Mantvydų mokykla

„Kur senas vieškelis vingiuoja
Kur šlama liepos ir klevai,
Ten senas rūmas raudonuoja,
Tenai manieji Mantvydai.

Daug daug jaunų žmonių klegėjo
Per šimtą metų klasėj toj
Jie mokės, žaidė ir plušėjo
Gimtinėj žemėj mylimoj.

Čia raidę pirmąją pažinęs
Išmokau MAMA parašyt,
O kalbą gimtąją pamilęs,
Jos grožį žodžiais išsakyt.

Manu aš savo mokyklėlę,
Raudoną mūrą ten laukuos,
Sesutes savo, motinėlę,
Kur ilsis tėviškės kapuos.

Sugrįžta paukščiai kasmet vėlei
Gimtų lizdelių aplankyt,
O aš savąją tėviškėlę
Galiu sapnuose tematyt“
Mantvydai, 1983 metai

Šio eilėraščio autorius, Mantvydų mokyklos mokytojas Jonas Kalvaitis, į kapelius atgulė prieš trejetą metų. Nebėra ir mokyklos, tiesa, pastatas likęs, tik jis ne toks, koks buvęs, ir medžiai ten, ir žolė, nebe tokie.

Nebėra to, ką aprašė J.Kalvaičio mokinė, dabar Vilniuje mokytojaujanti Danutė Puchevičienė: „…Atostogų dienomis ateidavau aplankyti Mantvydų mokyklos. Mokytojas pavaišindavo jauno sodo obuoliais. Žinau, kad mokytojas Kalvaitis rudenį ir žiemos pradžioje vaišindavo obuoliais savo mokinukus, nes sodas gausiai derėdavo.

1993 metais dalyvavau Mantvydų pradinės mokyklos 100 metų jubiliejuje ir mačiau, jog Kalvaičio sodo medžiai buvo apkibę obuoliais…“

Mantvydų kaimas senas, įkurtas 1540 metais. 1854 metais didesniame gyvenamajame name atidaryta mokykla, tais laikai dar mokyta lietuvių kalba…Kalba buvusi didžiausia vertybė. XIX a aštuntajame dešimtmetyje, prasidėjus germanizacijai, šio kaimo laukininkas Peneris, kartu su kitais lietuvininkais keliavo į Berlyną, ten kaizerio Wilhelmo I prašė leidimo vaikus mokyti gimtąja kalba. Deja, pastangos buvo bevaisės. XIX a pabaigoje Mantvyduose mokytojavo Urbaitis. Jo pastangomis pastatyta nauja mūrinė mokykla. 1992 metais raudoplytė mokyklėlė šventė savo šimtmetį. Tuomet mokytojas J.Kalvaitis kvietė visus, kažkada sėdėjusius senuose suoluose. Sako, ir pamokę vedęs taip, kaip tai darė daugiau nei penkiasdešimt metų…

1992 metų vietinė spauda rašė: „Mantvydų pradinę mokyklėlę uždarė prieš trejus metus – per mažai liko mokinių. Jau baigėsi pirmasis mokslo metų mėnuo, kai į klasę atėjo netikėti svečiai – švietimo skyriaus inspektorė. Mokiniams liepė išeiti, o 36 metus išdirbusiam mokytojui Jonui Kalvaičiui pareiškė, kad mokykla uždaroma. Ama prarado iš netikėtumo, bandė prieštarauti, aiškintis, tikėjosi permaldausias negailestingus nuosprendžio vykdytojus, deja.

Daug vandens nutekėjo per tuos metus, būta net žmogaus nusprendusio „pavogti“ dalelę mokytojo J.Kalvaičio gyvenimo. O kaip kitaip pavadinti žmogaus pagyras, kad dirbo, mokytojavo, rinko muziejaus eksponatus Mantvydų mokyklėlėje, nors ne tik visi senieji mantvydiškiai, bet ir dokumentai tvirtina jog, jis čia niekada nedirbęs.

J.Kalvaitis – tai, kas švenčiausia ir gražiausia

Tėvo atminimą saugo mokytojo J.Kalvaičio duktė Jūratė. „Tai švenčiausia ir gražiausia“, – sako moteris.

J.Kalvaičio gimtinė – Rumšiškės. Jūratė mena, jog tėvas pasakodavęs, jog pats gimė raštingoje šeimoje. Ir nors tėvai labai sunkiai vertėsi, bet namuose buvę knygų – tėvai mokėję skaityti. Tėvas anksti miręs, tada mama keliaudavusi per kaimus, skalbdama, siūdama, tol, kol nelaimingo atsitikimo metu – nuskendusi. Taip septynerių metų Jonas buvo atiduotas į vaikų namus.

„Bet ir amžininkai pasakoja: visada buvęs labai sąžiningas, labai norėjo mokytis, tobulėti. Tas didelis noras davė savo – tėvas įstojo į Kauno mokytojų seminariją.“, – pasakojo Jūratė. 1947 metais mokytojo darbą pradėjęs Priekulėje, čia sutiko ir būsimą žmoną. Vėliau dirbo Kretingalėje, Gargžduose, tarnavo Tarybinėje armijoje, kol 1953 metais kartu su žmona ir mažu sūneliu atvyko į Mantvydus. „Čia buvo jo meilės mokykla“, -sako Jūratė apie tą laiką, kai tėvas buvo Mantvydų pradinės mokyklos vedėju.

Kokį tėvą mena duktė Jūratė, jau gimusi Mantvyduose. „Menu, mokykloje jis buvo  vienas mokytojas. Klasių buvo keturios, bet jis sutardavo, susitvarkydavo. Vienoj mokyklos pusėj – klasės salė, kitoje – mūsų gyvenamieji kambariai. Prisiminimuose tėvas – labai kruopštus, labai sąžiningas, be galo mylėjo gamtą, medžiojo, Tačiau labiausiai mylėjo vaikus. Nebijojo varvančios nosies nuvalyt, paglostyt pasišiaušusius plaukus. Ir mokėjo viską, buvo gabus kalboms, mėgo piešti“.

Koks buvęs tėvo laisvalaikis? „Laisvalaikio jis kaip ir neturėjo. Pamokos, po pamokų „ant dviračio“ ir važiuoja į Saugas, į seminarą, arba į Vilkomedžio, Begėdžių pusę aplankyti mokinių, pažiūrėti kaip jie gyvena, ar turi ką valgyti, ar turi kur pamokas ruošti. Tėvas rūpindavosi, kad mokykloje, per pertraukas vaikams netrūktų karštos arbatos, kad būtų sausainių, riestainių. Nežinau, kaip jis viską spėdavo. Jo dėmesio užtekdavo ir mamai, ir mums, vaikams. Menu kaip tėtis palinkęs žiūri, kaip aš ruošiu pamokas, menu, kaip skaito, kad įsidėmėčiau, o labiausiai įstrigęs jo posakis: „Jei ko imsies, dirbk kruopščiai ir iki galo.“

Praeitis sustingusi suoluose

Šilutės muziejuje įkurta senovinė klasė – tokia, į kurią metalinis varpelis sukviesdavo pokario vaikus. Atverčiami mediniai suolai, su išraižytais inicialais R.S+Š.L – Mantvydų pradinės mokyklos palikimas. Suolus, kaip ir XX a vidurio vaikų prirašytus sąsiuvinius, rankdarbius, dienynus, atskirų dėstomų dalykų plakatus, žemėlapius, mokytojo paruoštas kelių eismo taisyklių sąrašus, net mokyklos triušių šėrimo tvarkaraščius surinko Mantvydų mokyklos mokytojas Jonas Kalvaitis. „Tėtis mokykloje buvo įkūręs savotišką muziejų, klasės gale kaupdavo įvairius eksponatus, rinkdavo mokinių sąsiuvinius, įvairius vadovėlius, mokymo programas,  planus. Čia buvo šovinių, gilzių, senovinių lyginimo įrankių, spragilų, šimtamečių evangelikų liuteronų maldaknygių. Čia buvo ir senovinė, tik Klaipėdos kraštui būdinga krosnis su koklinėmis plytelėmis. Dabar nebeliko nei krosnies, nei koklių. Tada, kai mokyklą uždarė, tėtis bandė čia įkurti tikrą muziejų. Deja, nepavyko. Vėliau, kai tėvas sunkiai susirgo, kai kuriuos eksponatus spėjo surinkti Šilutės muziejus, o kai kurie taip ir neaišku kur atsidūrė.“

J.Kalvaičio norą išpildys duktė

J.Kavaičio duktė Jūratė sako, kad tėvas buvęs ne tik nuostabus mokytojas, bet ir aistringas medžiotojas. Pirmą kartą į medžioklę išsiruošęs 1947 metais, tada, kai jau buvo susitaupęs pinigų šautuvui. Jam buvę svarbu pažinti žvėrių gyvenimą, paslaptingą miško pasaulį. J.Kalvaitis rinko, užrašinėjo nutikimus, pasakėčias, viską kas susiję su medžiotojo gyvenimu. „Tėvas norėjo išleisti knyga. Deja, nespėjo. Todėl, tai padarysiu aš, jau ir pavadinimą žinau, knyga vadinsis „Dovana medžiotojui“.