Režisieriaus, rašytojo Alvydoo Šlepiko  romanas ,,Mano vardas Marytė”, pasakojantis  Rytprūsių karo našlaičių likimus, šiemet nominuotas Metų knygos rinkimuose. Jei skaitėte knygą neabejotinai balsuosite, kad šis romanas taptų geriausia metų knyga. Balsą už knygą galite atiduoti svetainėje: metuknygosrinkimai.skaitymometai.lt

O jei neskaitėte knygos, gal šis straipsnis paskatins jus perskaityti romaną. Gal netyčia suprasite ir jūs, kad skaitote savo tėvų ar senelių istoriją.

Kristina TOLEIKIENĖ

Labiausiai norėjo pristatyti knygą vilko vaikams

Romano autorius A.Šlepikas labiausiai norėjo savo romaną pristatyti ,,vilko vaikų“ likimą patyrusiems žmonėms. Norėjo žinoti jų nuomonę, ar sugebėjo perteikti tai, ką jie išgyveno, ar neužgavo jų jausmų. Rytprūsių našlaičiai šiandien gyvena visoje Lietuvoje, bet daugiausia jų – Šilutės, Pagėgių, Tauragės rajonuose.

Tad vieną rudens popietė rašytojas su jais susitiko vokiečių kilmės gyventojų bendrijoje ,,Haide”, mat nemažai ,,vilkiukų“ yra šios bendrijos nariai.

Autoriaus akistata su ,,vilko vaikais“ prasidėjo knygos skaitymu, puslapis po puslapio, skyrius po skyriaus. Visus apėmė jausmas, kad ne autorius, o jie patys pasakoja savo istoriją, kad atsiveria jų gilios sielos žaizdos. ,,Tikrai taip buvo“, – linksėjo ir ašaras braukė popietės dalyviai.

Viena moteris prisipažino, kad tik suaugusi sužinojusi, ką teko patirti mamai. Sesuo buvusi vyresnė, tad mama laukusi kol ji apaugs. Tuomet abi pasisodinusi ir papasakojusi. Rusniškės veidu riedėjo ašaros… moteris prisipažino, kad verkianti kaip tuomet, kai mama jai pasakojusi apie vaikystėje patirtą žiaurumą, badą, baimę ir dideles pastangas išgyventi.

,,Man knyga bus didžiausias prisiminimas apie mamą“, – apkabinusi knygą dėkojo A.Šlepikui, kad šis ryžosi parašyti romaną  apie ,,vilko vaikus“.

Pedagogė, vokiečių kalbos mokytoja, sakė, kad pati nepatyrusi ,,vilko vaiko“ likimo, bet knyga jei gražino prisiminimus, kaip jai teko susitikti vieną ,,vilko vaiką“. Tai buvę Kaune, ant Žaliakalnio laiptų.  Tuomet ji pasidalijo turėta duona, nes visa širdimi jautė kas nutiko su jos bendraamžiui. ,,Taip noriu tą knygą perskaityti. Baisu, bet taip buvo. Tos tiesos man taip reikėjo tuomet, reikia ir dabar. Man reikia šios knygos” – sakė mokytoja.

Pasipylė ir pačių ,,vilko vaikų“ pasakojimai. A.Šlepikas sakė, kad norėtų pratęsti susitikimus, bet jau su diktofonu. ,,Vilko vaikų“ istorijose yra dar daug svarbių faktų, galinčių atkleisti, kas nutiko pokario našlaičiams.

Vilko vaikų likimo paženklintieji kone kiekvienoje šeimoje

Beje, po įvykusio susitikimo bendrijos ,,Haide“ pirmininkė Gerlinda Stungurienė sulaukė ne vieno skambučio. Kitame telefono gale pasigirsdavo prisistatymas: ,,Aš irgi ,,vilko vaikas“. Dabar supratau, kad mano mama ,,vilko vaikas“… mano tėtis…mano uošvis…”.

Autorius romaną pristatė ir Vydūno gimnazijoje bei Šilutės muziejuje. Pastarajame  paklaustas, kas labiausiai jį sukrėtę klausantis istorijų, studijuojant istorinę medžiagą? A.Šlepikas papasakojo, kad jį labiausiai sukrėtė, jog jau išėjus romanui, jam paskambinusi pusbrolio, su kuriuo jis artimai bendrauja žmona, ir padėkojusi jam už tai, Kad jis papasakojęs jos tėvelio istoriją. A.Šlepikas, sakė, kad jis lyg ir žinojo jos tėtį esantį vokiečiu ir tiek. Autoriui buvo netikėta žinia, kad romane jis nežinodamas papasakojęs labai sau artimų žmonių istoriją.

Beje, kraštotyrininkai ir jaunieji muziejininkai autoriui turėjo daugiausia klausimų. Jie atviravo, kad jie nežino ,,vilko vaikų“ istorijos.

Žinodamas tai, kad ,,vilko vaikų“ istorija vis dar balta dėmė istorijoje, ypač politinėje, autorius rašydamas romaną sau kėlė uždavinį – knygą parašyti taip, kad ją būtų įdomu skaityti ir jaunimui. Anot autoriaus, jaunimo pasaulėžiūra dar tik formuojasi, tad tokios istorijos, kaip ,,vilko vaikų“ likimas jų pasaulėžiūrai įskiepys svarbiausią dalyką, kad kare nėra nugalėtojų… o didžiausią kainą sumoka vaikai.

A.Šlepiko romane ,,nepasimėgausite“ žiaurumų aprašymu. Autorius nenorėjo savo žodžiais žeminti badą, žiaurumą, kančias patyrusių žmonių. Romanas turi šviesią pabaigą. ,,Man pačiam netikėta, kad ji – labai krikščioniška knyga“, – kalbėjo A.Šlepikas.

A. Šlepiko romaną ,,Mano vardas Marytė“ galima įsigyti laikraščio ,,Šilokarčema“ redakcijoje (Turgaus g. 3, Šilutė).

Romane – apie sutryptos, išprievartautos, sušaudytos pokario Prūsijos našlaičius