Apie Mažąją Lietuvą kitų akimis

Šilutės Hugo Šojaus muziejaus Freskų salėje pristatytas tik ką dienos šviesą išvydęs dokumentinis filmas „Mažoji Lietuva“. Apie jo kūrimą į premjerą susirinkusiems šilutiškiams pasakojo filmo prodiuseris Algirdas Žvinakevičius bei režisierius Justinas Lingys. Po peržiūros filmo autoriai atsakė į žiūrovų klausimus.

Apie filmo idėją papasakojo A.Žvinakevičius. Ji kalbėjo, kad turinti nemažą filmų kūrimo patirties viešoji įstaiga „TV Europa“, gavusi Kultūros tarybos bei Kultūros ministerijos finansinę paramą, ėmėsi kurti filmą apie nesenai nauju – penktuoju etnografiniu regionu įvardintą Mažąją Lietuvą. Visi žino Lietuvos pajūrį, kuriame labai malonu ilsėtis. Daugelis taip pat žino ir Rusnę, ir Ventės ragą bei kitas išskirtines krašto vietoves ar lankytinus objektus. Tačiau retas ne šito krašto žmonių girdėjo apie unikalią ir įdomią jo istoriją, labai savitą kultūrą bei pažįsta jo etnografinius dalykus. Tad ir kilusi mintis apie tai papasakoti visai Lietuvai, specialiai apie Mažosios Lietuvos etnografinį regioną, jo savitumą kurtame dokumentiniame filme.

Prodiuseris sakė, kad bendradarbiaujant su partneriais iš Klaipėdos Mažosios Lietuvos istorijos bei Šilutės muziejų, buvo kuriamas filmas, kuriame buvo stengiamasi parodyti šio krašto savitumus, iš jų išskiriant etnografinius dalykus. Filmas švietėjiškas, sudarytas lyg iš atskirų dalių, tad galima žiūrėti ji visą arba dalimis. O jose atskleidžiama krašto istorija, tradicijos, kostiumai, gyvenimo būdą lėmusį gamta. Tai ir įdomūs bei saviti plokščiadugniai Kuršių marių laivai kurėnai, ir jų senovinis ženklinimas savitomis vėtrungėmis, seniau vadintais vėlukais. Ir tik Mažojoje Lietuvoje būdingi antkapiniai mediniai krikštai. O taip pat artimos gamtai ir jaukios buities apyvokos daiktų spalvos bei kiti tik šiam etnografiniam regionui būdingi dalykai. Deja, jie pamažu eina užmarštin. Kaip ir labai savita mažlietuvių tarmė. Filmo kūrėjai daug dalykų apie šį kraštą patikėjo pasakoti šią tarmę puikiai įvaldžiusiai Šilutės muziejininkei etnografei Indrei Skablauskaitei. Kalbėdama filme šia tarme ji ne tik pristato šio krašto savitumus, bet lyg ir parodo, kaip neįprastai ir savitai buvo čia seniau kalbama. Daugeliui dalykų pasakyti buvo naudojamos kituose kraštuose negirdėtos gramatinės konstrukcijos, mažai girdėti ar kitokią reikšmę ar net skambesį turinys žodžiai.

Prieš filmą ir filmo prodiuseris A.Žvinakevičius, ir režisierius J.Lingys kvietė žiūrovus išsakyti pastabas, minėdami, kad kai ką dar galima taisyti bei tikslinti. Tačiau jau po peržiūros sulaukę pastabų, sukdavo kalbas į šoną, norėdami pabrėžti jas kaip nereikšmingas. Pavyzdžiui, filme išvardindami dabartinius Lietuvos administracinius rajonus, kurių sudėtyje yra Mažosios Lietuvos regionui priskiriamų vietų, filme neminimos Jurbarko rajono Smalininkų ir Viešvilės seniūnijos. Tai šio etnografinio regiono paribys su Didžiąja Lietuva, kurią ten gyvenantys kultūrininkai ypač nori pabrėžti. Tačiau autoriams tai nepasirodė svarbu. Kad filmas kuriamas ne iki galo gerai žinančių šias vietas žmonių, buvo galima pastebėti ir sekant pasakojimą, ir matant jame vaizdus, kuriame ne visada sutapo. O kai kurios vietos, nežinančio šio krašto, gali net ir klaidinti. Pavyzdžiui, pasakojama, kad kintiškiai įsirengė paplūdimį ir prieplauką jėgos aitvarams, o tuo metu rodomi Nidos prieplaukos vaizdai. Taip pat neįprastai filme kalbinamas kintiškis pagal sostinės kalbinį modelį pavadinamas čia ausį rėžiančiu „kintiečiu“. Kai kuriose filmo vietose galima šiek tiek suabejoti ir kalbančiųjų filme kompetencija – apie Mažąją Lietuvą pasakoja žinomas, tačiau kultūrinėje aplinkoje iki šiol nedaug nepasireiškęs asmuo. Istorinius dalykus taip pat nušviečia tik pastaruoju metu jais susidomėjęs asmuo, o šių dalykų žinovai paliekami nuošalyje. O tai šiek tiek menkina pateikiamų žinių, o tuo pačiu ir filmo vertę. Tačiau suma sumarum, atmetus šiuos bei kitus priekaištus, galima pasidžiaugti ko gero pirmuoju valandos apimties Mažosios Lietuvos etnografinį regioną pristatančiu filmu. Tačiau šia proga būtų galima iškelti klausimą: o kodėl niekas iš šių kraštų iki šiol nesiėmė ar neinicijavo tokio šio krašto savitumą iliustruojančio filmo kurti? Žinoma, tai padaryti niekada ne vėlu.

Norintieji pažiūrėti šį naująjį filmą „Mažoji Lietuva“ turėtų kreiptis į Šilutės H.Šojaus muziejų, kuriam filmo kūrėjai dovanojo filmo kopiją.

F-0F-2