Neseniai, minint Lietuvos nepriklausomybės 23-ąsias metines, Šilutės kultūros ir pramogų centre buvo pagerbta šio, buvusio Mažosios Lietuvos krašto, tarme kalbanti Vaida Galinskienė – jai įteiktas aukščiausias Šilutės rajono apdovanojimas „Sidabrinės nendrės“ premija. O ji skiriama už šio krašto garsinimą. Iš prigimties būdama žemaitė taip puikiai įvaldė užmarštin vis spėriau nueinančią lietuvininkų tarmę, kad retas renginys, kur norima pabrėžti krašto skirtybę, apsieina be Vaidos Galinskienės šmaikštaus ir unikalaus vedimo ar pasakojimo. Klausant jos, mažiau su etnografija susidūrusiems reikia aiškinti, kad tai savitas Mažosios Lietuvoje kraštas, kur gyvenimas gerokai skyrėsi nuo netoliese esančios Žemaitijos, ir dažnai pamariu iš nežinojimo yra pavadinamas.

Saulius SODONIS

Padėkos žodžiai tantėms ir unkuliams

Gražus ir prasmingas buvo šių metų Kovo 11-osios minėjimas. Tačiau į Šilutės kultūros ir pramogų centrą tą šventinę dieną susirinkę žmonės labiau laukė pasirodant 2013 metų „Sidabrinės nendrės“ laureatės V. Galinskienės. Visi žinojo, jog išgirs labai gražią, sąmojingą kalbą. Tačiau šventės rengėjų viskas tuokart buvo taip sumanyta, kad po garbingo apdovanojimo pasisakyti laureatė gavo tik pabaigoje. Susirinkusiesiems ilgai teko laukti, kol išgirdo gražiai tarmiškai šnekančią laureatę. Jos kalba buvo lyg trumpas savo nueito kelio apibūdinimas. Pasakodama apie jį Vaida dėkojo visiems, kurie prisidėjo prie jos augimo, tobulėjimo bei kasdienės veiklos. Ir pagaliau, jos darbas buvo įvertintas.

Dėkodama ji sakė: „Moku tris kalbas: žemaičių, kur tėvs, mama, broliai ir seserys išmokė. Šišioniškių, kurią išmokau iš tančių ir unkulių, ir bendrinę, kurią išmokau iš knygų ir iš mokytojų. Jei šiandien kalbėdama peršoksiu ir persipinsiu – iš vienos į kitą, atleiskit – tai iš jaudulio. Ir galvoju, kad kiekvieno žmogaus gyvenime būna tokių akimirkų, kai gražiai surikiuotos mintys ir žodžiai – kažkur išnyksta, lieka tik jausmai. Tą akimirką išgyvenu ir aš šiandieną. O jausmai įvairiausi: nuo džiaugsmingo dėkingumo ir netgi iki kaltės, kad čia šiandien stoviu aš, o ne kitas, lygiai taip pat vertas šitos premijos ir dėmesio. Kadangi jau taip nutiko, tai kalbėsiu apie džiaugsmus.

Pirmiausia – dėkingumo jausmas. O dėkingumą jaučiu labai daug kam. Tai parodėte ir jūs. Pirmiausia, noriu padėkoti tiems, kurie kantriai, užsispyrę, noriai kožną metą ar kas antrą vis siūlė ir siūlė, ir gale pasiekė (turėjo mintyje „Sidabrinės nendrės“ apdovanojimą, – aut. p.) – dėkui jums, mielieji. Dėkoju ir Sidabrinės nendrės komitetui, patikėjusiam, kad esu verta. Vis tiek manyje teka žemaičio kraujas, o žemaitį, jei giri, kad gražiai dainuoja atsakys – „tep ir yr“.

Dėkoju savo tantėms ir unkuliams. Ir kožną syk, kai nuvažiuoju ir nueinu į tan kalnelį, katram jau ilsisi tantė Madlynė ir unkulis Martyns, ir daugelis kitų, aš visuomet atsisuku į vieną, atsisuku į kitą pusę su pačiais jausmingiausiais jausmais. Ne tik už tan išmoktą šneką – tas yr nėka – bet kiek aš iš anų pasiėmiau patyrimo gyvenimiško, kad klaidų daug nepadariau, kiek aš pasiėmiau iš anų istorijų – važinėju dabar po Lietuvą kaip kažkoks unikums – tai ne aš esu unikums, aš nesu kalbų sakytoja, o tik perpasakotoja iš šyš. Taip dabar nuvažiuosiu po to apdovanojimo – lygiai taip pat į visas keturias puses nusilenksiu tam tantėms ir unkuliams“. Po to ji dėkojo Didžiajai ir Mažajai jos šeimai, kultūros darbuotojams bei visiems, kas Vaidai padėjo…

Mažiausias vaikas

Vaida – jauniausia iš 11 vaikų. Pati ji vaizdžiai tarmiškai sakė eanti mamos „senatvės lazdelė“. Jos tėvai – tikri žemaičiai, į šį karštą atvykę apie 1960 metus: tėvas kažko nesutarė su Plikių ūkio kažkuriuo didesniu ar mažesniu vadovu. Todėl atvykęs į Kuršių marių pakrantėje esančią Svencelę apsižiūrėti ir persikėlė. Jam patiko tuščias namas, pro kurio langus beveik matėsi marių platybė bei už nugaros augantis miškas. Svencelėje Vaida ir gimė, šią vietą ir laiko savo gimtine. Ir dabar, kai nori pasisemti jėgų ar pabėgti nuo miesto šurmulio važiuoja čia. Jų namo nebėra, tačiau toje vietoje naują namą pasistačiusi gyvena dukterėčia, pas kurią ir važiuoja. O šalia yra nedidelė kalvelė, kurioje amžino poilsio atgulė jos, kaip ji įvardina ir visada sakė, tantės ir unkuliai – taip gražiai ir pagarbiai šiuose kraštuose seniau buvo kreipimasis į suaugusius vyresniuosius. Tai čia V. Galinskienė ir ateis nusilenkti jiems už tą išmintį, kurios ji pasisėmė ir už ką buvo apdovanota.

Taip pat reikėtų pasakyti, kad pokalbis Vaidos namuose vyko klausantis jos sodrios žemaitiškos tarmės, kuria ji labai dažnai laisvu nuo darbo laiku kalba. Reikėtų priminti, kad mūsų pasakojimo herojė yra lietuvių kalbos mokytoja Šilutės pirmojoje gimnazijoje. Tuomet ten ji kalba bendrine kalba, o po pamokų – labai gražiai žemaičiuoja. Todėl ji šiais Tarmių metais galės juos iliustruoti kalbėdama ne tik žemaitiškai, bet, kaip jau ir minėjome – senąją šio krašto šišioniškių tarme, kuri dėl gamtinių ypatybių Svencelėje išlaikė labai daug lietuviškumo, ko nepavyko miestietiškai Šilutei ar jos apylinkių žmonėms: čia naudojama nemažai vokiškų žodžių.

Mamai iš paskos

Vaida sakė, kad muzikinės klausos ji neturi, tačiau turi puikią tarmišką klausą. Kaip mažiausias vaikas buvo gerokai palepinta – po lovą ritinėdavosi, kol iš antyno, arba pylynės, tarmiškai sakant, pareidavo mama ir paduodavo jai apsirengti rūbus. Vaida buvo mamos vaikas ir su ja vaikščiojo visados. Mama buvo nebloga pašnekovė, todėl ją dažnai lankydavo kaimynės, kurios buvo senosios šio krašto gyventojos, neišvažiavusios po karo į Vokietiją. O kiek jos kalbų turėjo. Visą tai girdėjo mažoji dukrelė, kuri dažnai šalia pečiaus ant malkų įsitaisiusi tyliai sėdėdama klausydavosi tų jų šnekų. Bendraamžių draugų bemaž nebuvo – jų troba buvo kaimo pabaigoje. O jie buvo tik nesenai sovietiniais laikais pastatytuose trijuose daugiabučiuose. Tačiau iki jų buvo toli ir su draugais Vaida susitikdavo tik mokykloje. Grįžus iš mokyklos laukdavo daug darbų, kuriuos reikėjo nudirbti. Tad išminties Vaida sėmėsi iš čia pat esančių tančių ir unkulių. Juos ir mama lankydavo, o ir darbus dirbant visokių istorijų prisiklausydavo.

Istorijos iš gyvenimo

Pašnekovė sakė, kad ji tik po kurio laiko ėmusi vesti visokius renginius, prigalvoti įvairių istorijų. Tačiau didžioji dalis jos pasakojimų nėra pramanai. Ji pasakojanti tai, ką matė ar girdėjo vaikystėje Svencelėje kaime. Šiandien visi juokiasi, kai ji pasakoja istoriją, kad „šnapsas“ už gyvatės nuodus stipresnis ir juos pergali. Atsitikimas buvo paprastas – unkulis Bacius Jonis kartu su šienu iš pievų parsivežė pasislėpusią gyvatę, kuri jam įkando. Telefonas tuomet kaime buvo vienas ir tik pylidėje, o medikai už kelių kilometrų Priekulėje. Unkulis bacius paprašė mamos 5 rublių ir nuėjęs į parduotuvę nusipirko butelį „šnapšės“. Jį išgėrė vienu užsivertimu – teisingiau – supylė sau į gerklę nerydamas. O kelis paskutinius lašelius užsipylė ant žaizdos. Rytmetį jis buvo pasveikęs ir neatrodė nė kiek apgirtęs. O toje vietoje, kur gyvatės buvo įgeltas, matėsi tik dvišakis taškelis. Tuomet jis pasakęs, kad „šnapšas už gyvatės nuodus stipresnis“. Tai dabar juokina klausytojus, bet taip buvo iš tikrųjų.

Vaida dar prisimena tuos laikus, apie kuriuos rašė Ieva Simonaitytė. O daugeliui tai atrodė pasakos: numirėlį išties paguldę kur vėsiai daržinėje palikdavo penkioms dienoms kokiais ledais apdėję. Tuomet tikėta, kad siela tik po tiek laiko palieka kūną. Tuo metu giminės eidavo ruoštis pakasynoms. Vaida girdėjo, kaip tuomet žiurkės tam numirėliui nosį nukando.

V. Galinskienė šiandien sako, kad ji labai daug ko išmoko iš tančių ir unkulių – pavyzdžiui, gydyti ir užkalbėti rožę – tačiau galėjo sužinoti žymiai daugiau, bet tuomet nei į galvą neateidavo, kad tai labai vertinga išmintis, kurios reikia visokiais būdais kuo daugiau semtis.

Beveik neliko tarmiškai kalbančiųjų

Į vieną Šilutės muziejaus renginį atvažiavęs Klaipėdos universiteto docentas Jonas Bukantis sakė, kad jo žiniomis vos kiek daugiau nei 100 žmonių dar kalba šišioniškių tarme. Daugiausia jų yra likę Priekulės seniūnijoje – 19. Kitur mažiau, pavyzdžiui, Kintų seniūnijoje – vos trys. Panašiai ir kitose Klaipėdos krašto vietose. Todėl šiandien kalbėdama senąją tarme V. Galinskienė gali pademonstruoti šios šnekos ypatybes.

Daug galima kalbėti su Vaida apie buvusius šio krašto žmones, jų istorijas. Tačiau gražiausia, kai ji kur scenoje improvizuoja. O tokių atvejų šiais metais gali pasitaikyti daugiau, nes tarmių metais su savo unikaliu ir savitu šnekėjimu ji yra laukiama ne tik namuose Šilutėje, Klaipėdoje, bet ir Vilniuje. O jos pasakojimų taip miela visuomet klausytis…