Petras JAKŠTAS

Hidraulinių pavarų gamyklos skyrius, Partizanų g. 29

Apie pavarų gamyklą, įsikūrusią Klaipėdos gatvėje, jau anksčiau buvo kalbama. Čia tarp Partizanų, Plento ir Komjaunimo g-vių ji kūrėsi, augo ir plėtėsi. Dabar šioje vietoje beliko tik liejimo cechas, paruošimo baras, sandėliai ir bendrabutis. Korpuse prie Plentų gatvės yra įsikūręs rajoninės poliklinikos dantų protezavimo kabinetas.

Kiemo gilumoje, prie Komjaunimo g., yra žemės sklypelis, senų liepų apsuptas. Čia pirma buvo Šilutės dvaro kapinaitės. Jose ilsisi ir krašto ekonomijos patarėjas, Karaliaučiaus universiteto  garbės daktaras Hugo Scheu, miręs 1937 liepos 25 d.

Čia belieka šį tą pridėti apie jo kapo likimą. Velionis buvo palaidotas rūsyje, o ant jo kapo pastatytas kuklus juodo švediško granito paminklas. 1945 m. pavasarį, berods, gegužės mėn., kažkam kilo mintis šias kapinaites panaikinti. Antkapius ir paminklus nuėmė, o patys kapai buldozeriu sulyginti. Belyginant buldozeris sutraiškęs rūsį ir net įkrito į kapą. Kur dabar yra atsidūręs velionio dvarininko paminklas, nežinia. Gal jis jau panaudotas kitam paminklui, o gal guli šioje vietoje po žeme. Dabar ant jo kapo stovi lentinis sandėlis.

Ir taip, žmogui, kuris turėjo du dvarus, kuris savo žemėje įkurdino 120 bežemių šeimų, kuris Šilutės miestui padovanojo per 75 ha geriausios žemės, kuris niekam nieko blogo nepadarė, pagailėta net dviejų kvadratinių metrų žemės jo amžinojo poilsio vietai. Galima sunaikinti jo kapą, galima neminėti jo vardo, bet apie jį tebebyloja jo rūpesčiu ir pastangomis statyti pastatai, nusausinta žemė, sodinti medžiai, tiestos g-vės, nuopelnai mokslui ir kultūrai. Tikroji istorija jo vardo neužmirš. Tuo tarpu bent tai gerai, kad šioks toks jo atvaizdas tebėra Šilutės evangelikų bažnyčios altoriaus plafone ir kad Mažojoje lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje, III t., 424 psl., jam paskirta 21 eilutė.

Vaikų darželis „Saulutė“, Liepų g. 12

Tarp Liepų ir Parko gatvių 1978 m. baigė statyti naujus namus vaikų darželiui. Į juos persikėlė iš Baškio (dabar Vilų) gatvės seniausias Šilutės vaikų darželis ir lopšelis „Saulutė“, kuris buvo įsikūręs evangelikų bažnyčios klebonijoje ir našlės Elenos Scheu namuose. Dabar buvusioje klebonijoje įsikūrė vaikų biblioteka, o E.Scheu namuose – draudimo įstaiga ir gamtos apsaugos draugijos rajoninis skyrius.

Šilutės spaustuvė, Partizanų g. 20

Partizanų ir Liepų gatvių kampe buvo Šilutės žiemos žemės ūkio mokykla. 1897 m. Šilutės dvaro savininko H.Scheu rūpesčiu ją įsteigė Rytprūsių centrinė Žemės ūkio draugija. Ji buvo skirta Šilutės ir Klaipėdos apskritims. Ją globojo kuratorija (globos komitetas), kurią sudarydavo du Žemės ūkio kredito rūmų atstovai iš Šilutės ir Klaipėdos apskričių viršininkai. Šilutės apskritis turėjo duoti mokyklai patalpas, tačiau šioje mokykloje būdavo mokinių ir iš kaimyninių apskričių: Tilžės, Ragainės, Pakalnės, Labguvos.

Mokslas trukdavo dvejus metus – žiemą mokiniai eidavo teorinius mokslus, o vasarą atlikdavo praktiką pavyzdiniuose ūkiuose. Į šią mokyklą priimdavo baigusius liaudies mokyklą. Čia dėstydavo šiuos dalykus: vokiečių kalbą, aritmetiką, stereogeometriją, geografiją, žemės ūkio geografiją, žemės ūkio chemiją, fiziką, civilinę teisę, dirvožemio mokslą, gyvulininkystę, botaniką, pievų ir ganyklų įrengimą, veterinariją, ūkvedybą ir buhalteriją. Atlikdami praktiką mokiniai turėdavo vesti dienyną ir jame žymėti oro temperatūrą bei atmainas ir atliekamus darbus.

Didžiojo karo metu mokykla nebeveikė dėl mokinių stokos. Mokyklos patalpos sudegė. 1919 m. ji vėl buvo atidaryta Verdainėje, o paskui perkelta į dabartinį namą. Greta jos buvo atidaryta mergaičių namų ruošos mokykla, bet ji turėjo atskirą programą, savo direktorę ir mokytojus. Šios mokyklos rengdavo gerus ūkininkus ar ūkvedžius bei geras namų šeimininkes.

Po karo jos nebeveikė. Čia įsikūrė spaustuvė ir rajoninio laikraščio redakcija. Pirma privati spaustuvė, kurią laikė Otto Sekunna, buvo dabartinėje Vilniaus gatvėje Nr. 5. 1946-50 m. čia buvo spausdinama „Šilutės tiesa“, 1951-62 m. – „Leninietis“, o nuo 1962 m. spausdinamas „Komunistinis darbas“. Šilutės spaustuvė pirma buvo Kretingos tarprajoninės spaustuvės cechas, o dabar priklauso Klaipėdos „Ryto“ spaustuvei.

Gaisrinė, Partizanų g. 22

Kadaise čia buvo žemiausia ir klampiausia Šilokarčemos miesto vieta. Pavasarį ir rudenį gatvės ištiždavo. Vežimus tekdavo per klampynę vilkti jaučiais, kurie anuomet atstodavo dabartinius traktorius. Tam reikalui Žibų kaime laikydavo tris poras jaučių. Čia buvo pastatytas trijų angų akmeninis tiltas, pro kurį pratekėdavo potvynių vanduo. Nusausinus grioviais apylinkę, dešiniajame Šyšos krante supylus pylimą ir privežus gatvę grunto, šis pralaidos tiltas atsidūrė po žeme. Kai prieš kelerius metus klojo kanalizacijos vamzdžius, tiltas buvo atkastas ir reikėjo daug darbo, kol pro jį prakišo vamzdžius. Pasirodo, kad čia buvo supiltas atvežtinis žemės sluoksnis 2 m storumo.

Šilokarčema ilgai miesto teisių neturėjo, bet sudarė atskirą bendruomenę ir tvarkėsi kaip valsčius. Šilutės dvaro savininkas H.Scheu padovanojo žemės sklypą, kuriame 1911 m. buvo pastatyta gaisrinė. Pirmame aukšte buvo įrengtas gaisrinės garažas, o antrame įsikūrė valdyba. Kai 1941 m. Šilutė gavo miesto teises, čia buvo burmistro ir miesto valdybos įstaiga. Pirmasis ir paskutinysis burmistras buvo Eduard Weberstäalt. Kai jį pašaukė į karo tarnybą, jį pavadavo stalių meistras Paul Schlagowsky. Gaisrininkų komandą sudarydavo savanoriai, o komandos viršininkas, brandmeistras, būdavo apskrities statybos inžinierius. 1-sis brandmeistras buvo inžinierius Gewitsch. Didžiojo karo metu jį pašaukė į kariuomenę, žuvo karo fronte. Paskutinis brandmeistras buvo Šilutės dujų gamyklos vedėjas Kristupas Jakštaitis, kuris save vadino Christoph Jagstaidt.

Dabar gaisrininkai užima visą namą. Be profesionalios gaisrininkų komandos čia įsikūrė priešgaisrinė inspekcija ir savanorių gaisrininkų draugija.

Paštas, Partizanų g. 23

Senovėje laiškus siųsdavo per savo pasiuntinius. Ilgainiui paštą ėmė organizuoti valdžia.                                                                              Antai 1594 m. duotoje Šilokarčiamos smuklei privilegijoje smuklininkas buvo įpareigotas laikyti paštui arklį arba mokėti kasmet po 8 markes. Tais laikais tas valdžios paštas būdavo gabenamas nuo smuklės iki smuklės.

Šių laikų prasme paštą įvedė 1649 m. Branderburgo didysis kurfurstas ir Prūsijos hercogas Fridrichas Vilhelmas. Buvo įsteigta Klaipėdos Clevės arklinio pašto linija ir organizuotos pašto stotys, kuriose keisdavo arklius. Paštas veždavo ne tik laiškus, siuntinius, bet ir keleivius. Per Šilutę ėjo vadinamasis karo ir pašto kelias Klaipėda -Tilžė. Pašto valdyba buvo Klaipėdoje. 1718 m. atidarė pašto stotį Šilutėje. 1831 m. baigė tiesti Karaliaučiaus-Lauksargių plentą, o 1833 m. pašto valdybą iš Klaipėdos perkėlė į Tilžę. 1839 m. atidaryta Berlyno-Tauragės pašto linija. Ja nukrypo eismas, kuris pirma eidavo į Rusiją Kuršių Nerija per Klaipėdą-Palangą.

1850 m. baigė tiesti Klaipėdos-Tilžės plentą. Susisiekimas žymiai pagerėjo. Pirma pašto stotys buvo Šilutėje ir Verdainėje. Atidarius plentą, Verdainės stotį uždarė, o Šilutės stotis pakelta į pašto ekspediciją. Iki 1862 m. jai vadovavo pensininkas mokyt. Kiewel.

Pašto vežiojimą išnuomodavo. 1850 m. nuomininku tapo Šilutės dvaro savininkas Radke. Pašto pajamos siekdavo 20-30 tūkst. markių per metus. Pirma imdavo mokestį už laiškus ir siuntinius grynais pinigais. Nuo 1840 m. buvo įvesti pašto ženklai. Paprasto laiško ženklas kainuodavo 10 pfeningių. Įvedus ženklus, pašto pajamos pakilo. 1858 m. Šilutės pašto ekspediciją pakėlė į I klasę. Pašto skyriai buvo Vyžiuose, Rusnėje, Kintuose, Sakūčiuose ir Saugose.

1855 m. nutiesta Tilžės-Klaipėdos telegrafo linija. Šilutėje telegrafas atidarytas tik 1862 m. Kai 1875 m. buvo atidarytas Tilžės-Klaipėdos geležinkelis, arklinį paštą Šilutėje panaikino. Tačiau ten, kur nesiekdavo geležinkelis, paštą vežiodavo arkliais, kol pagaliau juos pakeitė automašinos. Prijungus Klaipėdos kraštą prie Lietuvos, čia veikė 1923-39 m. Lietuvos paštas. Jis priklausė centrinei valdžiai, o ne krašto direktorijai.

1909 m. paštui pastatė naują pastatą, kurį laikė vienu gražiausiu Šilutės namu. Jis ir dabar tebestovi. Tarybinės valdžios metais paštas išsiplėtė. 1974 m. greta senojo pašto namo pastatytas 3-jų aukštų priestatas.

Radijo ir televizorių taisymo dirbtuvė

Šiose patalpose, kur dabar įsikūrusi dirbtuvė, prieš karą buvo Tautinio lietuvių banko skyrius. Namas buvo banko nuosavybė. Tautinis lietuvių bankas buvo įsteigtas 1919 m. Klaipėdoje. Jis rėmė lietuvių prekybininkus ir verslininkus. Banko skyriai buvo Priekulėje, Šilutėje, Katyčiuose ir Pagėgiuose, agentūros – Vilkiškiuose ir Smalininkuose bei pinigų keitimo kasa – Panemunėje. Užgrobę kraštą vokiečiai tuojau šį banką ir jo skyrius likvidavo.

I vidurinė mokykla, K.Kalinausko g. 2

Šilutė ilgai neturėjo vidurinės mokyklos. Tačiau jos reikėjo. Miestas augo. Vis daugiau ir daugiau tėvų norėjo savo vaikus leisti į aukštesnius mokslus. Tačiau vokiškos liaudies mokyklos buvo tvarkomos taip, kad iš jų mokinys negalėdavo patekti į aukštesnę mokyklą. Tatai atlikdavo privatinės mokyklos. Iš 1859 m. ataskaitos žinoma, kad iš jų geriausia buvo Rusnėje, kurią laikė Bohnewald. Jis parengdavęs mokinius iki gimnazijos akundos (VI-VII kl.), esąs pasižymėjęs rimtomis pedagoginėmis žiniomis ir palaikąs pavyzdingą drausmę.

1864 m. Šilutėje pradėjo veikti aukštesnioji berniukų mokykla, vad. Šeimyninė mokykla (Familiemschule). Ji nuo 1918 m. Velykų perorganizuota į klasikinę gimnaziją. Joje buvo dėstomos senosios graikų ir lotynų kalbos. Gimnazija pavadinta Herderio mokykla (Herderschule). Johann Gottfried Herder (1714-1803) – įžymus vokiečių rašytojas, literatūros kritikas, filosofas buvo kilęs iš Rytprūsių, bet su Šilute ir jos mokykla nieko bendro neturėjo. Jis studijavo Karaliaučiaus universitete ir paskui kurį laiką mokytojavo Rygos katedrinėje mokykloje, prie kurios ir dabar tebestovi jo biustas. 1779 m. jis išleido tautinių liaudies dainų rinkinį „Stimmen del Volker in Lieder“ („Tautų balsai dainose“), kuriame buvo įdėti ir 8 lietuvių dainų vertimai, sudominę garsiausiąjį vokiečių poetą Goethę ir svetimšalius literatūros mokslininkus. Herderis buvo tikras humanistas ir visiškai priešingas toms idėjoms, kurios buvo skiepijamos jo vardo mokykloje.

Prijungus Klaipėdos kraštą prie Lietuvos beveik visi mokytojai, dirbę šioje mokykloje, pasiliko ir toliau dirbti. Būdavo apie 230 mok. ir 11 mokytojų. Nors 1925 m. vasario 25 d. krašto direktorijos potvarkiu buvo reikalaujama dėstyti Lietuvos istoriją ir geografiją, bet mokytojai tą potvarkį ignoravo. Nenorom dėstė ir lietuvių kalbą. Čia tebebuvo naudojami senieji vadovėliai ir įvežami iš Vokietijos nauji. Mokiniams skiepijo vokiško nacionalizmo, o paskui hitlerizmo ideologiją ir neapykantą Lietuvai ir lietuviams. Jau 1933 m. iš vyresniųjų mokinių buvo sudarytas smogikų būrys, kuris Rūdynų miške atlikdavo karinius pratimus ir mokykloje rengdavo savo sueigas.

Mokykla buvo tvarkoma pagal Vokietijos mokyklų pavyzdį ir programas. Mokslo metai prasidėdavo balandžio 1 d. Mokslas trukdavo 9 metus. Galiojo šešių balų žinių vertinimo sistema. Klasės buvo vadinamos I – seksta (šeštoji), II – kvinta (penktoji), III – kvarta (ketvirtoji), IV – untertercija (trečia žemesnioji), VI – untersekunda (antra žemesnioji), VII – obsensekunda (antra aukštesnioji), VIII – unterprima (pirma žemesnioji) ir IX – obserprima (pirma aukštesnioji). Abiturientai baigiamuosius egzaminus laikydavo iš 2-jų dalių ir turėdavo parašyti bei apginti diplominį darbą iš pasirengtos mokslo šakos. Tarpukario metais mokykla turėdavo apie 300 mokinių. Daugiausia turėjo 1930 m. – 320.

1924 m. liepos 15 d. Herderio mokykloje kilo gaisras. Kadangi vandens vietoje nebuvo, tai gaisrininkai turėjo vežti vandenį iš Šyšos, o kol jo atvežė, tai sudegė visas mokyklos priestatas. Tačiau pastatydinti gražūs mūriniai rūmai, kuriuose ji 1930 m. ir įsikūrė. Begarbindami savo Hitlerį ir kitus dievukus, siautėdami iki apsvaigimo, tyčiodamiesi iš visko, kas lietuviška, jie nejautė, kad šoka mirties šokį. Jiems kiekvienas lietuvis buvo tolygus žemaičiui, o žemaitis – koliojamasis žodis, už kurį vokiškas teismas bausdavo. Tačiau karo audra nušlavė ne tik hitlerininkus, bet ir negausius padorius vokiečius, o šiuose rūmuose suskambo lietuvių kalba ir į suolus susėdo niekinamų žemaičių vaikai. Po karo čia atidaryta Šilutės I vidurinė mokykla.

Vokiečių palikti rūmai jau buvo per ankšti. Todėl 1965 m. pastatydino didžiulį priestatą, o 1979 m. baigė sporto salės statybą. Dabar šioje mokykloje yra per 24 klases su 800 mokinių. Ir daugiau nei 40 mokytojų. Įrengta erdvi sporto aikštė.

Gatvių bei kai kurių įstaigų pavadinimai palikti tokie, kokius mini P.Jakštas.