mokinių bendravimo problemas ir skaudulius. Abejonė dėl pavadinimo. Kodėl puikiai pedagogei, žinomai mokytojai rašyti laiškai pavadinti „Laiškai mokytojui“?

„Iš kartos į kartą“ – Janinos Lileikaitės užrašyti padavimai apie krašto vietovardžių, hidronimų kilmę, užrašyti žemaitiškai ir bendrine lietuvių kalba. Knygutė byloja apie tautosakos ir tarmių grožį, apie būtinybę tą turtą išsaugoti.

Unikalioji Rusnė visom spalvom sužėri Salos etnokultūros ir informacijos centro parengtoje poezijos, prozos, dainų ir meninių fotografijų rinktinėje „Rusne, meile mano“.

Vertimai
Pirmiausia – nuotaikingos Jurgitos Marijos Abraitytės iš islandų kalbos išverstos knygos vaikams: Kalle Guettler, Rakel Helmsdal, Aslaug Jonsdottir „Dideli pabaisiukai neverkia“ ir Brian Pilkingtono „Viskas apie trolius“. Pirmojoje teksto nedaug, todėl trumpai apie antrąją – apie trolių „žinyną“. Knyga nuotaikinga ir pasakojimu, ir autoriaus piešiniais. Vertimas sklandus ir žodingas. Atkurtas gyvas pasakojimo stilius, išsaugotas šelmiškas teksto autoriaus santykis su aprašomu objektu – paslaptinguoju trolių pasauliu.

Algirdas Jakulis pateikė skaitytojams dar vieną vertimą iš vengrų kalbos – Leslie L. Lawrence romaną „Paskutinis Šivos šokis“. Intriguojanti detektyvinė istorija tikrai pritrauks skaitytoją, nes vertimas puikiai perteikia meninę kūrinio stilistiką ir žanro dvasią.

Vaikų literatūra
Trys Luko Arlausko knygutės: apsakymėliai „Nepaprastos bato kelionės“, apysakos „Nepaprasti draugų nuotykiai“ ir „Pabaisų klyksmas“. Šią apysaką galima priskirti mokslinei fantastikai. Autorius sukuria gyvą, patrauklų pasakojimą apie planetų karus, kuriuose herojais tampa du Žemės berniukai.

Irenos Arlauskienės novelių apysaką taikliu pavadinimu „Pirmyn per atgal“ geriausiai charakterizuoja pati autorė: „Mums privalu papasakoti apie būtąjį laiką, kad vaikai suvoktų, jog dar jų negyventas laikas nėra tuščias, kad jie – tąsa tos būties, kurioje taip arti buvo ir tikra žemė, laukų ir namų dvasios…“. Į vaiko pasaulį autorė beldžiasi sakmėmis, kuriose užkoduota tautos patirtis, pasaulėjauta, didaktika.

Giedrė Bulotaitė knyga „Žaliosios istorijos“ tarsi tęsia ankstesnės knygutės „Girios glūdumoj“ neįkyrias gamtos pažinimo pamokėles. Pasakojimai apie gamtos paslaptis, žvėrelių, paukščių gyvensenos ir elgesio ypatumus perpinti šviesiais autorės vaikystės epizodais. Knygutė byloja apie žmogaus ir gamtos harmoningos santarvės galimumą. 

Vilma Isevičiūtė „Aš norėjau sesutės“ – šešiametės Emilijos žvilgsniu perteikiama šeimyninė istorija. Patrauklus, nepretenzingas pasakojimas apima platesnę mūsų gyvenimo įvairovę su jos skauduliais ir negerovėmis.

Sigitas Poškus vaikų literatūros aruodą papildė net penkiomis knygutėmis, šmaikščiai pavadintomis „Pusryčių skaitiniai“, „Priešpiečių…“, „Pietų…“, „Vakarienės…“ ir „Naktipiečių skaitiniai“. O tekstų žanrus įvardijo pats autorius: žaidinimai, žaidimai, dialogai, rėkalonės, vaizdeliai, tirados, dainelės, būtai nebūtos istorijos, nuotaikos, šiaip pliurpalai. Rašytojas mėgaujasi kalba, jos galimybėmis, žaidžia žodžiu, skiemeniu, garsu, prasmėmis ir į tą žaidimą traukia mažuosius, atverdamas jiems gimtojoje kalboje slypinčias įdomybes.

Gražus Kamilės Šimkaitytės, vienos pasakos „Žaliablizgės paslaptys“ autorės („Lietuvos vaikų pasakos“, T. 7), debiutas. Pasitelkusi fantaziją (o kuri mergaitė nesvajoja apie fėjas?!), mažoji kūrėja nuaudžia gražią pasaką, kurioje rasime ir gimtinės vietovardžių, ir paukščių balsų pamėgdžiojimo, ir linksmos žodžių darybos, ir svarbiausia – vaikiškos gerumo didaktikos.

Dvi Stasės Valužienės knygos: „Sugrįžk, saulele! Vaikystės paveikslėliai“ ir „Po žaliais skėčiais. Pasakos“.  Pirmoji patraukli paprastu, aktualiu siužetu, liūdnomis ir šviesiomis šių dienų realijomis. Autorė nemoralizuoja, nieko neteisia, ji tiesiog pasakoja apie dviejų berniukų ir jų senelių gyvenimą kartu, tėvams išvykus. Pasakos „Po žaliais skėčiais“ skirtos šiek tiek ūgtelėjusiems vaikams. Dominuoja ne veiksmas, o atidus žvilgsnis į gamtos, į gyvūnų pasaulį, per kurį autorei pavyksta atskleisti ir žmonių gyvenimo grimasas.

Oskaro Venckaus „Mes iš Žemės“ – fantastinė paauglių istorija. Autorius įgyvendino seną savo svajonę ir parašė nuotykių knygą. Stovyklaujantys vaikai, skraidanti lėkštė, bendravimas su atvykėliais – šiuolaikinius paauglius itin dominančios temos. Apysaka kupina kūrybinės fantazijos, pasakojimas gyvas, intriguojantis, šmaikštus.

Memuaristika ir publicistika
Petro Avižinio knyga „Kalėjime 60 metų“ atskleidžia ne tik Šilutės turizmo ir paslaugų verslo mokyklos įsikūrimo ir veiklos istoriją, bet ir unikalaus šio architektūrinio ansamblio – buvusių teismo rūmų ir kalėjimo – istorinę pastatymo situaciją, vertę ir reikšmę miesto plėtrai. Leidinys pateikia daug vertingų faktų, bet pavadinimas pagal žiniasklaidos madas klaidina skaitytoją.

Kristinos Blankaitės parengti Onos Blankienės gyvenimo prisiminimai „Angelai negali gyventi Žemėje, arba Knyga apie žmones“ – išsamus, jaudinantis pasakojimas apie vienos Klaipėdos krašto lietuvių šeimos, patyrusios skaudžius istorijos kirčius, išgyvenimus. Stebina ir žavi pasakotojos – Onos Blankienės – asmenybė, jos dvasios grožis, moralinės nuostatos, požiūris į darbą, į žmones, į Tėvynę. Ant tokių lietuvių motinų laikosi tauta.

Onos Danutės Klumbytės  knyga „Visa giminėlė susirinko (Butkų ir Klumbių giminės istorijos)“ apima  laikotarpį nuo XIX a. vidurio iki šių dienų. Nors profesorė teigė rašanti giminės istoriją namų vartojimui, jos knyga, kaip ir kitos tokio pobūdžio knygos, yra svarbus ir tautos, šalies istorijos segmentas.

Dvi Stasio Mėlinausko knygos: „Pėdos rasoje: Šilutės ir Pagėgių krašto gyvenimo vaizdai žurnalisto publikacijose, 1969–2011“ ir „Macikai: sugrįžimas atminties takais“. Paėmus į rankas pirmąją knygą į akis krito autoriaus teiginys 4-ajame viršelio puslapyje: „Laikraštis turi du gyvenimus: pirmąsyk jis įdomus tada, kai pasirodo, o antrąsyk, kai žmogus jį skaito po daugelio metų“. Neginčijama tiesa, todėl ir publikacijų knyga, nors, anot autoriaus, ir nepadoriai stora, be abejonės, reikalinga ir įdomi.

Mūsų istorinei atminčiai nemažiau reikalinga ir knyga apie Macikų lagerį. Kaip rašo autorius, „nė vienas Šilutės krašto kampelis nematė tiek dramų, tragedijų, kiek jų regėjo Macikai“. Kalinimo, kančių ir mirties lageris kaip prievartos priemonė buvo parankus tiek naciams, tiek sovietams. Ši knyga – žodinis paminklas Macikuose kalėjusiems ir mirusiems žmonėms.

Onutės Mitalienės „Norėčiau apkabint visus…“ – anot autorės, jos misijos gyvenime ataskaita sau. Dvasios šviesą skleidžiantis pasakojimas, įtikinantis, jog žmogaus vertė, jo sėkmė gyvenime – ne kokį darbą jis dirba, bet kaip dirba.

Vytautas Mizeras „Iš savo šulinio“, apybraiža apie gimtąjį Vilkiaucinio kaimą, jo žmones ir jų likimus. Pasakojimas vaizdingas, gyvas, su atkurtais dialogais, ryškiomis giminių ir kaimynų charakteristikomis. 

Gimtajam kaimui skirta ir Ipolito Petrošiaus knyga „Gorainių kaimui 400 metų. O Petrošiams…?“ Autorius pateikia savo giminės istoriją, išsamiai pasakoja apie tėvą liaudies muzikantą Juozapą Petrošių, vadovavusį Gorainių kaimo orkestrui. Nors vietomis informacija kartojasi, knyga įdomi ir vestuvių bei kitų kaimo tradicijų aprašymais.

„Laikas viską sudėlioja. Julių Ulbą prisimenant“ – dukros Neringos Ulbaitės surinkti tėvo ir jį pažinojusiųjų atsiminimai. Įspūdis dvejopas. Skaityti įdomu, tačiau kliūna fragmentiškumas ir pasigendama moralinio požiūrio į sovietmečio partijos sekretoriaus galimybes bei privilegijas.

Dvi Dalios Žibaitienės memuarų knygos: „Dainininko likimas: Tonis“ ir „Gyvenimas, nutekėjęs kaip upė“. Pirmoji – prasmingas ir intriguojantis, vietomis kiek sentimentalus pasakojimas apie pusbrolį Antaną Bajerčių, sudėtingą jo likimą, nelengvą kelią į sceną, į pripažinimą. Antroji knyga – asmeninio gyvenimo ir savo giminės istorija. Šiltas, emocingas ir informatyvus pasakojimas stebina konkrečių faktų gausa, autorės gebėjimu prisiminti net ankstyvos vaikystės nutikimus, gebėjimu gyvenimo kirčius priimti kaip likimą. Autorei puikiai pavyko sukurti laikmečio, ypač sovietinio, atmosferą, todėl knyga vertinga ir tautos istorijos požiūriu.

Mokslinė humanitarika
Petras Čeliauskas „Švėkšnos „Saulė“: (100 metų jubiliejų pasitinkant): švietimo ir mokyklų istorijos apybraiža. Istorinių ištakų peržvalga, gausybe duomenų ši apybraiža prilygsta monografijai.

Algimanto Liekio „Prezidentinė Lietuva, 1919-1920, 1926-1940“, „Svetimi lietuvių namuose [lietuvių ir lenkų sienų ir bendradarbiavimo raida nuo seniausių laikų]“, – itin plačiai mūsų istorijos etapus gvildenantys leidiniai.

Dainora Pociūtė parengė knygą „Du laiškai: popiežiaus nuncijaus Luigi Lippomano ir kunigaikščio Mikalojaus Radvilo Juodojo polemika“, anot Astridos Petraitytės, išskirtinai reikšmingą leidinį, pareikalavusį daug parengėjos triūso – vertimas, įvadinis straipsnis, komentarai.

Krašto istorijos tyrimai / Kraštotyra

Violeta Astrauskienė „Švėkšniškių draugija „Tėviškė“: nuo XX a. antrojo dešimtmečio iki šių dienų“ – draugijos veiklos metraštis.

Zigmantas Greičius „Kaišiadorys 1960–1985“– autoriaus nuotraukomis gausiai iliustruotas leidinys, įamžinantis miesto pokyčius sovietmečiu.

Pagėgių savivaldybės M. Jankaus muziejus (sudarytoja Kristina Blankaitė) „Heinrichas Teodoras fon Šionas (1773–1856)“ – iliustruotas trikalbis leidinys, skirtas šio Vakarų ir Rytų Prūsijos valstybės vyro 240-osioms gimimo metinėms. Išryškinamas fon Šiono požiūris į „mieląją Lietuvą“, siekiama išsiaiškinti jo vaidmenį šio krašto lietuviškumo istorijoje.

Arnoldo Piročkino sudaryta „Smalininkų kronika, 1920 01 10 –1939 03 23“ pateikia daugybę iš lietuviškos spaudos surinktų to meto viešo ir privataus gyvenimo faktų, realijų, atspindžių.

Indrės Skablauskaitės parengtas katalogas „Etnografinė dr. H. Šojaus kolekcija Šilutės muziejuje. Anuomet ir dabar“ – su išmanymu atliktas labai reikalingas darbas.

Šilutės muziejaus Švėkšnos filialo (sudarytoja Monika Žąsytienė) parengtas leidinys „Švėkšna XIX a. pab. – XX a. pr.“. Gausiai iliustruotas senovinėmis nuotraukomis, pateikiantis daug įdomios kraštotyrinės medžiagos apie šį mūsų krašto miestelį, jo istoriją, architektūrą, švėkšniškių gyvenimo būdą.

Vizualiai panašų leidinį parengė Vilkyčių bendruomenė „Veiviržo slėnis“– „Vilkyčiai: praeitis ir dabartis“. Lietuvių ir vokiečių kalbomis nušviečiama gyvenvietės istorija, lietuviškos mokyklos svarba kovoje su germanizacija, pakalbinami senieji krašto gyventojai.

Vizualinė raiška
Kristinos Blankaitės iliustracijos jos parengtai knygai „Angelai negali gyventi žemėje“– įtaigios, informatyvios, nors, kaip teigia pati iliustratorė, ne autentiškos, o sumaketuotos stengiantis atkurti ano meto atmosferą, situacijas.

Giedrės Bulotaitės autorinės knygos „Žaliosios istorijos“ iliustracijos. Piešiniai, nuotraukos, koliažai pagilina ir praplečia pasakojimo prasmes, leidžia mažajam skaitytojui įsižiūrėti, pamatyti gyvūną, paukštį, augalą, perteikia realistiškai romantinį autorės gamtos jutimą.

Kęstučio Demerecko parengta knyga „Kuršių nerijos burvalčių vėtrungės“ iki sielos virpesio sužavi šio unikalaus mūsų tautos paveldo grožiu.

Sauliaus Stankevičiaus aistra fotografuoti virto fotoalbumu „Pamario paukščiai“, o pomėgis rinkti senus savo krašto atvirukus – vertinga kolekcija ir puikiais albumais: „Russ: Rusnės krašto istorija“ bei „Heydekrug: Šilutės krašto istorija atvirukuose“. Tačiau nesuvokiama, kodėl albumų viršeliuose dominuoja vokiški Rusnės ir Šilutės pavadinimai. 

Sofijos Vainilaitienės spalvingais ir linksmais piešiniais įtaigiai iliustruotas dainų vaikams rinkinys „Saulė sodą pasodins“.

Pažymėtinos Viktorijos Valužytės iliustracijos močiutės Stasės Valužienės knygai „Po žaliais skėčiais“ – kruopštus, detalus piešinys, pasakų dvasios pajauta.

Baigdama dėkoju visiems kraštiečiams už jų kūrybą, bibliotekai už konkurso-šventės organizavimą, o komisijai, kuri visą vasarą įtemptai dirbo, už darbą.

Konkurso vertinimo komisijos pirmininkė literatūrologė dr. Alma Lapinskienė