XX a. pradžioje Klaipėdos krašte įvyko daug  pasikeitimų. Istoriniai įvykiai -  Klaipėdos krašto atskyrimas nuo Vokietijos, prancūzmetis, Klaipėdos krašto sukilimas – kardinaliai pakeitė šio krašto žmonių gyvenimą ir likimą. Versalio taikos sutartis buvo pasirašyta 1919 m. gegužės 28 d., kurios 99 straipsnis skelbė: „Yra nutarta, kad Klaipėda ir aplinkinis kraštas bus perduoti susijungusioms ir susitarusioms valstybėms, nes lietuvių teritorijos dar nėra nustatytos“. Taigi Versalio taikos sutartis, atskirdama Klaipėdos kraštą nuo Vokietijos, paliko jos ateities klausimą neišspręstą. Pereinamuoju laikotarpiu kraštą valdė Vokietija. Likusią krašte vokiečių kariuomenę, valdiškas įstaigas administravo Vokietija. Muitų, pašto, valdininkų, telegrafo, pensijų atžvilgiu kraštas, nors formaliai atskirtas, nenustojo būti Vokietijos dalimi tol, kol padėtį pakeitė I Pasaulinį karą laimėjusi Santarvės narė Prancūzija. 1920 m. krašto generalgubernatoriumi paskirtas generolas Dominikas Odri (Dominique Odry). Prancūzų valdymo laikotarpis baigėsi 1923 m. Klaipėdos krašto sukilimu.

Nuo Vokietijos atskyrus Klaipėdos kraštą, Rytprūsius nuo jo atskyrė Nemuno, Rusnės ir Skirvytės upės. Krašto gyventojai nuo seno buvo įpratę upe naudotis kaip svarbiu prekybos keliu, todėl nauja situacija stipriai pakeitė pasienio žmonių gyvenimą. Lietuvos Respublikos ir Vokietijos susitarimu buvo nustatytos sienos perėjimo ir prekių pervežimo lengvatinis režimas pasienio ruožo gyventojams. Toks pasienis buvo patogus, nes nemaža žmonių valdė žemes abipus 1920-1923 m. atsiradusios naujos valstybinės sienos. Gyventojai keldavosi per Nemuno, Rusnės ir Skirvytės upes į bažnyčias, prekyvietes Tilžėje, Ragainėje, Kaukėnuose.

Karalienės Luizės tiltas tapo tarpvalstybinė siena. Čia buvo iškelti dviejų šalių herbai: Lietuvos Vytis ir Vokietijos Erelis. Didesnė tilto dalis atiteko Vokietijai, mažesnioji – Lietuvai. Tarpvalstybinė  siena ėjo Nemuno farvateriu, maždaug tilto viduriu. Čia buvo iškelti dviejų šalių herbai: Lietuvos Vytis ir Vokietijos Erelis. Pagal Vokietijos ir Lietuvos Respublikos pasirašytą  pasienio susisiekimo sutartį, gyvenantys abipus valstybinės sienos 30 kilometrų ruože (kai kur – 15 km) galėjo be vizų keliauti į kaimyninę šalį. Gyventojams buvo išduotos sienos kortelės (ją pateikus be muito mokesčio iš Klaipėdos krašto buvo leista įvežti tam tikrą kiekį prekių). Iš Nemuno dešiniojo kranto į Tilžę valstiečiai keliaudavo nusipirkti retesnių pramoninių prekių, važiuodavo vežimai su šienu (daugelis Tilžės apylinkių ūkininkų šienaudavo Klaipėdos krašte). Tilžiškiai  pirkdavo pigesnį sviestą, mėsos gaminius, eidavo apsikirpti ir pietauti. Ties tilto pradžia kabojo lentelė su užrašais vokiečių ir lietuvių kalbomis, kuri reikalavo jį pervažiuoti iš lėto, prisilaikant atstumo tarp vežimų ir automobilių.

Pertvarkius Vokietijos ir Lietuvos Respublikos prekybos sutartį, nuo 1930 m. tilžiškiams, grįžtantiems iš Panemunės per Luizės tiltą, valdžia apribojo įnešamų, muitais neapmokestintų žemės ūkio produktų kiekius. Buvo nustatyti ir kiti apribojimai. Todėl būdavo imamasi įvairių gudrybių: per valstybinę sieną vesdavosi visą šeimą, ant senų rūbų vilkdavosi naujus.

Siūlome keletą liudininkų atsiminimų, spausdintų laikraštyje „Memeler Dampfboot“.

Lengvatinis pasienio režimas

Walter Kiupel

„Klaipėdos krašto atskyrimas nuo Vokietijos mums, gyventojams, atnešė nemažai painiavos, o tuo pačiu ir naudos. Panemunėje buvo įrengta lietuvių muitinė, kuri kontroliavo prekių įvežimą ir išvežimą. Puikusis Karalienės Luizės tiltas kaip tik stovėjo tokio pasienio centre. Nesuskaičiuojama pirkėjų gausa iš Tilžės ir jos apylinkių traukė per tiltą į Panemunę. Buvo pasamdyta daug personalo keleivių ir bagažo tikrinimui, įrengta pasienio policijos punktas. Toliau į šiaurę, Panemunės miestelio pusėje, nuo tilto atsirado mėsos rinka, parduotuvės, daržovių, vaisių ir kitų maisto produktų kioskai. Šios prekės buvo už  prieinamą kainą. Už reichsmarkę buvo galima nupirkti 33 kiaušinius. Mano senelis Fricas iš Bajėnų visada savo vežimo ratus tepdavo su sviestu, nes automobilinis tepalas kainavo tris kartus daugiau… Kas patekdavo į Panemunės turgų, tas būtinai apsilankydavo restorane, kuris buvo tikras rojus. Vakarienės metu čia buvo galima sutikti daug tilžiškių, kurie mėgavosi traškia kepta žąsiena. Ir puodelis kavos su gabalėliu torto kainavo vieną markę. Kam kepta žąsis atsibosdavo, tas, žinoma, užsisakydavo keptos kiaulienos, kalakutienos ar jautienos. Vasaros dienomis daug svečių sėdėdavo terasoje. Grojo kapela, žemiau tekėjo Nemunas, lankytojai gėrėdavosi Tilžės panorama: uostu, garsiaisiais bokštais ir aukštais  kaminais. Tokioje atmosferoje galima suvalgyti didžiulius torto gabalus, paskendusius plaktos grietinėlės jūroje. Tai buvo verta padaryti trumpos kelionės metu per tiltą į Klaipėdos kraštą.

Bet ne viskas auksas, kas blizga. Vokietijos institucijos įvedė pirkimo apribojimus – maisto korteles. Kiekviena šeima gavo tik vieną maisto kortelę ir pagal ją be muito galėjo laisvai pirkti: 2 kg mėsos, 1 kg miltų, 1 svarą sviesto, kiaušinių už vieną markę, vaisių ir daržovių. Tokiu būdu buvo norima užkirsti kelią vykdyti pigius sandorius. Buvo „numatyta“ dar viena kliūtis – trichineliozė. Savaitgaliais iš Tilžės pusės prie muitinės posto nutįsdavo ilga pirkėjų vora, nes mėsos porcijose buvo ieškoma trichinelių. Stovėjimas  tokioje išsirangiusioje tarsi gyvatė eilėje su pilnais prekių krepšiais buvo itin alinantis.

Maisto produktai į Panemunę buvo gabenami ne tik iš Klaipėdos krašto, bet ir iš Lietuvos. Dideli sunkvežimiai iš Tauragės į mūsų miestelį pristatydavo daug  centnerių sviesto. Tuo pasinaudojo vietiniai gyventojai.  Prekybininkai ir prekybininkės sviestą plovė ir svėrė po svarą. Ryte turguje, prie tilto, vykdavo prekyba.

Likus aštuonioms savaitėms iki Kalėdų šimtai žąsų laukė savo pirkėjų. Prieš pat šventes užplūsdavo vežimai, pilni žąsų ir obuolių. Atvykdavo anksti ryte, kad gautų nemokamą vietą turguje.

Mes, jauni, kasdien eidavome prie Luizės tilto. Turėjome dviračiams leidimą ir kiekvienas privalėjome mokėti tilto rinkliavos mokestį. Dėl to mes retai vėluodavo į Tilžės mokyklą ar į konfirmacijos pamokas. Sienos kirtimas mums buvo dažnai susijęs su  jauduliu. Mokyklinėse kuprinėse paslėptos gulėdavo šokolado plytelės, kurias kontrabanda į Lietuvą veždavome per muitinę. Prieš Kalėdas tėvai įgijo man naujus batus, žinoma, iš Tilžės. Kadangi vokiečių gatvės buvo sutvarkytos, tad muitininkams nieko įtartino nekilo, kai aš naujais batais kirtau sieną. Kai kurie nauji drabužiai buvo užvelkami ant senų. Eidami per tiltą žmonės jautėsi ne tik kaip tikri kontrabandininkai, bet buvo fiziškai nepatogu. Taip, prieš Kalėdas ir mūsų mokyklinės kuprinės tapdavo dvigubai sunkesnės. Garo varikliai, naujos pačiūžos ir kitos mūsų dovanos keliavo per muitinę.

Noriu papasakoti apie  vieną tetulę, kuri  kasdien ėjo į Tilžę parsigabenti nebrangios degtinės ar spirito. Vieną dieną panemuniškes, grįžtančias iš Tilžės, sulaikė muitinėje, kur ryžtingas pareigūnas norėjo atlikti apiešką. Išsigandusi tetulė galvojo: tu man tai nepadarysi… Ir pradūrė nešulį. Kai muitinės pareigūnas norėjo ją apieškoti, apvalioji tetulytė pradėjo šaukti: „Spiritas bėga, spiritas bėga (mat degtinė degino kūną). Tada ji greitai buvo išvesta į lauką ir daugiau niekada  muitininkams neįkyrėjo.

1936 m. Tilžėje apsilankė Vokietijos pareigūnas ir siūlė Tilžės gyventojams savanoriškai atsisakyti  mažojo pasienio eismo, kad auslenderiams (užsieniečiams)  netektų tiek daug valiutos. Bet tai buvo tik didelės baimės akys. Vis tiek Tilžės gyventojai toliau  plaukė srove į Panemunę prie mėsos puodų.“

Iš Pagėgių į Tilžę

Georg Grentz

„15 km juostos atstumu nuo pasienio gyventojai turėjo teisę kirsti pasienio liniją ir išsikeisti nuo 5 iki 8 Vokietijos reichsmarkių. Buvo privaloma iš vienos ir kitos pusės per tiltą eiti pėsčiomis per praėjimo punktą, siekiant užtikrinti muitinės ir užsienio valiutos keitimosi  taisyklių laikymąsi. Juk kiekvienas pilietis yra linkęs nusikalsti. Taigi įtampa ir priešiškumas kilo tarp tų, sėdinčių  už langų ir rašomųjų stalų, ir tarp tų, kurie prieš juos stovėjo.

Visiems buvo žinoma, kad pasienio poste bus atliekamas patikrinimas, ieškant užsienio valiutos ir apmokestinamų prekių. Tyrai širdžiai ir sąžinei patikrinimas buvo ne tik gėdingas ir žeminantis, bet  tuo pačiu slegiantis ir bauginantis. Bet ponios mokėjo meistriškai apgauti valstybės interesus ir buvo pratusios prie apžiūros. Į piktdžiugišką džiaugsmą nekreipė dėmesio, kai joms buvo skiriamas nepatogus patikrinimas. Buvo normalu moterų rankinėje išradingai paslėpti neteisėtą pinigų sumą – tai buvo vadinama „valiutine kontrabanda“. „Nivea“ kremo dėžutės apačioje jos užklijuodavo 5 markių ženklą arba nešdavo jau atidarytą kremo tūbelę.

Net ir vyrai nepaklusdavo įstatymams. Jie taip pat turėjo slaptaviečių, pavyzdžiui, kaklaryšio mazgas arba skrybėlės kaspinas. Tačiau jų kelionės krepšiai kėlė daugiausia rūpesčių, nes vyno rūsių pagundai jie negalėjo pasipriešinti. Todėl ten – nieko daugiau, tik kontrabandinės prekės buvo nupirktos. Tai buvo kasdienės mažos gudrybės.

Niekada nepamiršiu tos dienos, kai Vokietijos pareigūnas, veidmainiškai šypsodamasis per langą paklausė manęs, kiek turiu pasislėpęs pinigų. Ir kai aš linksmai atsakiau: „Na taip, keli šimtai markių galėtų būti“, jo veidas paliko kaip šlapias maišas. Aš visiškai jį sugniuždžiau, kai iš kaklaryšio išrišau tik 5 markes! Panemunėje vėl buvau Lietuvos pareigūno dar kartą apžiūrėtas, nes jie buvo gavę informaciją, kad aš labai turtingas žmogus.

Mes mielai daug kartų iš Pagėgių per Luizės tiltą keliavome į Tilžę. Esant blogoms oro sąlygoms ir žiemą taip pat keliavome. Vykdavome siauruoju Pagėgiai-Smalininkai geležinkeliu. Per Būbliškių mišką į Mikytų stotį. Čia perlipdavome į elektrinį tramvajų Mikytai–Tilžė. Pro langą mes matydavome daug besiganančių elnių. Taigi tramvajus  į Panemunę įvažiuodavo trinksėdamas ir keldamas triukšmą. Po pasų kontrolės toliau, per tiltą, į Tilžės muitinę tramvajus įlėkdavo garsiai švilpdamas…

Vasarą  su malonumu 7 km pėsčiomis arba dviračių taku  iš Pagėgių riedėdavome į Tilžę. Po keleto kilometrų atsidurdavome ties Būbliškės dvaru. Dešinėje ant nuožulnios kalvos stovėjo didelis dvaro malūnas, kuris  rudens saulėlydžio šviesoje atrodė romantiškai. Laukų keliuku, per medinį tiltą, nutiestą per gilų ir platų griovį pievoje, lėkdavome tolyn. Ir štai netoli jau Panemunė. Jau matosi namų raudonų čerpių stogai. Tai nedidelis pasienio miestelis su daugybe medinių barakų ir prekystalių. Čia taip pat buvo žaidimų kazino „Monte Karlas“, „Sopotas“, tačiau tie pavadinimai neatitiko tikrovės ir nieko bendro su šiais miestais neturėjo. Vietoj šampano buvo pasitenkinta degtine, o ant žaidimo stalų retai buvo dedami dviženkliai skaičiai.

Trumpas sustojimas kontrolės punkte, antspaudas sienos kortelėje – ir mūsų žingsniai jau aidi ant metalinio tilto karkaso. Giliai apačioje didelės upės vandens masė stipria srove teka į vakarus, į marias. Trumpas sustojimas tilto vidury, prie lietuviško skydo su raiteliu, tolėliau – vokiečių erelis. Kitame krante matėme akmeninę prieplauką, kur pakraudavo ir iškraudavo baržas.“

Nuotraukos iš Bildarchiv ostpreussen.