Penktadienį Šilutės seniūnijoje įvyko istorinė – kultūrinė konferencija „Vardas Mažoji Lietuva – būti ar nebūti…“. Jos pradžia reikėtų laikyti Šilutės kraštotyros draugijos dar vasarą inicijuotą diskusiją šiuo klausimu. Tuomet ir kilusi mintis apie tai pašnekėti bei padiskutuoti platesniame rate, į pokalbį įtraukiant istorikus, etnografus, kultūrininkus bei visus, kam tai įdomu ir kam rūpi šio krašto išskirtinumas ir dar likęs savitumas.      

Saulius SODONIS

Pradžia

Visa tai prasidėjo nuo to, kad vasario mėnesio Valstybinė lietuvių kalbos komisija viename iš savo posėdžių konstatavo, jog pavadinimas Mažoji Lietuva nevartotinas kaip dabartinės Lietuvos Respublikos dalies pavadinimas. Jis, komisijos nuomone, galėtų būti minimas tik kaip istorinis vietovardis. Sprendime buvo išvardyti kiti Lietuvos regionai – Aukštaitija, Žemaitija, Dzūkija ir Suvalkija, neišskiriant dar vieno, būtent savito ir unikalaus Mažosios Lietuvos regiono, kurio pavadinimo ar įvardinimo minėta komisija ir nesiūlo minėti kaip norminio. Tai sukėlė nemažos dalies šiame krašte šiandien gyvenančių žmonių nusivylimą ir pasipiktinimą. Jau daugiau kaip 20 metų šio krašto kultūrininkai pabrėžia šio krašto išskirtinumą, savitumą, jame šiandien gyvenantiems žmonės ir siunčiant žinią visai Lietuvai, apie savitą ir unikalų Vakarų Lietuvos kraštą – vadinamą Mažąja Lietuvą – taip pabrėžiant jo išskirtinumą nuo gretimos Žemaitijos.

Vasarą kalbantis šiuo klausimu ir buvo nuspręsta surengti platesnę diskusiją, įtraukiant įvairių sričių krašto žinovus. Penktadienį ir įvyko tokia konferencija, kurioje buvo diskutuojama šiuo klausimu, atsižvelgiant į daugelį aspektų. Ir ne tik kalbinių ar istorinių, nes būtent istorikų nuomonė yra svarbi, kaip šiandien reikėtų vadinti kraštą, kuris kažkada buvo gerokai didesnis nei šiuo metu yra apibrėžiamas kaip Mažoji Lietuva.

Konferencija

Šiuo kartu ją Šilutės kraštotyros draugijai surengti padėjo Šilutės kultūros ir pramogų centras, talkinęs organizaciniuose klausimuose. O ji prasidėjo šišioniškių kalbą puikiai įvaldžiusios Šilutės muziejaus etnografės Indrės Skablauskaitės ir taip pat etnografės, kaimyniškai žemaitiškai šnekančios Reginos Jokubaitytės sveikinimu konferencijos dalyviams. Po to kita iškilminga dalis –pasveikinti Mažosios Lietuvos architektūros, istorijos ir kultūros tyrinėtojai Martynas ir Marija Purvinai. Jų platūs darbai tyrinėjant šio krašto paveldą prieš pora savaičių Vilniuje buvo įvertinti respublikine Jono Basanavičiaus premija.

Savotiškai temą ir problemos ratą pradėdama konferenciją apibrėžė Šilutės rajono savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Vilma Griškevičienė. Ji pasiūlė pasigilinti į Mažosios Lietuvos termino vartojimą. V. Griškevičienė kalbėjo, kad šis krašto pavadinimas per 20 darbo metų pamažu jau tampa norminiu ir žinomu ne tik čia gyvenantiems, bet ir suprantamas visoje Lietuvoje. Ir šio krašto jau nemaišo su Žemaitija. Todėl ji palinkėjo ramios diskusijos, su nuostata, kad šio pavadinimo keisti nereikėtų.

Nors M. Purvinas pagal konferencijos programą turėjo kalbėti pirmas, tačiau pirmiausiai žodis buvo suteiktas Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto (BRIAI) humanitarinių mokslų daktarui Vasilijui Safronovui. Jis perskaitė išsamų pranešimą „Prūsų Lietuva – Mažoji Lietuva – Klaipėdos kraštas: sąvokos ir jų vartojimo istorija“. Pradėdamas skaidrėmis iliustruotą savo pasakojimą jis sakė, kad atvyko čia ne tiek siūlyti ar neigti, kiek pristatyti istorines realijas, kaip šis kraštas buvo vadinamas praeityje.

Tai išties buvo labai išsamus ir įdomus pranešimas. Daugeliui buvo labai netikėta, kad istorikas kalbėjo labai tiksliai, kondensuotai ir glaustai, lyg pabrėždamas, kad istorija – mokslas, kuriame gali būti labai mažai emocijų. Savo pranešime jis išanalizavo, kaip kraštas, kurį šiandien įvardiname kaip Mažąją Lietuvą, buvo vadinamas amžių tėkmėje. Anot istoriko, būta 7 pavadinimų. Juos visus jis pagrindė istoriniais dokumentais, daugelį dalykų parodydamas žemėlapyje. Kalbėjusysis ištyrinėjo, kad daugiausiai šitas kraštas, pradedant XV a. iš viso vadinamas Lietuva. Taip pat minimi ir kiti pavadinimai. Ir nors termimas Mažoji Lietuva jau randamas XVI a. Simono Grunau kronikoje, tačiau jis reiškė visai ne tą patį, ką norėtume vadinti šiandien. O mūsų suvokimu šis pavadinimas randamas tik XX a. pradžios dokumentuose.

Kalbėdamas istorikas negalėjo apeiti ir teritorijos, kuri labai svarbi įvardinant tą kraštą. Tačiau jis nesutiko su istoriko Algirdo Matulevičiaus nustatyta Mažosios Lietuvos riba, nes ji lyg sutampa su dabartine Rusijos federacijos Kaliningrado srities riba. Jei kalbama apie Prūsų Lietuvą – tai taip pat vienas iš vartotų šio krašto pavadinimų, kurio šiandien tik rytinė dalis nuo Nemuno yra Lietuvoje.

Pasisakymai

Šis išsamus pranešimas sukėlė nemažas diskusijas. Pirmasis sureagavo M. Purvinas. Tačiau tai buvo emocijomis pagrįsta kalba, kurioje būta priekaištų ne tiek pranešimui, kiek parnešėjo asmenybei. Tačiau žinodami M. Purvino charakterį, konferencijos dalyviai tai praleido pro ausis. Pasisakė ir Marija Purvinienė. Ji sakė, kad ir šiandien Vokietijoje yra prūsų palikuonių, kurie save kildina iš senųjų autochtonų prūsų. Nežiūrint, kad jie yra tapę Vokietijos piliečiais, jie save laiko kilmingos baltų genties palikuonimis. Todėl M. Purvinienė ir pasiūlė pažiūrėti ne tik iš mūsų dabartinių pozicijų, o kalbėti plačiau, prisimemant ir kad kalba turėtų eiti ne tik apie Klaipėdos kraštą, bet apie vokiškai Memelgebiet – įvardintą Nemuno plotą. Tai taip pat vartojama ir Vokietijoje.

Labai subtiliai kalbėjo Klaipėdos universiteto BRIAI direktorė, istorijos daktarė Silva Pocytė. Ji perdavė žinią, kad Klaipėdos universiteto mokslininkai, matydami kylančią problemą, laikosi nuomonės, kad šio krašto tikslesnis  pavadinimas galėtų būti Klaipėdos kraštas. Tačiau žinodama nusiteikimą siūlė šį kraštą pavadinti dvigubu – Mažoji Lietuva, skliausteliuose įrašant Klaipėdos kraštas.

Istorikas Dainius Elertas pasisakydamas sakė, kad būtina atkreipti dėmesį į tai, kad šiuo Mažosios Lietuvos terminu yra nusakoma nemaža teritorija, kuri apima ne tik Šilutę ir Klaipėdą, bet dalį Klaipėdos rajono ir patį jų centrą Gargždus. Tauragės ir net Jurbarko rajono dalį. Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad šis pavadinimo svarstymas galėtų būti ir kitokių prasmių, nes ši buvusi teritorija yra ir kitų kraštų dalyje. Todėl reikėtų būti labai tiksliems ir atidiems.

Įdomiai ir keldama problemas bei klausimus kalbėjo Etninės kultūros globos Tarybos prie LR Seimo pirmininkė Dalia Urbanavičienė. Jos vadovaujama komisija nuo pat įkūrimo 2001 metais nagrinėja šį klausimą. Ji nemano, kad reikėtų įrodinėti dėl šio regiono buvimo, lyg suliejant jį su Žemaitija. Komisija pastaraisiais metais po truputį prieina prie bendro susitarimo, kokiais kriterijais būtų galima apibrėžti etnografinius bei etnokultūrinius regionus. Kriterijai gali būti ir istoriniai dalykai, teritorija, taip pat ir kultūriniai dalykai. Pastaruoju metu komisija svarstant regionų klausimą nusprendė nesivadovauti vien tik teritoriniais aspektais. Pavadinimai taip pat neturėtų būti siejami su administraciniais vardais: tai taip pat gali būti nelogiškų dalykų – Vilnija, Šiaulija, Klaipėdija.

Problemų kyla įvardijant regioną pagal kažkurio laiko teritorijas – šiandien neturime didžios dalies Dzūkijos – ji dabartinėje Baltarusijoje. Panašiai ir su Prūsija ar Prūsų Lietuva. Vis dėlto atsižvelgti į etnografinius ypatumus reikėtų. Tačiau didžioji jų dalis mus pasiekia tik iš XIX a. antros pusės. Ir tie savitumai tebesivysto ir šiandien, XXI a., tad reikėtų žiūrėti, kokia yra žmonių dabartinė savimonė. Šiuo atveju su Mažosios Lietuvos gyventojais problema – įvyko genocidas, ir šiandien senųjų krašto gyventojų praktiškai nebėra. Tačiau čia šiandien gyvenantys iš Dzūkijos, Žemaitijos atsikėlę žmonės neįvardija savęs, kad jie dzūkais ar žemaičiais esantys. Nekalba, kad ir iš Mažosios Lietuvos yra.

D. Urbanavičienė taip pat nemano, kad tinkamas būtų dvigubas krašto pavadinimas, kaip kad siūlo Klaipėdos istorikai. Ji mano, kad diskutuojant turėtų būti pasiektas bendras susitarimas, nes šiuo atveju reikia nemažai dalykų suderinti. O tai būtina padaryti, nes Aplinkos ministerija prašo Etninės kultūros globos Tarybos pateikti siūlymų, kaip vadinti regionus, nes apie administracinę reformą vis dėlto yra galvojama.

Kalbininkas sukėlė diskusijas

Pasisakančių buvo nemažai. Daugumos jų nuomone, turėtų šiam kraštui būti oficialiai įteisintas Mažosios Lietuvos pavadinimas. Tačiau gavęs žodį Lietuvos valstybinės Kalbos komisijos atstovas profesorius, kalbininkas Albinas Drukteinis vėl įplieskė diskusijas. Jis, aptardamas minėtos komisijos sprendimą kalbėjo, kad kalbininkai priimdami sprendimą vadovavosi tik kalbiniais aspektais. O jie nepalankūs tam, kad kraštui būtų skirtas jau nesančio krašto pavadinimas. Į tai sureagavo D. Urbanavičienė sakydama, kad ne kalbininkai turėtų tarti lemiamą žodį sprendžiant, kaip vadinti etnokultūrinį regioną, o Etninės kultūros globos Tarybos atstovai, kurie turi tokias pat teises ir įgaliojus iš Seimo, nes abi institucijos yra lygiavertės. Todėl ji pageidavo, kad jai dar bus svarstomas šis klausimas, Etninės kultūros globos Tarybos nariai jame dalyvautų.

Sausa A. Drukteinio kalba ir gan siauras požiūris išprovokavo karštus pasisakymus. Dar norėjo pasisakyti ir istorikai V. Safronovas bei S. Pocytė, tačiau mažai kas jų beklausė. Pabaigoje buvo perskaityta parengta konferencijos rezoliuciją, kurią čia pat salėje buvo siūloma kiek paredaguoti. Konferenciją vedusi Šilutės kultūros ir pramogų centro direktorė Jūratė Pancerova baigdama pasiūlė, kad vis dėlto diskusija galėtų būti pratęsta ir Klaipėdoje, ir Vilniuje, nes susitarti dėl bendro šio krašto pavadinimo visiems tinkančio vardo vis dėlto reikės.

Pabaigai

Išties diskusija, kaip turėtų vadintis šis kraštas, turėtų būti pratęsta. Sprendžiant pavadinimo klausimą turėtų dalyvauti ne tik kalbininkai, istorikai, etnografai, bet ir politikai bei buvę šio krašto gyventojai. Mažąja Lietuva vadintinas kraštas ilgą laiką buvo Rytų Prūsijos valstybės dalis.

Išklausius penktadienį kilusias diskusijas kilo klausimas, o kaip save identifikuos dabar čia gyvenantys žmonės ir jų palikuonys po 10, 20 ar daugiau metų. Ar dabartiniam jaunimui ne vis tiek, kaip jis vadinsis. Žinant jų požiūrį galima teigti, kad jie gyvena ne praeitimi, o šia diena.