Indrė SKABLAUSKAITĖ

Taip apie lietuvininkų dievybes rašė Vilius Kalvaitis. O mes priminsime, jog senesniuose „Šilainės sodo“ numeriuose pasakojome apie gražuoles lietuvininkų krašto laumes, kurios ne tik blogus darbus mokančios daryti… Minėjome, jog Mažosios Lietuvos dangumi įvairiausių spalvų aitvarai lekiodavę, ne bet kokie, o tie, kurie laimę, pinigus ir maisto atsargas nešdavo. Tačiau  nepakalbėjome apie pradžių pradžią, apie tai, kuo lietuvininkai, senųjų prūsų palikuonys, tikėjo nuo seniausių laikų…

Sako, jog seniausias laikais Prūsijos gyventojai garbinę gamtą, dubinėtuosius akmenis, dangaus šviesulius, šventuosius dvikamienius medžius. Nepaaiškinami gamtos reiškiniai tada laikyti nežemiškomis jėgomis. Seniausiose graviūrose vaizduojamas saulės vežimas pakinkytas pora žirgų, lydimas keturių žmonių, kur vienas stovi ant vežimo iš vienos pusės, kitas iš kitos ir abu prilaiko saulę. Ypatinga pagarba skiriama saulei, mėnuliui ir ugniai. Mėnulis padėdavęs pomirtiniame pasaulyje: išlaikyti grožį, jaunystę ir rodydavęs kelią pomirtinėje karalystėje. Kasparas Hennenbergeris 1556 metais rašė, jog Karaliaučiaus danguje buvo pasirodęs Mėnulis, vyro veidu, o Saulė, buvusi kaip moteris.

Gamtos dievybės

Didžiausias dėmesys, kaip ir visoje Lietuvoje, lietuvininkų krašte skiriamas ąžuolams, mat šis medis buvo pašvęstas Perkūnui ir laikomas dievų buveinės augalu. Mažojoje Lietuvoje garbintos ir liepos. K.Hennebergeris rašė: „Šakuniškiai, kaimas prie Rusnės, ten stovi liepa, kurią vargingi žmonės šventa laikė ir dar dabar paslapčiomis, nakties metu ten meldžiasi ir aukoja“. Pasakojama ir apie kalnus: „kalną priešais Ragainę, kitapus Nemuno jie laiko šventu. Kai moterys nori į jį kopti, tai turi būti švarios ir pasipuošusios; jeigu gi jos koptų būdamos nešvarios ir nepasipuošusios, tai tada susirgtų“.

Akmenų galią mini Matas Pretorijus, pasakodamas, jog: „prieš keletą metų buvo laikomas šventu vienas didelis akmuo, esąs pušyne netoli Gumbinės ar Biserkiemio, – ant jo apylinkės gyventojai aukodavo pinigus, drabužius, vilnas.“ Simonas Grunau pasakojo, jog pajūryje esantis vienas didelis akmuo, ant kurio žvejai dievaičiui Kurkui aukodavę dalį savo laimikio.

Pirmieji prūsų dievai

Pirmieji prūsų dievai buvę Okimpiras (dievas, neturintis kultinės prasmės), Svaistikas (šviesos dievas) ir Ašautas (sveikatos dievas). Kitoje dievų pakopoje buvęs Autrimpas – valdęs jūras, Bardaitis – prižiūrėjęs laivus, Pergrubijus – atsakęs už augmeniją, Pilvytis už turtą. Pradedami minėti Perkūnas, po jo Pikulas (pragaro ir sutemų dievas), pokliai (skraidančios dvasios ir velniai) ir galiausiai  Puškaitis (žemės dievas), barzdukai (mažieji žmogiukai) ir markopoliai (požemio žmonės).

Vėliau minimi ir trys pagrindiniai prūsų stabai Patrimpas, Patulas ir Perkūnas. Perkūnas – vienas svarbiausių iš trijų prūsų dievų. Šia dievas – centrinė Panteono figūra. Perkūnas turi daugybe galybių: pagrindinė – valdyti atmosferos reiškinius – griaustinį, žaibą, lietų. Pirmą kartą Perkūnas minimas Elbingo žodynėlyje (XIII – XIV), ten pat jo vardas kildinamas iš lotynų k. quercus – ąžuolas (Perkūno medis) ir siejamas su žodžiu perti. Erasmus Stella rašo, jog prūsai garbinę perkūniją ir žaibus. S.Grunau pagrindiniu prūsu dievui laikė Pikulą, tad Prūsijos kronikoje rašė: „Karaliaus Vaidevučio vyriausias sūnus Liptas, prisiekdamas dievams, atsakęs: „aš pažadu ir, jei aš nesilaikyčiau savo žodžio, tai tegul nubaudžia mane mano dievas Perkūnas, tegul užmuša savo ugnimi“. Sako, jog Perkūnas buvęs piktas vyriškis su liepsnų vainiku ant galvos, jo plaukai buvę garbanoti ir tamsūs.

Jonas Basanavičius rašė, kad „perkūnas – senis, pasikinkęs į dviratį ožį ir su juo važinėja po debesis. Jis rankose turi kirvį, ir jei kas prasikalsta, tai jis kirvį paleidžia. Kai jis važinėja po debesis, girdime griausmą“. Jo šauktasi dėl oro, tada, kai žemei reikėdavo lietaus, giedros, kai žaibas nelaimių norėdavęs padaryti. Perkūnas minimas ir Sūduvių knygelėje. Čia jam suteikiamos griaustinio, žaibo ir lietaus dievo galios. Į Perkūną kreiptasi ir per aukojimo šventę po derliaus nuėmimo. Vėlesniais laikai užrašoma ir maldelės, skirtos  Perkūnui. Iš lietuvininkų krašto atkeliauja: „mušk vokietuką, kaip velniuką…“

Apie vandenų dvasias

Labai svarbus prūsams buvęs ir vanduo. Tai liudija istoriniuose šaltiniuose itin dažnai minimi Sembų vandenų Dievai. Šių dievų galios vėliau atgyja Mažosios Lietuvos vandenų dvasiose. Jau minėjome, jog lietuvininkų krašte visada gyveno Bangpūtys (dar vadintas ir Vėjopačiu). Šiam, jau senovės Prūsijoje gyvavusiam audrų dievui, skiriama ypatinga pagarba. Jūros vėjo ir bangų dievo privengė ne tik žvejai, jo bijojo visi, gyvenantys ant vandenų kranto. Šį dievą minėjo Matas Pretorijus, apie jo egzistavimą savo suriktose dainose užsiminė Liudvikas Rėza:

„O ir supyko Bangų dievaitis,

Pakilo šiaurės vėjatis.

…Tegul terita

Banguputys valtelę

Ant aukso inkorėlio“

Bangpūčio draugė buvusi Jumpira – pusiau žuvis, pusiau moteris, šyškrantiškis tautosakos užrašytojas Augustinas Dėvilaitis pasakojo, jog išvydę Jumpirą žvejai žinodavo, kad tuoj pasirodys ir Bangpūtys. Ties Ragaine visuomet gyvenusios vandens deivės, žmonės sako, kad ir dabar jų ten esančių, jos mėgstančios į vandenis žmones įvilioti ir juos paskandinti arba prašančios aukų, todėl ten niekas ir neinąs žvejoti. Kuršių Nerijoje vandenų dvasios būnančios didelėmis, nukarusiomis krūtimis, jų plaukai šviesūs ir geltoni, o visos jos turinčios žuvies uodegas, kurias stengiasi laikyti vandenyje paslėptas. Žvejų krašte buvę ir raganų, kurios gebėdavusios žvejų tinklus apkerėti

Apie dievus, sutinkamus kasdien

Nadruvių žvaigždžių deivė buvusi Žvaigždunka. Buvę ir žmonės, žvaigždžiūronys, gebėję pranašauti pagal žvaigždes. Sako, jie stebėdami žvaigždes galėdavo nusakyti nežinomus dabarties, praeities ir ateities įvykius. Buvę ir žvakonių, kurie mokėdavę pranašauti pagal liepsną ir dūmus

Įsivyravus žemdirbystei atsiranda Žemėpatis, Lauksargis ir Laukpatis, kiek vėliau minima deivė Žemynėlė. Mažojoje Lietuvoje manyta, jog Žemynėlė ir Žemėpatis yra patys svarbiausi dievai. Žemenėlė palaiko žmonių ir gyvulių gyvybes, todėl ir šventėse ji pirmiausia pagerbiama.  M.Pretorijus mini Žemenėlės pagarbinimą, vadinamą žemyneliavimu. Užrašyta keletas maldų, aukų, net užkalbėjimų – „Žemynėle, žiedkelėja, žydėk rugiais, kviečiais, miežiais ir visais javais; būk linksmas, dieve, ant mūsų…“

„Deive ir tu Žemenėle, mes tau dovanojame šitą gaidį ir vištą. Priimk juos kaip auką, kuri aukota iš mūsų geros širdies. Žemynėle, būk linksma, priimk šią vėlelę ir gerai saugok. Žemynėle, būk linksma ant  mūsų  arklių…“

Užkalbėjimai nuo gyvatės „Žemynėle, Metelėle, kur buvai te būk. Žemė žeminga, mums  gerybė, jai blogybė. Tirštas rūks, dirvą, rasą, brandžią varpą žemynėle, žiedkelėle išlaikyk sveikatoje ir gerybėje. Žegnok valgomus, geriamus, sėjamus, akėjamus ant šios  žemės pasidžiaugti. Apsaugok nuo alkano žvėries…“

Lietuvininkai garbino Ladą, arba moteriškąjį variantą Ledą (Ladą). Martyno Kromerio kronikoje minima deivė prilyginama romėnų Marsui. Pasakojama, jog jos pagerbimui per Jonines ir renkamos vaistinės žolės, deginamos aukos, giedamos giesmės ir šokama. Būta ir Kaupolės, tai Joninių kartis papuošta žolėmis ir turinti maginių galių. Garbinta Gabija, prūsų vadinta šv.Panike. Pajūrio laukus valdęs Deuvaitis, miškus, žvėris ir medžioklę prižiūrėjo Medeinė. Mirtį kontroliavo Giltinė, epidemijas Maro deivė. Žalčiai buvę dievų pasiuntiniai. O senovės prūsų  nameliuose svarbiausi įvykiai neapsieidavo be Kauko. Šis turėjęs įdomių savybių, gebėdavęs įgauti ir velnio pavidalą, o šis galėdavęs pavirsti gaidžiu ar katinu.

Laimų buvusių įvairių…

Po sodybas vaikščiodavo trys seserys Laimos, nulemiančios žmogaus ateitį. Laimos paliudijamos anksčiausiai minimas Mažojoje Lietuvoje. M.Pretorijus ją laikė gimimo, Jokūbas Brodovskis sėkmės deive, o Gottfriedas Ostermejeris rašė: „Laima arba laimė – žmogaus valdovė nuo gimimo iki jo amžiaus galo. Laimės ar nelaimės deivė. Ta jų Laima visai savavališkai paskirdavo žmogui gerą ar blogą buitį, ir niekas negalėdavo pakeisti, kas jam buvo nuskirta“.

Laima buvusi svarbi ir asmens, šeimos, bendruomenės religiniame gyvenime. Kai kuriuose lietuvininkų kiemuose galvota, jog Laimių buvę nemažai. Buvusi ta, kuri dalią lėmė, ta, kuri už bitininkystę buvo atsakinga, ta kuri prekyba rūpinosi. Žmogus, kuriam nesisekdavo – neturėdavo laimės. Todėl jos buvimą stengiamasi užtikrinti įvairiausiomis apeigomis. Viskas prasidėdavo nuo gimimo, šį paprotį žinojo visi Mažosios Lietuvos gyventojai. Nešant vandenį, į kurį ruošiamasi naujagimį pirmą kartą maudyti negalima nei lašelio išlaistyti, mat kitaip išsilies gyvenimo laimė, tas vanduo ir esąs Laimos vanduo. O jei šį vandenį išpildavo prie židinio – vaikas įgydavo namų laimę, jei po ėdžiomis – arklių. Ir šiandien lietuvininkų skubelėse laimė gyvenanti po slenksčiu, krikštasuolėje, o naktį šokanti ant aslos. Tai tikra namų globėja, lemianti sėkmę namuose: žmonių, gyvulių sveikatą, vaisingumą ir, žinoma, turtą.

Ko nereikėtų pamiršti

Pabaigai, kaip ir priklauso, pateiksime keletą apsaugos formulių, būdų, tam atvejui, jei raganos, ar kokios piktos dvasios pristotų ir lietuvininkų krašto dievai nebegelbėtų: „jei kas yra suraganautas, o nor žinoti, kas jį sučeravojęs yra, tur žąsį papjauti ir imti tos žąsies širdį virti. O, kad pradės ta širdis virti, tai ateis tas žmogus ar žmona, kuri jį suraganavo ir dėsis sušilusiu, ir prašys gerti, ale tad nereikia duoti gerti, o nors ir geriausias prietėlis būtų. Gerti negaudamas tur toks čerauninkas numirti. Reikia ir visus vandens kibirus pakavoti, kad jis nei pats negalėtų iš kur vandens pasisemti. Ir dar: jei jau kokia ragana labai pristos, reikia jos spjaudalą nebalintame audinyje, apibarsčius druska, „vartų stenderyje (ramstyje) pakavoti“: reikia skylę išgręžti ir, spjaudalą įdėjus, šermukšniniu kyliu užkalti. Kada tas audeklas supūn, tada ragana arba raganautojas miršta“. ..