Ką valgė senieji krašto gyventojai lietuvininkai?
Daug yra įvairių knygų, kuriuose kulinarines subtilybes išmanantys žmonės dalinasi savo patirtimi bei receptais. Pagėgiškė etnokultūros žinovė Aksavera Mikšienė nesenai išleido panašaus pobūdžio knygą „Lietuvininkų valgiai“. Tačiau, skirtingai nuo naujausius receptus skleidžiančias knygas, šioje priešingai – aprašyti receptai, kokius patiekalus valgė šio krašto žmonės anksčiau. Knygoje užfiksuotas kulinarinis lietuvininkų valgių paveldas.
Saulius SODONIS
Kaip pasakojo šios knygos sudarytoja, A.Mikšienė, Pagėgių savivaldybės kultūros centro etninės kultūros specialistė, viskas prasidėjo jokiu būdu negalvojant apie kokią nors knygą ar kokių nors receptų rinkimą. Tuomet dar 1996 metais jis bendravo su sena šio krašto gyventoja Hildegard Spalviene. Jos kalbėjosi apie gyvenimą. Neišvengiamai buvo kalbama ir apie maistą. Taip nejučiomis, greičiausiai iš moteriško smalsumo, ir buvo užrašyti pirmieji senieji receptai. Vėliau lyg ir nejučiomis tokių dalykų ėmė kauptis ir daugiau. Kaip sakė A.Mikšienė visi čia esantys receptai jos pačios išbandyti. O kai kurie patiekalai, pavyzdžiui, senasis štriucelis jau yra tapęs pačios A.Mikšienės kone vizitine kortele. Jį pamėgę ne tik jos vadovaujamo etnografinio kolektyvo „Kamana“ dalyviai, bet jo dažnai prašo iškepti įvairių kultūros renginių dalyviai, išgirdę apie nuostabaus skonio pyragą, gaminamą pagal seną receptą.
Vėliau paskatinta Lietuvos liaudies kultūros centro etninės kultūros papročių ir apeigų kultūros skyriaus darbuotojos etnologės Nijolės Marcinkevičienės jau pati ėmėsi ieškoti, kas galėtų papasakoti apie senuosius valgių gaminimo būdus. Nors Pagėgių krašte senųjų šio krašto gyventojų nėra daug, tačiau pagėgiškei pavyko rasti keletą, kurie ir žinojo senųjų receptų, ir galėjo jais pasidalinti. Įdomu, kad tai, kaip seniau būdavo gaminami valgiai, žinojo ne tik gyvenimo patirties turintys žmonės, bet ir jų ainiai. Tad į šią knygą pateko bitėniškių Mindaugo Karklelio, žinomos Elenos Grigolaitytės – Kondratavičienės anūko iš močiutės sužinoti receptai. Šalia į šį kraštą atitekėjusios jo žmonos Enidos Karklelienės, kilusios iš Mažosios Lietuvos paribyje esančio Viešvilės senųjų šio krašto gyventojų. Ir nežiūrint savo dar pakankamai jauno amžiaus (palyginus su kitomis savo žiniomis pasidalinusiomis šeimininkėmis) šie žmonės žino labai nemažai senosios virtuvės paslapčių.
Į šią knygą taip pat pateko taip pat iš Jurbarko rajono atitekėjusios čia kraštą atitekėjusios Zitos Berger (Zaksaitės). Ji kulinarinę patirtį perėmė iš savo uošvių, gyvenusių Rukų kaime. Likusios šio (neįprasta taip kalbėti apie valgių receptus) paveldo pateikėjos – senosios šio krašto gyventojos – lietuvininkės. Tai Ona (Anė) Paldavičienė (Štreikytė), Edita Svarienė (Gecytė) ir Irmgard Gerulytė.
Taip paskatinta bei pati susidomėjusi šiuo darbu A.Mikšienė surinko visą pluoštą įvairių valgių gaminimo receptų. Toliau kaip jau kultūrininkams dažnai įprasta – buvo parengtas projektas Lietuvos kultūros tarybai. Ekspertai pripažino, kad toks leidinys būtų reikalingas ir skyrė dalį jo leidimui reikalingų pinigų. Likusią pridėjo rėmėjai – Kęsto Komskio labdaros ir paramos fondas, Vilkyškių pieninė. Taip pat prisidėjo ir Švietimo ministerija. Tad šiais, Lietuvos etnografiniais metais, dienos šviesą išvydo unikali knyga, apie lietuvininkų valgius. Pagėgių savivaldybės kultūros centro darbuotojai taip pat daug prisidėjo, kad šis leidinys išvystų dienos šviesą. Šią knygą spaudai parengė ir atspausdino klaipėdiškė „Drukos“ leidykla. Jos sėkmei turėtų prisidėti ir labai šiltas dizainerės Sigitos Raudienės darbas: sumanymas šią knygą parengti pagal senųjų šio krašto leidinių tradicijas.
Receptai
Ši knyga turi ir įžangą, kurioje knygos sudarytoja trumpai pristato Pagėgių krašto lietuvininkų maitinimosi tradicijas. Ir kas būtent jas kažkada nulėmė. Taip pat yra ir knygos kalbos redaktoriaus Klaipėdos universiteto humanitarinių mokslų daktaro Jono Bukančio pastebėjimai apie savitą klaipėdiškių kalbą. Ši kalbininko įžanga reikalinga ir todėl, kad nemaža dalis šiame leidinyje atspausdintų receptų yra pateikti su garso įrašais. A.Mikšienė lankydamasi pas senuosius gyventojus, nešdavosi ir balso įrašymo priemones. Tad knygos vertė dar didėja, nes drauge su ja kiekvienas gauna ir garso įrašų kompaktinę plokštelę, kur įrašyti pateikėjų balsai.
Receptai suskirstyti, tad kiekvienas nesunkiai galės orientuotis. Virš šimto senųjų lietuvininkų valgių receptų sudėlioti į tokias grupes: sriubos ir košės, mėsos patiekalai, žuvies patiekalai, žuvies patiekalai, patiekalai iš daržovių ir miltų bei lietuvininkų gėrimai. Įdomu, kad kone prie kiekvieno patiekalo recepto, yra ir jo nuotrauka. A.Mikšienė sakė, kad ji išbandė visus šiuos patiekalus ir juos nufotografavo. Tad ji nuo šiol gali būti nebloga lietuvininkų valgių ekspertė. Prie kiekvieno iš receptų, yra nurodyti ne tik ingridientai, gamybos būdai, bet ir šio recepto pateikėjai.