Šventasis raštas pasakoja, jog žmonės senais laikais kalbėję viena kalba. Jų kalbas sumaišęs Dievas, kai tie užsimanę pastatyti Babelio bokštą, kuriuo galėtų Dievą pasiekti…

Indrė Skablauskaitė

O buvo taip…

Istoriniame Klaipėdos krašte daugiau kaip 700 metų greta gyveno lietuviai ir vokiečiai. Čia, prie Baltijos jūros, būta ir kuršių, kurie vertėsi žvejyba, ir kurių kalbos reliktai pasitaiko lietuvininkų žvejų kalboje bei vietovardžiuose. Lietuvių ir vokiečių kalbomis kalbantys žmonės nuolat tarpusavyje bendravo, todėl jų kalbos paveikė viena kitą. Istorija lėmė ir tai, jog iš penkių Lietuvos etnografinių regionų labiausiai nukentėjo etnografinis Mažosios Lietuvos regionas. Čia, kur krašte seniau buvo labiau išvystyta pramonė, transportas, įvestas privalomas mokymas, leidžiama daug spaudos leidinių, kur vyravo evangelikų tikyba, iki XX a. pradžios lingvistinė situacija nebuvo labai įtempta. Kol mokyklose buvo mokoma ne tik vokiečių, bet ir lietuvių kalba, kol miestuose vokiškai kalbėjo tik tie, kurie turėjo tik valdišką tarnybą, o kaimuose žmonės bendraudavę  lietuviškai – lietuvininkų tarmė gyvavo. Po XX a. vidurio situacija pasikeitė. Baigiantis karui iš gimtųjų vietų emigravo per 90 % gyventojų, kaimai ir miesteliai liko tušti. Po karo Klaipėdos krašte dar buvo apie 10 000 lietuviškai kalbančių žmonių. Iš pasilikusių arba grįžusių apie 8 000 išvyko į Vokietiją, dalis ištremti į Sibirą. Į Klaipėdos kraštą atsikėlė žmonės iš įvairių Didžiosios Lietuvos vietų. Senoji krašto gyventojų tarmė pradėjo nykti.

Lietuvininkai ne žemaičiai

Lietuvininkų tarmė buvo paplitusi nedideliu ruožtu pagal Baltijos jūrą ir Kuršių marias. Šiaurėje patarmės riba prasideda nuo Baltijos jūros, suka Plikių link, toliau – tiesiai į pietus iki Klaipėdos aukštaičių ribos, po to suka į pietvakarius ir ties Šilininkais atsiremia į Nemuną. Šiaurėje ir rytuose jos riba sutampa su administracine buvusio Klaipėdos krašto riba, o pietuose vakarų žemaičių kaimynai yra Klaipėdos krašto aukštaičiai. 1964 metais, kuomet buvo sudarinėjama tarmių klasifikacija, lietuvininkų, šišioniškių tarmę kalbininkai pavadino vakarų žemaičių tarme.

Paradoksalu, bet iki šiol pavadinti žemaičiais lietuvininkai įsižeidžia. Klaipėdos kraštas niekada nepriklausė Žemaitijai. Priešingai, šį kraštą daugelį metų skyrė administracinė, ekonominė, kultūrinė ir religinė ribos. Ir ne tik jos. Ne kartą lietuvininkas yra pasakęs: „Kam žemaitis, geriau rusas“, pasakodavo, kad išgirdę kaip „žemaitelkos“ su bernais susėdę po darbo dainas dainuodavo, evangelikai, pagal pietizmo filosofiją įpratę linksmintis garbinant Dievą (t.y. giedant giesmes), apie žemaičius sakydavo, kad jie „baubia“, o kai dainuoja „Velnias į juos vypso“.

Išskirtinės tarmės ypatybės

Pirmiausia tai garsų tarimas. Vietoj lietuvių k. ie, uo (sviestas, duona) lietuvininkai taria ė, o: svėsts, dėna, pėns, vėns, dona, doti, pods, šo.

Priebalsį l, dėl germanizacijos įtakos visada taria minkštai: liova, bliogs, kliausti, Šiliuti, alius. Vietoj vietininko linksnio vartoja į + galininkas: būn į stubą; dirb į Šiliuti; omama mėg į spykerį; žvejoju į Krokų Lanką.

Įdomiausias šios tarmės atstovų žodynas. Ne be reikalo Martynas Tydekas nuo Plikių sakė: „Mes ir vokiškus žodžius išvertėm į savo kalbą, ir padarėm puikesnius“.

Tik nedidelę svetimybių dalį sudaro slavizmai, didžioji dalis germanizmų, daug žodžių, nežinomų žemaičiams ir aukštaičiams. Tiek vokiški, tiek slaviški žodžiai yra gerai pritaikyti prie vakarų žemaičių tarmės fonetinės bei morfologinės struktūros. Neretai būna sunku nustatyti, iš kokio nelietuviško žodžio jie yra padaryti, pvz.: bumbul’a – „medvilnė“, muilavô∙ti – „piešti“.

Lietuvininkų butas stauna į krūmą – „lietuvininkų namas stovi miške“. Bulvės jiems ropės, daga – derliaus nuėmimas, palaunugė – pavakariai, numas – koridorius, medinas – laukinis, patūjis – protėvis, adatos – virbalai, adyti – megzti.

Daug čia ir svetimos kilmės žodžių: šmantas – grietinė, trepės – laiptai, kėmelės – kmynai, kelderis – rūsys, šola – mokykla, šolmistras – mokytoja, tija – arbata, brišas – šviežias, šinkis – kumpis, kėžas – sūris, skūnė – daržinė, žekė – kojinė, benkis – suolas, purtimangas – išvietė.

Dabartinė lietuvininkų tarmės situacija

2012 metais Klaipėdos universiteto docentas, humanitarinių mokslų daktaras Jonas Bukantis aplankė visus, dar bekalbančius šišioniškių tarme ir užrašė, kad lietuvininkų (kalbininkų vadinamų vakarų žemaičių) tarme bekalba vos 106 žmonės: Šilutėje – 5, Saugose – 18, Kintuose – 7, Rusnėje – 1, Agluonėnuose – 12, Kalotėje – 14, Ventėje – 3, Plikiuose – 12, Doviluose – 11, Priekulėje – 19, Pėžaičiuose – 1, Juknaičiuose – 1, ir… prieš savaitę dar kalbėjo Sakūčiuose gyvenusi, dabar jau a.a. Elzė Vendelienė.

Čia gyvenantieji save dažniausiai vadino lietuvininkais, šišioniškiais (mat vietai, kurioje gyvena nusakyti vartojo žodelį „šišon“), klaipėdiškiais. Kaimynai žemaičiai juos pavadinti turėjo savų pavadinimų, šaukdavę – prūsais, lešiuotojais, būrais, net vokiečiais. Pavadinimai būdavę ir pagal kilmę, gyvenamąją vietą ar profesiją: tie, kurie gyvena Ventėje, vadinami ventininkais; tie, kurie dirbo laukus ir žemę – laukininkais, žemininkais; Neringos gyventojai – kopininkai, pamario gyventojai – žvejus šaukdavo žuvininkais.

Dabartiniu metu lietuvininkų kilmę išduoda vardai: Johanas, Anna, Michelis, Marija, Georgas, Barbė, Valteris, Greta, Hansas, Elfrida, Hilda, Elzė, Gerda, Ansas,  Fricas, Helmutas, Zigfridas. Ir pavardės: Engelinas, Enzinas, Bastijonas, Buntinas, Goberis, Kiaupa, Kybrancas, Kiupis, Pipis, Prūsas, Enzinas, Goberis…

Mokėjo ir iš savų pasišaipyti

Lietuvininkai mokėjo ir iš savų pasišaipyti, tai įrodo anekdotas apie kopininkų kalba:

„Kai kalbas dalijo, žemininkams davė žemininkų kalbą – lietuvių, vokiečiams – vokiečių. Nuo visų po vieną vyrą atėjo pasiimti kalbos: rusas, prancūzas. Kopininkai likę paskutiniai – kopininkas buvo nuėjęs tūpt į krūmus ir užmiršo. Na, ateina – jam irgi kalbos reikia. Tai truputi paėmė iš vokiečio, truputi iš lietuvio, iš kuršių kažką, davė kopininkui, tai ta ir yra kuršininkų (kopininkų) kalba“. Taip liudija Dalia Kiseliūnaitė, knygoje „Pamarių sakmės“.