Balandžio viduryje Šilutės F.Bajoraičio viešojoje bibliotekoje architektūros istorikas, daktaras Martynas Purvinas, drauge su Marija Purviniene, kuri yra knygos bendraautorė, pristatė naujausio savo leidinio „Mažosios Lietuvos kaimų istorinė raida“ pirmąją dalį. Tai unikali ir savita knyga, kurioje šie mokslininkai apžvelgė bei aprašė Kuršių marių pakrantės pietinėje dalyje iki Nemuno žiočių esančius kaimus bei, kiek galėjo, ir jų istoriją.

Saulius SODONIS

Jono Basanavičiaus premijos laureatai

Kažin ar reikia plačiai pristatinėti šiuos Mažosios Lietuvos patriotus ir praeities tyrinėtojus. Tai jokiu būdu ne kabinetiniai mokslininkai, o žmonės, kuriuos visiškai netikėtai galima sutikti senose, apleistose buvusio Mažosios Lietuvos krašto kapinėse, ar matuojant kokį seną pastatą. Vėliau kokiame nors kultūrinės žiniasklaidos leidinyje  atsiranda publikacija, kurioje išsamus tų matavimų ar tyrimų aprašymas. Tokių publikacijų būna daugybė, dėl to tik stebėtis tenka, kada jos rašomos ar parengiamos spaudai – tai reikalauja nepaprato dėmesio, susikaupimo, ir, suprantama, daugybės savo tyrinėjamo dalyko žinių.

Visas šis Marijos ir Martyno Purvinų triūsas bei visiškas atsidavimas savo darbui bei Mažosios Lietuvos istorijos tyrinėjimui ir šio krašto praeities populiarinimui buvo įvertintas prestižine Jono Basanavičiaus premija, kurią praėjusių metų lapkričio mėnesį jiems įteikė šalies Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius. Viso to įspūdžius bei atgarsius galėjo patirti ir į naujausio jų leidinio „Mažosios Lietuvos kaimų istorinė raida“  pristatymą bibliotekoje susirinkusieji šilutiškiai. Atėjusieji galėjo įsitikinti ne tik šių mokslininkų žiniomis, bet ir vaišingumu.

Knyga – per dešimt mėnesių   

Pristatydamas knygą dr. M. Purvinas sakė, kad ji pasirodė praėjus dešimčiai mėnesių nuo finansavimo jos leidimui patvirtinimo: taigi ji gimė per 10 mėnesių. Tačiau vėliau paaiškino, kad medžiaga jai buvo renkama jau 1990 metų. Tai jis iliustravo nuotraukomis, kuriose istorikas drauge su Marija bei su išvyką buvusiais Mažosios Lietuvos krašto vandens keliais surengusiu dailininku Eduardu Juchnevičiumi, taip pat ir jo bičiuliais, plaukiojo tuometės Kaliningrado srities upėmis. Tuomet ir buvo lankomi užmarštin einantys, kitų šeimininkų valdomi Kuršių marių pakrantės kaimai. Šis jau Anapilin išėjęs dailininkas buvo įkūręs savotišką Lietuvos atstovybę Gilijos kaime, todėl buvo puikus palydovas architektūros mokslininkams, besidomintiems tuo kraštu.

Nei M. Purvinas, nei po to kalbėjusi M. Purvinienė nesakė, ar jau tuomet buvo kilusi mintis tokiam leidiniui, tačiau žinant šių žmonių darbštumą galima neabejoti, kad medžiagą visais įmanomais pavidalais jie jau rinko ir kaupė visą laiką. Todėl kai tik atsirado galimybė išleisti tokią knygą, reikėjo susisteminti esamą medžiagą bei patikslinti ne vieną faktą archyvuose. O jie visi Vokietijoje, todėl abu jie nemažai laiko ten ir praleido.

Istoriniai šaltiniai ir savotiški atradimai

Anot M. Purvino, lankydamiesi Vokietijos archyvuose ir matydami ten esančią medžiagą stebėjosi to meto žmonių kruopštumu ir noru viską fiksuoti. Tai nebuvo labai paprasta, nes kaip atkreipė dėmesį knygos autorius, Kuršių marių pakrantės kaimai būdavo sunkiai pasiekiamai sausumos keliais: į dažną kaimą jų išvis tiesiog nebūdavo nutiesta per liūlančias pelkes ar šlapius miškus: tuomet tai būdavo sunku padaryti. Pavyzdžiui, iki didelio Gilijos kaimo (dabar Matrosovo) sausumos kelias buvo nutiestas tik XX a. pradžioje. Tas uždarumas ir lėmė savitą tų kaimų gyvenimą ir savotiška jų gyvenimo konservaciją.

Išanalizavęs nemažai archyvinių dokumentų M. Purvinas atkreipė dėmesį į lietuviškas šių kaimų gyventojų pavardes. Tai liudytų, kad nuo seno daugumą gyventojų sudarė senieji krašto gyventojai bei jų palikuonys. Savitumą knygos autorius iliustravo pasakojimu, kad dar po maldos katalikiškoje bažnyčioje žmonės eidavo melstis pagoniškiems dievams.

Nors lyg ir būdami savotiškai atskirti nuo žemyninės Rytprūsių dalies, Kuršių marių pakrančių kaimų žmonės gyveno geriau nei žemyninės dalies jų kraštiečiai. Tai lėmė pagrindinis jų verslas – žvejyba. Tai labai pavojingas ir sunkus užsiėmimas, tačiau dėl gausios žuvies mariose ir upėse, šių kaimų žmonės gyveno turtingiau. Tai taip pat aprašoma ir iliustruojama šioje aštuonių su puse šimtų puslapių knygoje, kurią sudaro, anot jos autoriaus, 2,5 milijonai kompiuterinių ženklų. Visus savo pastebėjimus ir atradimus M. Purvinas grindžia išrašais iš archyvų. Kartais jie tokie išsamūs, kad tai liudijančios archyvų išnašos užima ne tik apatinę puslapio dalį, bet atskirus puslapius.

Papildymai ir pastabos

Nors knygą, kaip liudija užrašas, parengė M. Purvinas, tačiau žinant šių žmonių bendrą darbą, jo pasidalinimą, galima tik stebėtis, kodėl greta pagrindinio šios knygos autoriaus Martyno, nenurodyta Marija Purvinienė, kurios indėlis į šią knygą, kaip įsitikino pristatyme buvę šilutiškiai, yra labai nemažas. Tačiau ji į tai  mažai kreipia dėmesį ir visados turi ką pasakyti, kuo papildyti autorių. Taip ir šį kartą ji apibūdino tris šaltinius, iš ko sėmėsi medžiagos. Visų pirma, tai jau minėta archyvinė medžiaga. Taip pat Knygos negalima parengti (parašyti) be natūros – tai yra pačios aprašomos bei tyrinėjamos aplinkos pažinimo. Pagrindinė pažintis, kaip minėta, įvyko 1990 metais. Trečias segmentas, kuris duoda žinių – žmonių atsiminimai bei kalbos. Žinoma, po karo gyventojų padėtis dabartinės Kaliningrado srities kaimuose radikaliai pasikeitė. Tačiau nežiūrint to, kalbant su čia po karo atsikėlusiais, galima nemažai sužinoti. Taip buvo ir daroma.

Be to, M. Purvinienė atkreipė dėmesį, kad tai knyga ne apie trobas – trobotyra, kaip ji įvardino, bet apie kaimą, kaip gyvą organizmą, kurį galima būtų pavadinti kaimotyra. Būdami architektai bei Mažosios Lietuvos krašto istorijos žinovai tai gali padaryti geriau nei kai kada pavieniai specialistai.

O vėliau, jau atsakydamas į susirinkusiųjų bibliotekoje klausimus M. Purvinas sakė, kad „Mažosios Lietuvos kaimų istorinė raida“ įvardina pirmąja dėl to, kad planuojama ir antra bei trečia jos dalys. Antroji turėtų apimti Rusnę ir jos kaimuose gyvenusius žmones. Trečioji būtų skirta kaimams nuo Ventės Rago Klaipėdos link.