Taip kalbėjo Birutė Gaigalienė, paprašyta pasidalinti savo įspūdžiais apie naująją tik ką dienos šviesą išvydusią devintąją savo knygą „Per samanotus akmenis“. Šios knygos sutiktuvės vyko pilnutėlėje Rusnės bibliotekos salėje, kurioje dalyvavo poetės bičiuliai, draugai bei jos kūrybos gerbėjai.

Saulius SODONIS

Kalbėdama apie savo devintąją knygą, B.Gaigalienė susirinkusiems sakė, kad ji turėjo pasirodyti dar parėjusiais – 2014 – metais. Viskas buvo paruošta, sudėta – beliko tik medžiagą į leidyklą vežti. Tačiau tuo metu suaktyvėjo jos vyro Kazimiero liga, todėl viską teko dėti į šoną. Vėliau jo netektis praėjusių metų vasario mėnesį, gerokai išmušė gyvenimą iš vėžių.

Tačiau jau po šių Naujųjų metų vėl grįžo mintys ir prasidėjo svarstymas – gal iš viso nieko nedaryti? Tačiau pravarčius lapus su eilėmis bei tekstais, lyg ir gaila pasidarė – čia sudėtas trejeto metų triūsas. Tad daugiau nieko nedarant ir išėjo knygelė, pavadinta „Per samanotus akmenis“.

Pasakodama, kaip gimsta eilėraščiai, B.Gaigalienė sakė, kad specialiai nieko nedaranti – posmai gimta patys: katras kelionėje, kitas – grįžtant iš kur nors. O kartais sunkių dienų bėgsme išlenda kokios šviesios mintys, pasirodo vaizdai… ir nepajuntanti, kaip visą tai užrašo. „Parašai vieną posmelį, kitą dieną atsiranda kitas, jei ūpas yra. Tai argi čia darbas – čia linksmas susiėjimas pačiam su savimi“, – kalbėjo B.Gaigalienė.

Ir pridūrė, kad „jei nebūčiai nieko rašius – nežinau, kokia būčiau buvus. Gal tik ravėjus daržus, kai kažkada ūkinius reikalus tvarkėm. Būčiau mintis palikus pas gyvuliukus su ragais, ir viskas. Ir mano mintys būtų kitokios… Ir dabar myliu tuos su ragais, ir keturkojus – laikaus ir šuniuką, – išgyvenimais dalinosi poetė. Ir tęsė, – turiu svajonę – kiekvienoje mano knygutėje yra apie Lietuvos praeitį. Ar kokią sena pilį buvusią – man labai įdomu tie laikai“. Tad norėtų dar parašyti su praeitimi, su mūsų istoriją skirtų pasakojimų ar poemų. Ir B.Gaigalienė pasidalino savo atsiminimais, kad kai pirmą kartą atvyko į Skomantus, ant legendomis apipinto piliakalnio. „Kai į Skomantus pirmą kartą užlipom. O tas kalnas atrodė toks didelis. Pradėjau vaikščioti. Ir staiga viską pamačiau: čia buvo vartai, čia palaidotas karvedys Budrys, čia visa kita. Atrodo, kad man kažkas pasakoja. Gal aš ten gyvenau, kas žino? O kas gali pasakyti, kur aš buvau prieš 400 ar 500 metų? Gal tai mano šviesioji dalis, kuri ateina pas kitą žmogų gyventi? Turiu tokią reinkarnacijos svajonę – mes neišnyksim: kada nors mes visi vėl susitiksim…“, – svajingai kalbėjo Birutė Gaigalienė.

Ji taip pat pasidalino mintimis, kaip gimta jos knygos. Poetė sakė, kad ši – jau septintoji – toje pačioje leidykloje išleista. „Mes su leidėjais jau kaip giminės. Anksčiau laiškais susirašinėjom, dabar susiskambinam. Ir pagiria, ir pabara mane: reikia taip, o ne kitaip. O man kartais taip nesinori…“, – sakė Birutė.

Po to paprašytas įspūdžiais apie naująją rusniškės knygą pasidalino bendradarbis Rapolas Rimašauskas, buvęs Rusnės internetinės mokyklos direktorius. Jis pasidžiaugė, kad buvusi kolegė ir toliau lieka ištikima savo stiliui, kai mintis išsako rašydama tradicine eilėdara. O B.Gaigalienės eilės jį traukia ir žavi betarpiškumu. Be to, pastebėjo R.Rimašauskas, poetė labai moka savo eilėms parinkti lyg nesuderinamus palyginimus „šiltas sniegas“, „šviesūs šešėliai“, kuriais nusako įvairius poetinius niuansus. Jis taip pat atkreipė dėmesį ir į kitus literatūrinius bei estetinius šio leidinio dalykus.

Susitikime taip pat kalbėjo B.Gaigalienės draugės ir draugai, kurie džiaugės naująją knyga ir sveikino poetę. Pokalbį su poete ir jos bičiuliais labai nuoširdžiai vedė Šilutės F.Bajoraičio bibliotekos Rusnės filialo vedėja Auksė Čėsnienė.