Ir didelis, ir mažas jau žino, kad šie metai Šilutės miestui jubiliejiniai. O pats jubiliejus labai solidus – 500-asis. Ta proga per visus šiuos metus suplanuota pakankamai daug šventinių renginių. Kultūros ministerija, įvertinusi miestiečių pastangas ir planus, nusprendė šiemet Šilutę paskelbti respublikos Kultūros sostine. Tai rimtas įpareigojimas visiems renginių rengėjams bei miestiečiams.

Tačiau girdint kalbas apie Šilutės jubiliejų, įvairius renginius bei planuojamas linksmybes kartais susidaro įspūdis, kad 500 metų miesto istorija yra suprantama labai paviršutiniškai.

Saulius SODONIS

Privilegija buvo, bet kur ji dabar

Daugelio aplinkinių miestų, miestelių ar gyvenviečių įkūrimo datos nėra tiksliai žinomos, mūsų miesto žmonės gali būti ramūs – labai tiksliai žinoma, kad „1511 m. sekmadienį po šv. Petro Sosto šventės, t.y. vasario 22 d., Klaipėdos komtūras Michelis fon Švabenas (Michel von Schwaben) išdavė Georgui Talat‘ui privilegiją, pagal kurią pastarajam buvo išnuomota paveldimai pagal Kulmo teisę smuklė „Krugkref der heide gelegenn” (Smuklė šile įkurta) su visomis reikmenimis – „laukais, pievomis, krūmais, miškais, įdirbtomis dirvomis, kylant aukštyn nuo gurgždo lauko iki Šyšos“ – ir suteikta teisė laisvai žvejoti žieminiais tinklais Kuršių mariose už 8 markes činšo mokesčio“. Tai citata iš Petro Jakšto knygos „Senoji Šilutė“, kuri dienos šviesą išvydo 1994 metais. Kaip žinia, P.Jakštas rėmėsi rašytiniais šaltiniais iš Johano Zembrickio bei Arturo Bitenso „Šilokarčemos apskrities istorijos“.

Kol kas tai tėra tik vienas įrodymas, kad mūsų miesto ištakas reikėtų skaičiuoti nuo šios istoriniuose šaltiniuose paminėtos datos. Tačiau kalbant apie šaltinius, kol kas niekam nėra tekę matyti to dokumento – privilegijos – kuris leidžia mums taip tvirtai laikytis šios datos. Taip pat kol kas neteko girdėti, ar yra bent koks jos nuorašas. Būtų labai įdomu jį pamatyti. O pagaliau, būtų svarbu ir turėti, nes tai pamatinis miesto atsiradimo dokumentas.

Dėl šio „Šilokarčemos apskrities istorijoje“ paminėto dokumento abejonių lyg ir nėra, nes žinant vaistininko J.Zembrickio kruopštumą galima beveik neabejoti, kad rinkdamas medžiagą šiam veikalui, o vėliau rašydamas jį, tikrai savo akimis matė, o gal savo rankose ir laikė, šį mūsų miestui svarbų dokumentą. Ir tenka apgailestauti, kad dėl XX amžiuje vykusių karų, o vėliau ir sovietinės okupacijos, didžioji dauguma Mažosios Lietuvos archyvų buvo sunaikinta ar išmėtyta. Todėl tėra tik labai maža tikimybė, kad kažkokiu stebuklingu būdu tas aplankas, kuriame buvo šis miestui svarbus dokumentas, kažkur yra. Bent kol nėra tikrų žinių, kad jis sunaikintas, visados išlieka viltis. Tik ar jo kas ieškojo?

Karčema buvo, o kur buvo šilas?

Tikriausiai jau ne vienas atkreipė dėmesį, kad minėta privilegija G.Talat‘ui (Gergui Talaičiui) išduota šile kurti smuklę, kuri pagal šių kraštų žodyną buvo vadinama karčema. Ir suteikta teisė kurti šile. Jau beveik nevyksta diskusijos, kuri vieta tai galėjo būti. Nusistovėjo nuomonė, kad tai galėjo būti ilgą laiką stovėjusios priešais Šilokarčemos dvarą „Germania“ vietoje. Šiuo metu čia stovi devinto dešimtmečio viduryje pastatytas Šilutės rajono savivaldybės pastatas. Tačiau šviesios atminties istorikas Albinas Endzinas visą laiką abejojo šia versija. Šilu paprastai vadinami tie pušynai, kurie auga lengvame, smėlingame dirvožemyje, o ne pelkėtoje vietoje. Tai dabar ši vieta nuo Šyšos upės atribota apsauginiu pylimu, kuris saugo nuo potvynių ir yra santykinai sausa. O prieš pusę tūkstančio metų ar ši vieta buvo sausa ir čia galėjo augti tos pušys? Bet žinant, kad vanduo labai įtakoja ir gana greitai keičia aplinką, galima sutikti su minimo istoriko nuomone ir manyti, kad ta privilegijoje minima vieta galėjo būti ir kitur.

Nors iš kitos pusės taip pat žinoma, kad vėliau šalia tos minimos smuklės ėmė kurtis įvairūs prekybininkai. Dar po kurio laiko aplink susiformavo turgus su savo aplinka. Pagrindinė šių vietų turgavietė ir buvo vieta netoli buvusio „Germania“ viešbučio. Apie kitus šių vietų turgus žinių daugiau nėra. Todėl versija, kad kaip tik ši vieta ir buvo miesto pradžia – labai įtikinama. Juo labiau, kad iš smuklės galėjo atsirasti viešbutis, kuris šioje vietoje žinomas nuo seno. Tačiau ir A.Endzino abejonių taip pat negalime praleisti negirdom. Juo labiau, kaip sakoma toje pat „Senojoje Šilutėje“, turgaus dienomis kildavo toks triukšmas, kad trukdydavo Verdainės bažnyčioje vykusioms pamaldoms. Vadinasi, atstumas turėjo būti nedidelis. Tai dar vienas neatsakytas klausimas.

Šilokarčema ir miesto gyventojai

Šiandien nuo vieno Šilutės miesto galo tarp tiltų per Šyšą Verdainėje iki Šilokarčemoje pėsčiomis eiti užtrunkama apie keturiasdešimt minučių. O nužingsniuoti tenka per tris iki XX a. pradžioje buvusius atskirus kaimus: Šilokarčemą, Žibus ir Verdainę. Vėliau šiuos kaimus jungiant į miestą 1923 metais buvo prijungtos ir Cintjoniškės, kurių centras galėjo būti netoli dabartinės turgavietės. Tada ir naujas miesto lietuviškas vardas buvo sugalvotas – Šilutė. Kas ir kaip tokį vardą sugalvojo – tokių žinių rasti nepavyko. Tik galima pasidžiaugti, kad jis išties vykęs. Nors dar labai ilgai senųjų miesto gyventojų – vokiečių – buvo vadinamas Heidekrug ar lietuviškai Šilokarčema. Todėl pasakymas, kad Šilutei šias metais sukanka 500 metų, nėra visai tikslus. Jai kol kas tik 78-eri metai.

Planuojant jubiliejinių metų renginius valdžiai derėtų pagalvoti apie galimybę sutvarkyti senąsias miesto kapines prie geležinkelio, buvusio Verdainės kaimo pakraštyje. Kol jos veikė, ši vieta buvo miesto puošmena, vasaromis skendėjusi žalumoje. Liūdna, tačiau šiandieninis jų vaizdas ne itin patrauklus. O gaila, nes ten Amžinojo poilsio atgulė miestą kūrę žmonės. Tad jubiliejinių metų atitinkamas dėmesys šiai vietai būtų labai svarbus akcentas. To nusipelnė ne tik dabar Šilutėje gyvenantys, bet ir visi per 500 metų ją kūrę miestiečiai.