Onos Blankienės gyvenimo prisiminimai

Tėviškėje

Medžių apsuptoje sodyboje nuo ryto iki vakaro nepavargdama po kiemą bėgiojo, kaip mes ją vadindavome, mūsų baba. Tai buvo mano mamos mama – Petronėlė Matarienė, gimusi 1886 m. Būdvyčių kaime, Tauragės valsčiuje. Baba buvo pripratusi prie sunkaus darbo. Žmonės ją žinojo visoje apylinkėje. Niekas negalėdavo išsiversti be mūsų babos pagalbos. Padėdavo visiems ir bėdoje, ir džiaugsme. Gydė įvairiausiomis vaistažolėmis. Pati jas rinkdavo, rišdavo į nedidelius ryšulėlius ir džiovindavo palėpėje. Gerai išmanė, kokius negalavimus kuri žolė gali išgydyti. Beveik nė vienas apylinkės naujagimis neišvysdavo dienos šviesos be mūsų babos pagalbos. Ji labai mylėjo vaikus, tačiau buvo uždaro būdo. Nors, galbūt, tokie žmonės ir turi būti santūrūs.

Gyvendama su pirmuoju vyru mūsų baba susilaukė šešių vaikų. Turėjo keturis sūnus ir dvi dukras. Visus pakrikštijo šventais vardais: Jonas, Vincas, Juozapas, Izidorius, Ona, Marija.

Ona ir buvo mano mama, gimusi 1904 m. balandžio 20 d. toje pačioje sodyboje. Tačiau savo tėvų namais mama džiaugėsi neilgai. Vos sulaukus aštuonerių, mirė jos tėvas. Gana greitai, namuose apsigyvenus patėviui (nes kaipgi be vyriškų rankų), Ona išėjo tarnauti pas ūkininką Joniką į Tauragės valsčiuje buvusį Gaurės kaimą.

Mūsų baba, tapusi Benediktavičiene, pagimdė dar vieną sūnų – Antaną.

Mama buvo darbšti ir ištarnavo pas Joniką visus metus. Tinginių tada niekas ilgai nelaikydavo. Ten ji sutiko mano tėvą – Joną Paulaitį (vokiečiai vadindavo Johann Paulat), kuris, ko gero, taip pat kažkur netoliese tarnavo. Tėvelis nemėgo daug kalbėti ir apie save nieko nepasakodavo.

Ką žinau apie jį? Tai, kad gimė 1901 m. sausio 14 d. Jo gimimo liudijime, toje vietoje, kur turėjo būti tėvo vardas, parašyta „Kotryna“. Anais laikais tai daug reiškė. Mergos vaikas buvo negarbė. Gal toks visuomenės požiūris ir nulėmė jo uždarą būdą. Pirmojo pasaulinio karo metu jis su savo mama buvo išvežtas į Sibirą. Ten gyvendamas išmoko rusų kalbą. Kai sugrįžo į Lietuvą, tėvelis jau turėjo 18 metų. Netrukus Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos. Nesunku buvo pastebėti, kad Klaipėdos krašte gyveno turtingesni ūkininkai. Tai matėsi net iš sodybų: namai – raudonų plytų, čerpiniai stogai. Mes lygindami sakydavome: „Lietuvoje – tikros „bakūžės“.“

Susipažinę mano tėvai pradėjo tarnauti Klaipėdos krašte. Netrukus ir susituokė. Sukūrus šeimą, reikėjo savos pastogės. Tam tėvai buvo susitaupę pinigėlių. Ūkininkų Nausėduose iš žabų, apkrėstų moliu, pasistatė, nors ir neprabangią, bet savo trobą. Iš medinių rąstų surentė tvartą. O greta jo iš lentų sukalė daržinę. Netrukus nusipirko žemės ir pradėjo gyventi savo gyvenimą.

Tarp Mociškių (Motzischken), Vėžininkų (Weszeningken) ir Veidbalių (Woidballen) buvo įsikūrę treji Nausėdai (Naußeden). Arčiau Mociškių buvo vadinamieji Paveldėti Nausėdai (Erbfrei Naußeden), kitaip dar vadinami Stigliškiais. Ten gyveno: Šveisingeriai (Schweißinger), Butkeraičiai (Buttgereit), Giruliai (Gerull), Martynaičiai, Tenikaičiai (Tennigkeit), Neimančiai. Mūsų – Ūkininkų Nausėduose (Bauerl Naußeden), kitaip dar vadinamuose Nausėdėliuose, buvo septynios sodybos. Čia gyveno: Jukutaičiai (Jokuteit), Juodžiai, Kirkavai, Paulaičiai, Beneviciai (Bennewitz), didysis (turėjo didesnį ūkį) Šimkus (Schimkus) ir mažasis Šimkus. Be Šimkaus, stambius ūkius dar turėjo Jukutaitis ir Juodys. <…>

Pavogta vaikystė

Hitleriui paėmus valdžią Vokietijoje, į Mociškių mokyklą dirbti atvažiavo jauna labai gera mokytoja Trūdė Bomchof (Trudi Bomhoff) iš Hamburgo. Ji labai mylėjo savo mokinius. Vėliau, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, likimas leido mums vėl susitikti. Buvau labai laiminga galėdama dar kartą pamatyti šviesias savo mylimiausios mokytojos akis. Po susitikimo mes dar kurį laiką susirašinėjome.

Tada niekas nuo tų permainų valdžioje ir mokykloje nepasikeitė. Gyvenimas toliau ėjo sena vaga. Gal tik dainos pasikeitė. Jei anksčiau dainuodavome gražias liaudiškas dainas, vėliau mokėmės dainų apie karą. Vieną iki šiol prisimenu: „Wir werden weiter maschieren wen alles in Scherben fült, / Den heute gehört uns Deutschland und morgen die gantze Weld.“ Lietuviškai skambėtų: „Mes ir toliau žygiuosim ir viską į šiukšles paversim, / Nes šiandien mums priklauso tik Vokietija, o rytoj – visas pasaulis.“ Nors buvome vaikai, tačiau gerai supratome, koks šių dainų tikslas…

Karui prasidėjus, tėvelio į armiją nepaėmė. Vaikystėje jis įkrito į karštus taukus, todėl buvo pažeista vienos pusės veido oda ir visam gyvenimui liko sutraukti dešinės rankos pirštai. Tėvelis sakydavo, kad dirbti su ta ranka jis gali, bet šaudyti – ne.

Frontui priartėjus, vakarais į Mociškius traukiniu atvykdavo labai daug žmonių iš Tilžės. Tą miestą nuolat bombardavo lėktuvai. Visi norėjo išsigelbėti. Pas mus dažnai apsistodavo tokie pabėgėliai, nes mes gyvenome greta miško ir čia buvo saugiau. Rytais jie išvykdavo atgal. Nors, tiesą sakant, mes taip pat bijojome antskrydžių. Rusų lėktuvai atskrisdavo net iki mūsų kaimo. Jie lėkdavo labai žemai mėtydami bombas. Kartą sprogmenį buvo numetę netoli mūsų sodo. Tada išbiro visi namo langų stiklai. O mes džiaugėmės, kad nepataikė į namą – likome gyvi ir sveiki. Tokia mums buvo karo pradžia…

Tačiau atėjo diena, kai buvo įsakyta palikti savo namus – artinosi frontas. Visi kalbėjo, kad turime „bėgti nuo ruso“. Susikrovėme savo menką turtelį ir išvažiavome. Visko – ir maisto, ir rūbų – pasiėmėme tik tam kartui. Važiavome per Mociškius, Vilkiškius, Obstainius, Šereiklaukį. Šereiklaukyje, netoli muitinės, buvome sustabdyti nakvynei. Už kilometro nuo kaimo ėjo tiltas per Nemuną. Juo turėjome patekti į kitoje pusėje esantį Oberaiselno (Obereißeln) kaimą. Tėvai, mums išvažiuojant, spėjo pasigauti dvi žąsis. Naktį galėjome jas nusipešti ir išsivirti sriubos bei mėsos. Pamenu, daug žmonių tą kartą atėjo pas mus vakarieniauti, nes taip ir stovėjome, kaip važiavome- vežimas prie vežimo. Mes, vaikai, dar nesuvokėme, kas yra karas, neretai pamiršdami, kad jis iš viso vyksta. Tik kai keliuose pasirodydavo daug kareivių arba girdėdavosi pabūklų šūviai, sprogimai, mums darydavosi nejauku.

Kitą rytą vežimų vilkstinė pajudėjo Nemuno link. Tiltas buvo medinis, pakeliamas, atrodė netvirtas, tačiau niekas nebijojo juo eiti ar važiuoti. Keliavome toliau, dieną naktį nesustodami. Kai nusibosdavo sėdėti vežime, aš su kaimynų dukra važiuodavau dviračiais arba, kaip ir daugelis suaugusiųjų, eidavau pėsčiomis.

Buvo ankstyvas pavasaris. Aušo graži diena. Kiek pamenu, buvo sekmadienis. Apie pietus privažiavome Stolzenfeldo (Stolzenfeld) kaimą. Mums buvo įsakyta sustoti. Po pietų kaimo žmonės apžiūrėjo mūsų vilkstinę, tikėdamiesi rasti pagalbininkų ūkio darbams. Mums pasisekė: prie mūsų vežimo privažiavo tokie ponai su vadinamąja „kučia“ (prabangus vežimaitis, kokius turėdavo tik turtingi ūkininkai). Tie žmonės buvo labai didelio ūkio savininkai. Turėjo dvi dukras ir du sūnus. Kadangi sūnūs tarnavo vokiečių armijoje, ūkį tvarkė ir prižiūrėjo jų dukros. Šiems žmonėms galėjo būti apie 55–60 metų. Mūsų šeima dirbo jiems už maistą ir pastogę. Daugiausia – tėveliai ir vyresnioji sesuo. Man buvo leista eiti į mokyklą. Gana greitai ir mums, mažesniems vaikams, šeimininkai surado darbų. Ūkininkai turėjo didelį lapyną. Mano darbas buvo padėti vienai ūkininko dukrai prižiūrėti lapes. <…>

Savo namuose

Mūsų namai atrodė baisiai. Buvome kiek sutrikę, kai pamatėme, kad prie gyvenamojo namo, darže, žiojėjo išraustos didžiulės duobės. Kareiviai tikriausiai ten buvo pasistatę pabūklus. Kaip tik toje vietoje, mums pasitraukiant, tėvai spėjo į patalus suvynioti ir užkasti brangiausius mūsų daiktus: didelį sieninį laikrodį, indus. Buvo aišku, kad tai jau prarasta. Namas buvo tuščias – neradome ir savo baldų. Viskas, ką turėjome geriausio, buvo išgabenta, bet mes dėl to neliūdėjome. Svarbiausia – buvome tėviškėje.

Visi didesni kaimo ūkiai buvo užimti „vargšų lietuvių“. Geresnės Amerikos kaip Klaipėdos krašte jie negalėjo kitur rasti. Trobos apstatytos gerais baldais, daržinės pilnos javų, rūsiai – bulvių. <…>

Prieš karą Sokaičiuose, savo sodyboje, gyveno ir gražiai tvarkėsi Rieskių (Roeske) šeima. Motina su keturiais vaikais (kaip ir dauguma Klaipėdos krašto gyventojų) karo pabaigoje pasitraukė į Vokietijos gilumą. Tėvas tarnavo vokiečių armijoje. Karui pasibaigus, jų sodybą užėmė Milašauskai. Grįžusi Mėta Rieskienė prašė naujakurių, kad pasigailėtų jos vaikų, likusių našlaičiais, ir užleistų bent dalį jų gyvenamo namo. Tačiau naujasis sodybos šeimininkas Zigmas Milašauskas pasiūlė jiems įsikurti daržinėje. Teko su tuo sutikti – o kur dingsi su keturiais vaikais? Vėliau Rieskiai persikėlė į Vėžininkų kaimą ir labai greitai susidraugavo su mūsų šeima. 7 – jame dešimtmetyje, atsiradus galimybei repatrijuoti, jie išvyko gyventi į Vokietiją. O Milašauskų vienturtis sūnus paskendo besimaudydamas Nemune.

Mano tėveliai buvo labai darbštūs, tad ilgai nelaukę kibo į darbus. Kareiviai buvo nuplėšę lentas nuo daržinės šonų, kai kur nupjovę ir balkius. Sienos, matyt, neatlaikė stogo ir jis buvo užgriuvęs ant viduje sukrautų javų. Atsikėlę čia gyventi lietuviai nesivargino pakelti stogą, tad namo grįžę mes turėjome savo grūdų.Namo stogą prieš karą tėvai buvo uždengę lentomis. Ruošėsi dengti

čerpėmis, bet nesuspėjo. Čia – Klaipėdos krašte – visų namų stogai raudonavo iš tolo. Mūsų namas neatrodė turtingai, gal dėl to jis ir liko neužimtas. Tėvai, aptvarkę gyvenamąjį namą, prinešė į kambarį šieno, kad galėtume patogiau pailsėti. Miegodavome su rūbais, nes jokios patalynės neturėjome. <…>

Mes fašistai

Ėjo 1948-ieji metai, kai gražų rugsėjo rytmetį sulaukėme netikėtų svečių. Į mūsų sodybos kiemą atvažiavo liaudies gynėjai. Su jais drauge atvyko partorgas. Nieko daug neklausinėdami ir neaiškindami aprašė visą mūsų turtą: grūdus, bulves, šieną, arklį, telyčią, avį, visą žemės ūkio inventorių… Tėvams padavė nedidelį popierėlį ir išvežė mus į Vilkyškių tarybinį ūkį.

Po karo čia šeimininkavo rusų kareiviai. Mus apgyvendino buvusiuose dvaro rūmuose. Supratome, kad šis pastatas skirtas seniesiems Klaipėdos krašto gyventojams. Kambariai buvo iškraustyti, grindys priklotos šieno. Vėl niekas nieko mums neaiškino, tik pasakė, kad rytoj turėsime pradėti dirbti.

Jau kitą dieną tėvelį paskyrė šerti arklius, mamytę – melžti karves. Sesuo Agota ir aš gavome po porą arklių. Mes ir dar kitos keturios mergaitės, kurios su tėvais taip pat buvo apgyvendintos dvaro rūmuose, dirbome įvairiausius žemės ūkio darbus. Dvi merginos buvo rusės. Manau, kad joms galėjo būti apie dvidešimt metų. Man buvo šešiolika, bet dirbau tuos pačius darbus, kaip ir suaugusieji. Valgėme iš bendro katilo. Pusryčiams duodavo nebalintos bulvienės su kruopomis, pietums – juodų vikių košės, vakarienei – po pusę litro pieno.