Indrė SKABLAUSKAITĖ

Pamenate, pasakojome, jog laumės išmokė lietuvininkes megzti ir siūti, austi ir siuvinėti, apdarus derinti, plaukus dailiai sudėti, tos pačios antgamtinės būtybės nepagailėjo gebėjimo “siuvinėti ir austi, dainuoti ir šokti, ir dar daug ko kito…”

Mes ir vėl čia, kur be Patrimpo garbinta Laima, o jos padėjėjos vadinamos kunigėmis. Iš čia, iš Mažosios Lietuvos, atkeliauja pirmosios žinios apie lietuvių nešiotus drabužius. XVIII a. rašytiniuose šaltiniuose trumpai apie aprangą užsimena Lepneris, šiek tiek plačiau, minėdamas tiek moterišką, tiek vyrišką aprangą aprašo M.Pretorijus. Įspūdingiau apie Mažosios Lietuvos gyventojų rūbus papasakoja J.Brandas ir F.Brokas.

XVIII a. pažymėtas ne tik kaip lietuvininkų kultūros bei papročių išbandymų metas. Tai laikmetis, kuriame nugulė maras, badmetis ir vėliau įvykusi kolonizacija. Prasidėjo nutautinimo metas, naikinęs visą etninę patirtį. Vokiečiai reglamentavo ir lietuvininkų aprangą, 1681 metais išleistas „Dėvėsenos potvarkis“, pagal kurį lietuviams nevalia taip vilkėti kaip vokiečiams. Lietuvininkams draudžiama mokėti tokį patį atlyginimą kaip bernams ir mergoms vokiečiams. Nesilaikantys šio potvarkio tiek darbdavys, tiek ir lietuvininkas samdinys buvo baudžiami kalėjimu.

Vėliau išleidžiamas įsakymas, draudžiantis lietuvėms ūkininkėms ir tarnaitėms vilkėti šilko rūbus. Drausta pirkti milo rūbus, batus, fabrikines skaras, kojines, skrybėles, pirštines.

Nemaža duomenų suteikė E.Gizevijaus piešiniai ir aprašymai. O.Glogau, K.Kaplerio straipsniuose minima, jog lietuvininkai patys audė, siuvo drabužius, užsimenama, kad ši mada po truputėli nyksta, atkeliauja mada dėvėti fabrikinius rūbus.

Seniausio žinios, atkeliavo ne iš pačių lietuvininkų, bet per vokiečių autorius, kuriems dažnai atrodė, kad lietuvininkai rengiasi keistai ir egzotiškai. Svetimtaučiams Mažosios Lietuvos gyventojų rūbai  priminė net Rytų kraštų apdarus.

Išsiskirdavę kiekvienos parapijos rūbai
Svarbu buvo prižiūrėti plaukai. Mažosios Lietuvos moterį ypač puošdavo šukuosenos, kurių puošnumui negalėjo prilygti nė vienas kitas Lietuvos regionas. Niekada nebuvo galima išvysti moters ar mergaitės palaidais plaukais. Kasos buvo įspūdingai gražios, pinamos įvairiausiais būdais.

Gražiausiai, sako, rengdavosi ir kasas mokėjusios dėtis ragainiškės. Jų kasos – plačios, 10-18 pluoštų, „sudėtos apie galvą žiedo pavidalu“, jos puikuodavusios ir itin gražiais drabužiais. Kasų pynimas reikalaudavo didelio triūso, todėl jas pindavosi vieną kartą per savaitę. Bet jos mokėjusios išlaikyti kasas visą savaitę, „pasirišdamos“ prie darbo skarele arba raiščiu aplink kaktą. „Ragainiškių menas pinti kasas tokiu nepaprastu, o ir žavingu būdu yra tikra jų paslaptis net kitoms lietuvininkėms, kurios veltui mėgina jas mėgdžioti.”

Tilžiškės šukuojasi plaukus be sklastymo, „jų kasos nėra tokios puikios, bet užtai papuošiamos margais šilkiniais kaspinais. Tik netekėjusios merginos plaukus į kasas supinti ir ant kaktos sudėti galėdavusios“. „Marčios kai į vinčiavas važiavo, tai jų plaukai  ant galvos liuosi kabojo… moterys vis nešiojo baltą skepetą.“

Rūbai kiekvienoje parapijoje kisdavę, kaip ir kasų pynimas. Vienas tik buvęs „nacionalinis drabužis“ – marginė – „gal iš žodžio margas, nes marginės paprastai esti raudonai dryžuotos arba margai languotas“. Moterys nešiojo iš raudonų ir juodų vilnų austą marginę, „ją ant kulšių šniūru surišdavo“. Marginę aprišdavo „kokiu pustuziniu lengvų šiuršių“ (prijuosčių). Kai būdavo šalta – trejus marškinius vilkėdavo, apatiniai buvę prasčiausi, viršutiniai – geriausi ir gražiausi, jie buvę ypatingo baltumo ir plonumo, o rankoves puošė šilkiniai raštai. Ant marškinių buvusi ilgiausia žalios arba raudonos spalvos vystė. Mūvėdavo kraujo raudonumo arba mėlynos spalvos megztomis kojinėmis, bateliai būdavę aukštais kulniukais. Žiemą lietuvininkės apsivilkdavo kelius siekiančius kailinukus – „pamuštinius“. Žiemą nešiodavusios skrandutę arba milinę jakę. Vasarą būtiniausiai, kai į bažnyčia eidavo, užsidėdavo ploniausią skotertę, ši buvusi „taip balinta kaip sniegas“. Turtingosios merginos, kaip ir vyrai, žiemą puošdavos lapės kailiu ir nešiodavo skūrines kurpes.

Moters galvą ir pečius dažniausiai puošdavo ypač didelės ir gražios šilkinėmis skaros su įspaustais ornamentais bei puošniais kutais.

Kaip rengdavos vyrai
Sako, seniausiais laikais lietuvininkai tik tokius drabužius dėvėjo, ką jų moterys suverpė ir išaudė. Vasarą vyrai vilkėjo ilgus lininius trinyčius (marškinius), žiemą vietoj jų vilkosi sermėgą, į mėlynos spalvos kelnes vėrė geltoną diržą. Vyrai vasarą nešiojo jakę. Kai keliaudavo, ant jakės dar baltą milinę sermėgą užsivilkdavo. Aplink sermėgą vyrai būtinai rišdavos juostą, ši buvusi labiau brangi ir ją vadino lenkiška, juosta buvusi mėlynai ir žaliai išdabinta. Senieji būtinai segdavos diržą. Vyrų apavas priklausęs nuo socialinės padėties – vargingieji eidavę basi, esant šaltesniems orams avėjo vyžas iš karnų nupintas, „čebatus“ – nešiojo tik turtingieji. Žiemą vasarą dėvėjo vilnonę kepurę, gražinta plačiu bryliumi. Vėliau vasarą – filinė skrybėlė, žiemą – milo kepurė. Turtingieji vyrai žiemos metu būtinai lapės kailį užsidėdavę, taip buvo šilčiau.

Svarbiausia nepamiršti – lietuvininkams rūbas ne uniforma, tai šventinis drabužis
Mažojoje Lietuvoje drabužiai niekada nebuvo kaip uniforma. Tai buvo šventinis drabužis, kas kartą keisdavo ir derindavo įvairias jo dalis. Vienaip būdavo rengiamasi per vestuves, kitaip į svečius, bažnyčią.
Lietuvininkės kostiumą sudarė sijonai, marškiniai, liemenė, prijuostė, galvos danga, apavas (kojinės, avalynė), juosta, delmonas, papuošalai, drobulė, skaros, pirštinės, riešinės, sermėga, kailiniai. Apie kiekvieno šio rūbo išskirtinumą nuo kitų etninių regionų užsiminsime ir mes.

Sijonai (marginės, kedeliai)
Nesiūtą sijoną marginę (medžiagos gabalas, įvairiai klostytas per liemenį ir tvirtai užkištas už juostos, diržo) XIX a. pradžioje pakeitė kedelis. Šis XIX a. viduryje dar buvo vienspalvis, kol XIX a. pab. tapo madingas juodos ar rudos spalvos smulkiai klostytas ar plisuotas rūbas. Sijonui pasiūti reikėdavę net 3,5-4,5 m. medžiagos, o turtinę ir socialinę padėtį patvirtindavo jų skaičius. Prie kedelio būtina ryšėti  4-6 šiuršius (prijuostes), kurie iš pradžių buvę šviesūs, o vėliau vis tamsėję.

Marškiniai, liemenės
Marškinius, kuriuos dar vadino papetėmis, prymarškiniais, siūdavo su didele kaklo iškirpte. Marškinių krūtinę, rankoves, net rankogalius – siuvinėdavo įvairiais raštais. Po marškiniais visuomet dėvėdavo apatinį aprėdą – drobinius. Juos nešiojo prie kūno, po viršutiniais marškiniais. Drobinius siūdavo iš namų darbo lino. Apatinę drobinių dalį vadindavo sterble. Liemenes (kiklikus, vystes) siūdavosi iš tamsių spalvų smulkiais raštais dabinto audinio. Lietuvininkės spintoje kabėjęs ir švarkelis – tai buvęs puošnusis rūbas.

Pagrindinė puošmena – perdrobulė (skoterė, ploštė). Ją turėti ir nešioti – labai svarbu. Tai baltas, lininis, puošniai siuvinėtas apdaras, suteikiantis rūbams iškilmingumo.

Galvos puošmenos
Moterys savo galvas puošė skepetaitėmis, raiščiais, kepuraitėmis, skarelėmis, skaromis. Merginos puošėsi vainikais, kykais, karūnėlėmis, kaspinais, ryšėjo skareles. Ištekėjusios moterys jokiais būdais nebegalėjo vaikščioti be galvos dangos. Supintos kasos turėjo būti slepiamos po kepure, skepeta, muturu (skara).
Merginos vaikščiodavo vienplaukės, užtat iš kasų darydavo įmantrias šukuosenas. Jaunamartės nešiojo gobtuvus, virš kurių šviesdavo plonas baltas šydas. XIX a. pirmojoje pusėje nuotakos dar pasipuošdavo senoviniu aukštu fetro arba aksomo kyku. Nuotakos nešiojo juodos spalvos karūną, papuoštą ne rūtomis, kaip Didžiojoje Lietuvoje, o mirtomis.

Lietuvininkių papuošalai
Kaip ir visur bei visais laikais, taip ir Mažojoje Lietuvoje moterys negalėjo likti abejingos papuošalams. Jos mėgdavo puoštis auskarais, karoliais, tačiau ne tik gintariniais. Dažniausiai moters kaklą puošdavo spalvoti stikliniai karoliai, atgabenti iš Vokietijos gilumos.

Apavas
Moterys avėdavo tamsius odinius batelius. Mėgdavo siūtas blauzdines, megztas vienspalves raštuotas kojines. Vasarą jos būdavusios baltos, žiemą – tamsesnės, net juodos.

Svarbiausias lietuvininkės kostiumo akcentas – delmonas
Delmonai (daumonai, dalmonai, dimžukai, kišenės, tašės, kapšės, krapštės) – tai įdomiausia Klaipėdos krašto kostiumo detalė, istoriniuose šaltiniuose minima ir vaizduojama nuo XVII a. Delmonus kabindavo prie juosmens, jie dažniausiai būdavo tamsių spalvų su ryškiomis siuvinėtomis kompozicijomis ir gražiai derėjo prie lietuvininkių tamsaus kolorito aprangos. Pavadinimas „delmonas“ kilęs iš vokiečių kalbos ir reiškiąs ne ką kita, kaip kišenę. Moterys į juos dėdavosi smulkius asmeninius daiktus – maldaknygę, raktus, nosinaitę.
Delmonus siuvinėdavo ir puošdavo augaliniais, geometriniais ornamentais. Juos papildydavo inicialai ir darbelio sukūrimo data – po du metų skaičius dviejuose kampuose. Siuvinį puošdavo tomis dekoravimo priemonėmis, kokių turėjo po ranka – šilko, aksomo, gobeleno ar kaprono skiautelėmis, karoliukais, siuvinėjo įvairiausių rūšių siūlais ir dygsniais.
Delmonai, kuriuos mamos dovanodavo dukroms evangelikų pirmosios Komunijos – konfirmacijos – proga, būdavo labai branginami.

Vyrai greičiau pasidavė vakarietiškoms madoms
Vyrų drabužiai – puošnūs, bet ne tokie spalvingi kaip moterų. Kepurė atverčiamais atlapais, marškiniai – plačia, lyg apversta apykakle su parišta spalvota skepetaite. Liemenė vienos spalvos, šone susagstomi trynitėliai su stačia apykakle. Ilgoka, tamsiai žalsvos spalvos rudinė, susiūta šonuose ir užpakalyje, su klostėmis. Išskirtinis vyrų žvejų rūbas – jakas (apsiaustas).
Kelnės buvo tamsios, kojinės nertos, nešiojo odines nagines. Žiemą dėvėjo rudinės ir spalvotų lopų kailinius. Seniausiais laikais lietuvininkai nešiojo odinius demonus.
Vyrai pasirodė mažiau atsparūs vakarietiškoms madoms nei lietuvininkės moterys. Jau XIX a. pirmojoje pusėje vis dažniau ilgas kelnes, aulinius ir juostas keitė į trumpas kelnes, megztas puskojines, pusbačius, odinius ir siuvinėtus diržus. Būtinu naujos mados elementu tapo plačiabrylė skrybėlė.
Net iki XIX a. pradžios lietuvininkės mūvėdavo daug sidabrinių, metalinių, žalvarinių žiedų. Pagrindinis papuošalas – gintaro, vienspalvio ar įvairiaspalvio stiklo karoliai.

Čia ir vėliau rengtasi kitoniškai
Iki aštuonioliktojo amžiaus pabaigos, devynioliktojo pradžios -  lietuvininkių apdarai būdavo prašmatnūs, išsiuvinėti, dominuodavo šviesus atspalvis.

XIX a. antrojoje pusėje Mažojoje Lietuvoje paplito liuteronybės pietizmo kryptis. Šis tikėjimas ne tik draudė dainuoti, šokti, bet ir skatino vilkėti tamsų rūbą. Suvokimas, kad reikia laikytis taisyklių bei dogmų, ne tik persmelkė visą kultūrą, bet pakeitė ir moterų drabužius. Jie liko griežti, tamsūs, beveik juodi. Moterys nešiodavo klostuotus sijonus, liko tik delmonas, puošnesnis, spalvingesnis, bet nešiojamas po šiuršiu. Surinkimininkų įtakoje lietuvininkų apranga neteko spalvingumo, įsivyravo tamsios ar pilkos spalvos. Tuo metu visas kostiumas būdavo pasiūtas iš skirtingų, bet būtinai juodos spalvos audinių. Tokie drabužiai vadinti juodinėmis. Juodą aprangos stilių lietuvininkės išlaikė iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Pasakojama, kad po karo lietuvininkų krašte dažnai buvo galima sutikti juodai apsirengusias moteris

XX a. pradžioje moters garderobe atsirasdavo vis daugiau pramoninės gamybos daiktų. Namų audimo liemenes pamažu pakeitė plono audeklo liemenėlė, prilaikanti krūtinę ir dėvima po marškiniais. Vietoj rankomis austo šiuršio pradėta ryšėti gamyklinėmis, šilkinio audeklo prijuostėmis.