Kur gali būti jaukesnės naujos knygos sutiktuvės, jei ne bibliotekoje. Juo labiau, jei prie šios knygos gimimo jos darbuotojos ir prisidėjusios. Taigi – Šilutės F.Bajoraičio bibliotekoje įvyko nedidelės, bet labai lauktos ir reikalingos knygos „Lietuvininkų tarmių žodynas“ sutiktuvės. Tam kelią į gyvenimą klojo vienas įdomiausių ir originaliausių šio, Mažosios Lietuvos krašto, etnografinių ansamblių „Ramytė“, kuriam vadovauja Giedrė Pocienė. Be to, jame taip pat dalyvauja ir šio krašto jau užmarštin einančia tarme su susirinkusiais „fobelioja“ (lietuvininkų tarme šnekasi, čiauška, – aut. pastaba) Vaida Galinskienė ir Indrė Skablauskaitė.     

Saulius SODONIS

Nors jau kai kas šį nedidelį savo formatu, bet didelį turiniu žodyną jau palaikė savo rankose tačiau oficialios sutiktuvės buvo numatytos kovo pradžioje. Žodyno „Lietuvininkų tarmių“ sutiktuvės vyko Lietuvos nepriklausomybės dienos išvakarėse. Be to, kaip šių iškilmių pradžios metu kalbėjo V.Galinskienė – šiuo gražiu leidiniu yra užbaigiami ir tik ką pasibaigę Tarmių metai,  taip pat pasitinkami ir Kristijono Donelaičio metai. Pastarasis kalbėjo ir rašė Mažosios Lietuvos tarme.

Įspūdžiai

Šio žodyno redaktoriumi visai netikėtai tapęs Klaipėdos universiteto Baltų kalbotyros ir etnografijos katedros docentas, filologijos mokslų daktaras Jonas Bukantis pasakojo, kad kai jam paskambino iš Šilutės bibliotekos ir paprašė būti tokio žodyno redaktoriumi, jis manė, kad kažkas sugalvojo pajuokauti, nes tokie žodynai yra „kietas riešutėlis“ ir filologijos mokslus baigusiems specialistams. Vis dėlto tik tuomet, kai į Klaipėdą su juo susitikti atvyko būrelis bibliotekininkių, jis  patikėjęs, kad toks žodynas išties galėtų gimti. Filologijos mokslų daktaras neapsiriko ir dabar labai džiaugiasi, kad taip pat prie tokio unikalus darbo prisidėjęs. Juo labiau, kad visas žodynui sudaryti skirtas darbas buvo atliktas per pusmetį.

Dr. J. Bukantis trumpai priminė Mažosios Lietuvos istoriją. Tuo pačiu jis apgailestavo, kad šiandien šia jau užmarštin einančia tarme kalba tik atskiri žmonės dar gyvenantys šiame krašte. O kiek jų kurioje apylinkėje yra, jis iliustravo labai aiškiai lentelės pagalba. Tokio žodyno atsiradimas yra labai reikšmingas dalykas, nes šiandien bus daug paprasčiau skaityti Ievos Simonaitytės ar Kristijono Donelaičio raštus. Žodžiai į šį žodyną pateko būtent iš šių knygų, kuriuos Šilutės bibliotekininkės Virginija Veiverienė, Žaneta Jokužytė ir Loreta Liutkutė surinko iš senųjų autorių leidinių. O ypatingai bus įdomu susipažinti su žodžiais, kurie dėl gamtos ypatybių buvo vartojami tik šiame Mažosios Lietuvos krašte. Jie susiję su vėjų, žuvų pavadinimais bei kitais tik šiame krašte vartotais reiškiniais ar dalykais: vakarinis vėjas čia aulaukis, šiaurės rytų vėjas – auštrinis, pietryčių – ožinis, rytų – žeminis, šiaurys – žiemelis ir t.t.

„Techniniai“ dalykai

O jie dažniausiai labai žemiški – reikia pinigų tokiems darbams daryti. Šis žodynas išvydo dienos šviesą, nes buvo parengtas projektas ir teiktas asociacijai „Lamatos žemė“ (ji administruoja vietos bendruomenių paramai skirtas ES lėšas). Žodyno sutiktuvėse dalyvavęs šios asociacijos vadovas Vytautas Laurinaitis sakė, kad kai buvo sulaukta bendruomenės „Saugų artuma“ teikto pasiūlymo išleisti tokį žodyną, dėl jo reikalingumo neabejojo nė vienas valdybos narys ir balsavo už tokio projekto rėmimą. Ji pats, kaip pedagogas, palinkėjo, kad šis žodynas būtų naudojamas ugdymo procese, kad kuo daugiau jaunimo žinotų šio krašto praeitį ir taip būtų ugdoma pagarba Mažosios Lietuvos praeičiai.

Gražiai ir poetiškai kalbėjo Saugų seniūnijos bendruomenės „Saugų artuma“ pirmininkas Vytautas Laurinavičius. Jis pasidžiaugė, kad nors bendruomenė ir neišgrindusi kokio šaligatvio, ar nepastačiusi naujo paminklo, padarė kitą, labai svarbų nematerialų darbą, kuris amžiams liks kaip kultūros paminklas.

Įžvalgos ir mokymai

Įžvalgomis apie žodyną ir jo svarbą pasidalino mokytojas Anatolijus Žibaitis. Jo gimtinė – gretimais nuo buvusios Mažosios ir Didžiosios Lietuvos sienos Gardame. O čia kalbėta žemaičių dūnininkų tarme. Vis dėlto žiūrėdamas į žodyną jis pamatė daug bendrų abiejų sienos pusių gyventojų žodžių. Tai rodo kalbos bendrumą ir tai, kad nežiūrint valstybes skiriančių sienų, kalba gyvavo pagal savo dėsnius. Vėliau A. Žibaitis atkreipė dėmesį į dar įdomesnį dalyką – arklinių vežimų, kurie buvo neatsiejama gyvenimo dalis, dalių pavadinimus. O žemaičiai juos dažniausiai naudojo tokius, iš kur tie vežimai būdavo atvežti – ogi iš Rytprūsių. Todėl mokytojas padarė išvadą, kad kuo labiau civilizuotesnė tauta, tuo labiau aplink skleidžia kultūrinius dalykus.

Renginį labai pagyvino „Ramytės“ ansamblio dalyviai, kurie ne tik dainavo šio krašto užmarštin einančias dainas, bet ir šoko.

O labai linksmą ir naudingą „pamokėlę“ susirinkusiesiems pravedė I. Skablauskaitė. Ji drauge su visais susirinkusiaisiais tarė ekrane pasirodžiusius žodžius. O jei paimdavo iš jau minėtų senųjų šio krašto leidinių ne vienam tie žodžiai buvo bemaž nepažįstami. Taip dar kartą buvo įsitikinta šio žodyno svarba ir reikšme. Po V. Galinskienės ritualo, kurio metu žodynas buvo palydėtas dūmais, jis pradėjo savarankišką gyvenimą. O po viso to, tradiciškai visi šių sutiktuvių dalyviai buvo pakviesti paskanauti kafija ir pasivaišinti keksais.